Tą pačią dieną, kai dainininkės Livetos Kazlauskienės dukra tuščiomis grįžo iš gražuolių konkurso „Mis Žemė", į Lietuvą iš Briuselio parskrido ir verslininkė, projekto „Nedelsk!" sumanytoja Agnė Zuokienė (37). Gražuolę pasitiko būrys fotografų ir žurnalistų, o Agnė į automobilį lipo viena, nors būtent jai Europos Parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas įteikė sidabro segę. Europos metų moters rinkimuose lietuvė užėmė trečiąją vietą.
Agne, tai - puikus įvertinimas Lietuvai. Kažin ar kuri mūsų šalies moteris yra gavusi aukštesnį?
Europos metų moters rinkimai - ne gražuolių konkursas, užtat niekam ir nebuvo įdomu, kokį apdovanojimą parvežiau šaliai. Tačiau man tai - svarbus laimėjimas. O dar konkurse, kur ypač svarbu tautų draugystė ir brolystė. Iš vakaro su mane palydėjusiomis lietuvėmis sprendėme teorinius rebusus, kas galėtų mus palaikyti, o iš ko tikėtis paramos neverta. Lyg kokioje „Eurovizijoje"... Nežinau, kaip kas balsavo, anketos buvo anoniminės. Žinai, kada mane ištiko didžiausias šokas? Kai gavau dalyvių sąrašus ir juose pamačiau buvusios Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos pavardę. Jos nuopelnai Latvijai ir Europai - didžiuliai, tačiau mano ir jos veikla taip skiriasi! „Kaip komisija sugebės palyginti?" - galvojau. Netgi šiek tiek nusiminiau: „Tikriausiai viskas nuspręsta, o dalyvės - tik statistės..." Pasirodo, klydau. Buvusi Latvijos prezidentė nė nepateko į dešimtuką, o Europos metų moterimi tapo rumunė.
Konkurso sąlygos skelbė, kad moterys bus vertinamos už ypatingus darbus, nuveiktus ne profesinėje srityje. Maniau, kad stipriausia konkurentė - Olandijoje gyvenanti Kipro verslininkė, daugybę metų saugojusi nacionalinį šalies paveldą. Pasirodo, politikės Europai vis dar įdomesnės. Laimėtoja - buvusi teisingumo ministrė. Gal tada ir mums į konkursą reikėjo siųsti Dalią Grybauskaitę? Ji būtų buvusi stipri priešininkė.
Be to, konkurse buvau jauniausia. Daugelis stebėjosi, kaip apskritai tokią jauną savo šalyje galėjo išrinkti?!
Artėji prie keturiasdešimties, o staiga pasako, kad tavoji jaunystė - minusas...
Išgirdę, kad dvidešimt metų rengiu ir įgyvendinu visuomeninius projektus, per pietus manęs klausė: „Agne, atsiprašome, atsiprašome, o kiek jums tada metų?!"
Bet juk tikrai, prasidėjo viskas dar 1989-aisiais, kai Artūras (Agnės vyras, politikas Artūras Zuokas - red. past.) įkūrė Humanistinio jaunimo sąjungą. Tada buvome humanistai. Aš, kaip Artūras, negriuvau po tanku per demonstraciją Gedimino prospekte ir nedeginau su jais komjaunimo bilieto, užtat ėmiausi socialinės veiklos. Nuėjau į Socialinės rūpybos skyrių, į sąsiuvinį ranka persirašiau pavardes šeimų, kurios nesirūpina savo vaikais. Nusprendėme per Kalėdas jiems padaryti stebuklą. Pamenu, nuėjome į lėlių fabriką. Gavome sunkvežimį lėlių, dar pridėjo žaislinių mašinų. Tokių dovanų vaikams padovanojome! Vyrukai apsirengė Kalėdų Seneliais, o aš - jų palydove. Buvo tokie laikai: jei tavimi patikėdavo, tai ir neskaičiuodavo, duodavo, kiek prašai.
Kas per tuos metus pasikeitė? Vertybės? Žmonės? Gerumo sumažėjo?
Matyt, atsirado daugiau prašytojų. Gal ir gerumo sumažėjo, o štai pragmatizmo atsirado daugiau. Tada man niekas nesakydavo: „Duodame sunkvežimį lėlių, o tu už tai išsitatuiruok mūsų kompanijos pavadinimą sau ant krūtinės." Dabar tokių prašymų išgirstu dažnai. Tarsi sau prašyčiau...
Ar esi kada susimąsčiusi, kam tau viso to reikia?
Aš tiesiog nebežinau, kaip kitaip gyventi. Prisimenu vaikystę, kai pati važinėjau iš ligoninės į ligoninę. Dabar tik šaltis primena mano bėdas - ima mausti sąnarius, netgi šlubčioti pradedu. O juk iš tiesų viskas galėjo blogai baigtis... Neseniai, kai su vaikais ligoninėje, kur pati kažkada gulėjau, rašėme svajones, gydytojai man pasakė, kad supūliavusio kaulo nebereikėtų operuoti, kaip tada man. Atsirado vaistų. Nuostabu, kad esu medicinos pažangos liudininkė.
Ligoninėse ir sanatorijose daug išmokau. Prisigalvodavome visokiausių scenarijų, renginių. Kai grįžau į savo mokyklą, patirtis liejosi. Matyt, tai, ką tada užgyvenau, liko.
Agne, ar esi girdėjusi ir kitą požiūrį: labdara daro ne vien gerus, bet ir blogus darbus. Vaikai įpranta gauti, tačiau neįpranta duoti...
Ne tik vaikai, visuomenė - irgi. Pernai mane pribloškė statistika: Afganistane gimdydama miršta kas penkiasdešimta moteris. Ne dėl komplikacijų, o dėl nešvaros, dėl higienos nebuvimo. Baisus skaičius! Knygoje apie Hillary Clinton išskaičiau vieną idėją. Užtenka paklodės, muilo, peiliuko virkštelei nupjauti, gabalėlio siūlo jai perrišti, kad atsirastų bent minimalios sąlygos. Nusprendžiau pati paruošti tokių paketų Afganistano moterims. Savikaina buvo juokinga. Įdėjome aprašymą, kaip visa tai naudoti, o vietoj siūlo - spaustuką, kuriuo kūdikių virkštelės užspaudžiamos Lietuvos ligoninėse. Sudėtingesnio projekto nesu turėjusi! Niekam tai nebuvo įdomu, pinigų nesurinkau, tad finansavau viską pati. Kai atvažiuoju rožiniu „Nedelsk!" autobusėliu, kuriame moterys nemokamai tikrinamos dėl krūties vėžio, į kokį šalies kaimą, moterys barasi: „Jūs čia ant juoko atvažiavote, matot, kiek mūsų susirinko, neišleisime šiandien!" Reikalauti mokame geriau nei dėkoti. Nors ir kai sako „ačiū" - skaudu. Suprantu, kad tai, ką mes darome, turėtų daryti valstybė. Kaip ji žemina tas moteris, kurios turi stovėti visą dieną eilėje prie autobusėlio. Pradėjusios „Nedelsk!", manėme, atnešime žinią, kaip svarbu rūpintis sveikata ir kokių būna paslaptingų ligų, nesukeliančių skausmo, tačiau labai greitai pamatėme, kad reikia ne žinios, o paslaugos.
Žmonės vis mano, kad labdara yra pinigai, medikamentai, drabužiai - tai, kas apčiuopiama. Laiko, kurį projektui skiria daugybė žmonių, paprastai nevertina. Ar žinai, kad skandinavės kasdien sau skiria dviem valandomis daugiau nei lietuvės? Duok lietuvei dvi valandas sau, taigi nežinos, ką veikti. Ir ne apie save galvos, o apie vaikus, vyrą, kilimėlį kokį išpurtys, užuot knygą paskaičiusi. O kad apie save pagalvotų...
O tu spėji apie save pagalvoti?
Jau spėju. Aš labai pasikeičiau. Šiandien džiaugiuosi radusi kelią iš verslo, o juk prieš šešerius metus dar norėjau vadovauti didelei kompanijai. Dabar atsisakyčiau bet kokio, net paties pelningiausio, verslo siūlymo. Tikrai ne man. Perversmą smegenyse padarė kažkur perskaityta mintis: augimas vardan augimo - vėžio ląstelės filosofija. Neketinu suvėžėti (juokiasi).
Telieka trys keliai - visuomeninis, politinis arba grįžti prie ištakų - žurnalistikos. Patys būdami žurnalistai, neįvertinome, kokia jėga tapo žiniasklaida. Matyt, tai visos mūsų šeimos bėda. Tada, kai dirbome, mes nebuvome įsijautę į teisėjų vaidmenį. Perduodavome informaciją, o ne formuodavome ją. Jei dabar taip dirbčiau, nebūčiau itin vertinama (juokiasi).
Gal tiesiog atėjo toks laikas, kai viską turi? Juk, gerai pagalvojus, žmogui nedaug reikia...
Jei taip sakyčiau, daug kas nepatikėtų. Manytų, kad esu nenuoširdi. Turiu sveikus tėvus, gražią šeimą. Šiandien man labai gera, taigi galiu daryti gerus darbus. Ir visai nebūtina laukti už juos atlygio. Didžiausias įvertinimas yra ne tai, kad man buvo skirta trečioji vieta Briuselyje. Didžiausias įvertinimas, kad išrinko Lietuvoje, kad sugebėjo atriboti pavardę nuo veiklos. Vakar laikraštyje skaičiau: „Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Artūro Zuoko žmona dalyvavo..."
Ar tai reiškia, kad moteris Lietuvoje vis dar negali eiti pirma vyro?
Aš ir nenoriu eiti pirma vyro, noriu eiti šalia, kaip lygiavertė partnerė. Nekonkuruoju su Artūru. Manau, ir jis nekonkuruoja su manimi. Esu Zuoko žmona - myliu, gerbiu, tikiu juo, neišsižadu. Jei rašytų: „Artūro Zuoko žmona Agnė", viskas būtų gerai. Tačiau partijos veikėjo žmona aš būti nenoriu.
Gal reikėtų pasikeisti pavardę?
Nesigėdiju jos! Tai didžiojoje spaudoje esu Zuoko žmona, o kaimai ir rajonai pažįsta Agnę. Pavasarį, vasarą - kone kasdien, o žiemą - ketvirtadieniais būnu vis kitame miestelyje. Matyt, už tai ir atsidėkojo pakeldamos rinkimų reitinguose. Vertinu jų palaikymą. Tikrai žinau, rajone bet ką daryti prasmingiau nei Vilniuje.
Sostinėje mažiau nuoširdumo ir daugiau veidmainystės?
Net tada, kai Artūras buvo Vilniaus meru, drauge su juo eidavau tik ten, kur man pačiai būdavo įdomu. Devyniasdešimt procentų kvietimų ir dabar lieka gulėti ant stalo. Taupau savo laiką, juk dar turiu ir tris vaikus. Mąstau pragmatiškai: tai verta daryti, o to - ne.
Mūsų karta - gana pavargusi. Jai nutiko tiek, kiek kitiems netenka per visą amžių. Jaučiuosi labai patyrusi...
Gal dėl to lengviau atremti visą blogį, kuris tenka jūsų šeimai?
Kartais Artūrui sakau: „Kur dėsime tą savo patirtį?!" Briuselyje, kai išėjau prisistatyti, maniau, drebėsiu iš baimės, juk auditorija nepažįstama, kalba ne gimtoji. Po penkto sakinio pamaniau: „Agne, bet dabar viskas ir vyksta! Kodėl nesijaudini?"
Mačiau, kaip sudėtingai kai kurios moterys priėmė pralaimėjimą. Aš irgi norėjau laimėti, nieko čia keista, bet kai paskelbė rezultatus, viskas greitai stojo į vietas. Lygiai tas pat jausmas Seimo rinkimuose likti pirmai už brūkšnio. Nežinau, kiek žūva mano smegenų ląstelių ir kiek visa tai man kainuos ateityje, tačiau tikrai moku suimti save į rankas. Bet kokį faktą priimti tik kaip tos dienos faktą.
Tačiau esama dalykų, su kuriais nėra paprasta susitaikyti. Kad ir su sesers Justinos mirtimi?
Po sesės mirties mano gyvenime įvyko didysis lūžis. Iki to įvykio turėjau visokių polėkių - būsiu didelė verslininkė, o štai po laidotuvių pamaniau: „Kokie verslai? Kam jie man reikalingi?" Nežinau, ar su tuo, kas atsitiko, kada susitaikysiu. Didžiulis išgyvenimas. Kažkas per laidotuves man sakė, kad palengvėja po septynerių metų. „Nejau taip ilgai gali būti įsitempęs?" - pamaniau tada. Praėjo treji su puse, o nė kiek nepalengvėjo, kartais dar sudėtingiau su savimi susitarti. Per šventes - nepakeliama. Ir dabar - ką tik būtų buvęs jos gimtadienis...
Su vaikais einame į kapines. Tapo tradicija ne gėlių darželius ravėti, o susiimti už rankų ir sukalbėti maldą. Palinkime drauge, kad viskas jai ten gerai klostytųsi. Artūras mane guodžia: „Ji mūsų prisiminimuose išliks jauna, graži. Mes nusensime, o ji - visą laiką bus jauna..."
Pasinėrusi į visokią veiklą nesulauki priekaištų, kad per mažai būni namuose?
Aš labai stengiuosi. Parbėgu namo, kai vaikai grįžta iš mokyklos. Domas neseniai vokiečių kalba rašė rašinėlį: „Mano mama gera, rūpestinga ir visą laiką pasitinka mane iš mokyklos."
Mažoji Emilija jau eina į darželį?
Mieliau neitų. Emilija žino, kad tame pačiame kieme, kur namai, yra ir mamos darbas. Taigi, jau du kartus, didžiausiam mano siaubui, buvo pabėgusi iš namų ieškoti jame mamos. Labai rimtai apie tai kalbėjomės.
Gimdyti dar vieną vaiką vyresniame amžiuje. Ar dabar supranti, ką tai reiškia?
Būsiu atvira: nesu tikra, ar mūsų šeima būtų buvusi išsaugota, jei ne Emilija. Niekas nesipyko, ne, bet mums visiems reikėjo aplink ką nors susiburti. Gyvenome kiekvienas savo pasaulyje, tik po vienu stogu. Emilija tikrai buvo šeimos išsaugojimo programos dalis.
Be to, ji tikrai tau suteikė jaunystės...
Briuselyje taip ir sakiau: „Turiu būti jauna, juk turiu mažą vaiką." Jaučiuosi gera mama, tik nežinau, ar galiu gauti pagyrimo raštą už pirmuosius savo vaikus. Nors, kas žino, gal vaikams ir buvo gera augti demokratiškoje aplinkoje. Kai gimė Emilija, mes visi labai pasikeitėme. Dabar aš daugiau galvoju ir apie kitus savo vaikus.
Dažnai susėdate prie stalo svetainėje?
Prie stalo virtuvėje visi netelpame. Sekmadienio pusryčiai pas mus - tradicija. Vėliau kiekvienas išeina savo keliais.
Į krūvą susirenkate per atostogas?
Na, ne visai visi. Dažniausiai su vaikais atostogauju aš.
Ir nejau niekada dviese, su vyru?
Kartais ištrūkstame dviese, juk Ema vis dar miega mūsų lovoje, be to, taip galima pabėgti nuo šeimyninės rutinos.
Ir vis dėlto, jei jau įsibrovei į politiką, ar matai save kokiame nors svarbiame poste? Sėdi štai sau visa graži, su tautine gėle atlape...
Juk sakiau, kad pradėjau save labai saugoti, o politika - savęs deginimas. Nenoriu, kad mane kas nors degintų. Devyniasdešimt procentų politikų prabunda ryte ir galvoja, kokį čia gudrų sakinį paskelbti tautai. Jei sakinys suskamba, diena praėjo ne veltui. Apie darbus jie negalvoja, tik apie tą sakinį. Visa tai - ne man. Tokia politika mane nužudytų. Norėčiau būti ten, kur susirinktų dirbanti, o ne kalbanti komanda.
