Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algimantas Aleksandravičius: vadinkite mane tiesiog fotografu

Foto naujienai: Algimantas Aleksandravičius: vadinkite mane tiesiog fotografu
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kelios dešimtys porų akių susminga vos peržengus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus (48) studijos slenkstį.

Kelios dešimtys porų akių susminga vos peržengus fotografo Algimanto Aleksandravičiaus (48) studijos slenkstį. Iš nuotraukų, kuriomis nukabinėtos sienos, žvelgia žmonės. Akys, lūpos, raukšlės, judesiai tokie ryškūs, kad jautiesi, tarsi dalyvautų visas būrys nebylių pašnekovų. Virtuvėje kur kas jaukiau: laša senas čiaupas, ant stalo garuoja kava, o pavasario saulės spindulius gaudo Siamo veislės gražuolis Pikaso... Vis mąstau: jei turėčiau fotoaparatą, ar pavyktų visa tai įamžinti?


Gal klystu, bet jūs panašus į fotografą, mažai priklausomą nuo laiko, krizių, madų...


Kaip sakau, buitinio aptarnavimo sferoje aš tikrai niekada nedirbau. Beveik visą laiką gyvenau iš užsakymų, ypatingų projektų. Taigi krizės nei jaučiu, nei nejaučiu. Man svarbiausia, kad pačiam būtų įdomu, kad nereikėtų visko daryti bėgte.


Leidžiate sau rinktis?


Iki šiol rinkausi. Niekada nežinai, kaip bus rytoj, bet kol galiu, stengiuosi neprarasti savotiško meninio svingo... Aš gana brangus esu. Nevadinu savęs dvaro fotografu, bet mano valanda tikrai nepigiai kainuoja. Padirbi dieną, padarai albumą pagal užsakymą ir gali pusmetį ramiai gyventi. Aišku, ir parduodant po vieną nuotrauką tą pačią sumą įmanoma susirinkti, bet taip dirbant rutina ir nuobodulys - garantuoti.


Kaip pasiekti tokį lygį, kad turėtum pasirinkimo laisvę?


Jeigu kuo nors labai tiki, tai ir ateina. Reikia tik labai norėti. Visos svajonės yra realios, jei nepameti tikėjimo. Tarsi nieko, nieko... ir bumbt - puikus užsakymas. Labai reikia, kad ir sėkmė tau šypsotųsi, ir talento, darboholizmo turėtum. Turbūt išmokau to, kai gyvenau Klaipėdoje ir užsiėmiau lengvąja atletika. Treneris sakydavo: „Va, ateini į treniruotes vienuoliktą valandą dienos, o tavo konkurentai keliasi penktą ryto... Sporte konkuruoji pats su savimi." Taip ir fotografija tapo mano gyvenimu, darbu, laisvalaikiu, nuotaka, meiluže...


Ko reikia geram fotografui?


Romantikos užtaiso, kad pradėtum darbą, išgeneruotum idėją, ir matematikos gebėjimų, kad prie kiekvienos savo nuotraukos nesusiseilėtum: „Oi, koks puikus mano darbas! Koks aš genijus!" Absurdas! Fotografija reikalauja objektyvumo, kuo daugiau laiko praeina nuo mygtuko paspaudimo, tuo geriau, nes pamiršti, ką norėjai užfiksuoti: žiūri kaip į svetimą darbą ir esi negailestingas teisėjas.


Kaip fotomenininkas...


...oi, kaip nemėgstu šito žodžio! Geriau jau vadinkite tiesiog fotografu. Netgi oriau skamba: esi vaizdo grafas...


Taigi, kaip fotografas, jūs turite gana blaivų požiūrį. Gal tai - kadaise kultivuoto sporto padarinys? Juk buvote net Lietuvos jaunimo rinktinės treneris, Panevėžyje rengėte kultūrizmo čempionatus.


Gimiau Klaipėdoje, o nutekėjau į Panevėžį. Ten aš buvau kultūrizmo tetė - įkūrėjas. Vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje įsteigiau sporto kooperatyvą. Pirmi mokami sporto klubai Panevėžyje buvo mano. Dar kažkas atvažiavęs priekaištavo, kaip tarybinis jaunuolis (man tada buvo vos dvidešimt ketveri) gali imti pinigus už sportą! O 1989 metais šalia atidariau kavinę, kad galėčiau sportininkus maitinti, - aukšto lygio, su skaniu maistu, gera muzika, gražiu akvariumu. Susprogdino ją po kurio laiko... Kadangi keturių šimtų kvadratinių metrų sporto salė ir kavinė buvo įrengtos po vidurine mokykla iškastame rūsyje, ir jos pamatai išlėkė į orą... Mokiniai gal dvi ar tris savaites į pamokas nėjo. Po šio įvykio net įstatymą išleido, kad po mokykla negali būti jokių patalpų. Ar tai reketininkų darbas? Nežinau, nes jokių grasinimų ar reikalavimų nesulaukiau, daug kas sako: gal supainiojo, ne tą kavinę norėjo susprogdinti... Visko buvo, bet kai atėjo Nepriklausomybė, kai sportininkus jau galėjai pardavinėti ir užsidirbti, man tai staiga tapo nebeįdomu, neliko ko siekti. Kultūrizmas, lengvoji atletika ir dabar patinka. Gražu: veidrodis net persikreipia ir aprasoja, kai kultūristas prieš jį stena ir demonstruoja geležinius raumenis (juokiasi). Užėjus į sporto salę, iki šiol vyriško prakaito kvapas kaip reikiant kala per smegenis. Man patinka pats procesas: raumenų lavinimas, vyrų kompanija, šiurkštūs bajeriai. Tačiau kultūrizme - per daug narcisizmo. Kad ryškiau atrodytų, į sceną vyrai eina prisiklijavę blakstienas, prisidažę... Scenoje jie jau ne sportininkai, o artistai. Man tai nepatiko.


Beje, be lengvosios atletikos, dvylika metų dar lankiau liaudies šokius. Dabar į mane pažiūrėjus neatrodo, kad apskritai sugebu šokti (kvatoja)! O vienus metus, gal dešimtokas būdamas, Klaipėdoje pas Skaistę ir Romą Idzelevičius pramoginius lankiau. Prisimenu, galbūt pirmas mano konkursas buvo: kad šoku mergaitę prisiglaudęs, kad stengiuosi, net negirdžiu, kas aplink vyksta... O gaunu... nulinį įvertinimą, nes, pasirodo, šokau visai ne pagal muziką! Man pasidarė taip gėda, kad daugiau pramoginių šokių nebelankiau. Ir dabar nešoku. Su draugais juokaujame: metams bėgant šokiai ir seksas tampa fiziniu darbu. Kodėl aš turiu dirbti (juokiasi)?!


Kultūrizmą metėte dėl meno?


Menas visą laiką buvo šalia. Su fotografija mane būtent sportas susiejo. Prie straipsnių apie varžybas reikėdavo nuotraukėlių, o fotografų ne visada prisikviesi, todėl pats ėmiausi. Pamažu supratau, kad visai ne pasiekimus fiksuoju... Taip atsirado „Kultūrizmo" nuotraukų ciklas. Man buvo atviros visos durys, fotografavau nerealiausius dalykus, įamžinau, kaip nuvarytus arklius nušauna... Tame sporte daug žiaurumo: pavyzdžiui, ruošdamiesi varžyboms vyrai per dieną suvalgydavo vos pakelį varškės, o sportuodavo kokias šešias valandas, kad raumenys sudžiūtų, gyslos iššoktų... Paskui vaikščiodavo kaip vampyrai, zombiai... Juokdavomės: jeigu pritupia kur kaką padaryti, tai užpakalis gatavas žolę rupšnoti...


Pamažu fotografija užvaldė viską. Žinojau, kad geras fotografas - tas, kuris įamžino peizažą, portretą, pliką moterį (aktą) ir ką nors sporto tema. Viską jau buvau išbandęs, tik sakydavau, kad portretus daryti - neįdomiausia. Kol susipažinau su Panevėžio teatralais. Kartą skambina man iš teatro: „Mirė aktorius. Gal turi jo nuotrauką?" Tada ir pagalvojau: žmogus tiek gražaus nuveikė, išėjo, o jo net nuotraukos neliko. Ėmiau kurti ciklus - rašytojų, aktorių, dailininkų, skulptorių, literatų, teatralų... Pamaniau, kad man karūna nuo galvos nenukris, jei nueisiu, pasibelsiu į duris ir pasakysiu: „Esu jūsų gerbėjas, noriu jus nufotografuoti, kad liktų ateinančioms kartoms." Gailiuosi tik kad nespėjau įamžinti Vytauto Žalakevičiaus, Marijos Gimbutienės...


Ar sunkus darbas sukurti gerą portretą?


Labai mėgstu improvizuoti, herojų fotografuoti jo aplinkoje, namuose. Gelbsti, jeigu esi susipažinęs su jo kūryba, juk menininkui svarbu, kad jį pažintų. Pamenu, pas žymųjį Rusijos aktorių Aleksandrą Kaliaginą kalbėjomės apie jo vaidmenį filme „Pjesė mechaniniam pianinui"... Prieš eidamas pas poetę Belą Achmaduliną knygyne įsigijau jos rinkinį ir ruošiausi. Apskritai kuriant ciklą „Rusijos žvaigždynas" padėjo net tai, kad buvau iš tuomečio Pabaltijo, jų akimis, užsienio. Įsivaizduokite, kosmonautas Aleksejus Leonovas, pirmas į atvirą kosmosą išėjęs žmogus, artimiausias Jurijaus Gagarino draugas, vietos fotografų net neprisileidžia, o man pozavo.


Netikiu, kad turėdamas tokios patirties išvengėte kuriozinių situacijų...


Kai dar juostinį fotoaparatą turėjau, ne kartą tik po geros valandos fotografavimo apsižiūrėdavau, kad juosta nesisuka ar išvis jos neturiu... Pajuokaudavau, atsiprašydavau ir kažkaip išsisukdavau.

Prisimenu, turėjau Maskvoje nufotografuoti Rusijos humoristą Maksimą Galkiną. Susitikimo išvakarėse kaip tyčia pas mane į butą suvažiavo vietos lietuviai. Na, ir pylėme mes per visą naktį... Tik apie šeštą ryto galvą prie pagalvės priglaudžiau, o aštuntą - skambutis... „Čia - Maksimas Galkinas. Susitikime dešimtą valandą", - išgirdau. O Dieve, pirmą kartą gyvenime lindau po lediniu dušu, bandžiau pabusti, bet vis tiek jaučiau, kad negaliu „ryškumo suvesti". Susitikome, o jis pirmiausia: „Norėčiau pamatyti, ką jūs apskritai darote." Kaip tik turėjau pasiėmęs savo knygą „Devyni aukštai". Pervertė kelis lapus: „Daugiau nereikia. Fotografuojuosi." Ir girdžiu, kaip iš automobilio gilumos kažkas rusiškai sako: „Matai, Maksimai, ką reiškia nespalvotos fotografijos..." Atsisuku ir galvoju: kodėl balsas toks panašus į Alos Pugačiovos? Ar čia mane „išdurinėja" puikiai balsus parodijuojantis Galkinas? Bet stengiuosi neišsiduoti ir lyg niekur nieko žiūriu į moterį, sėdinčią automobilyje, kuriuo atvažiavo humoristas. „Aš - Ala", - sako ji. Tik tada patikėjau, kad matau pačią Alą Borisovną. Tąkart ji visai neplanavo fotografuotis, bet vis tiek mielai papozavo su Galkinu.


O kodėl, galėdamas suktis tik tokiuose sluoksniuose, fotografuojate ir banditus, ir psichiatrijos ligoninės gyventojus?


Man patinka kraštutinumai. „Devyni aukštai" kai kam nepatiko, nes intelektualus, žvaigždes ir psichikos ligonius su žulikais sudėjau į vieną knygą. „Kai gyveni devynaukštyje, - sakau, - retai žinai, kas tavo kaimynas..." Negretinu ir nelyginu, tik konstatuoju, kad visi jie - žmonės. Gatvės gyventoją net lengviau nufotografuoti nei aktorių, nes šie per gyvenimą atlieka šimtus vaidmenų ir nebežino, kuo būti. Labai smagu su rašytojais. Prisimenu, fotografuodamas Sigitą Gedą daviau užduotį - mintyse sukurti ketureilį, o pats čiupau fotoaparatą. Poeto akys tik sužibo, mintys galvoje ėmė suktis, pozuoti prieš objektyvą jau nebereikia.


„Rusijos žvaigždynui" turėjau nufotografuoti aktorių Aleksejų Petrenką, filme „Sibiro kirpėjas" vaidinantį lėbautoją generolą. Paskambino jam leidinio redaktoriai, paprašė, kad nusifotografuotų, papasakojo, kad aš jau įamžinęs Lietuvos ir pasaulio elito atstovus, Nobelio premijos laureatus... „Vyras prastai jaučiasi ir apskritai mes turime savo fotografą, - pareiškė visus aktoriaus reikalus su žurnalistais tvarkanti jo žmona, bet dar užklausė. - Ar jis fotografavo Eimuntą Nekrošių?" „Taip, be abejo!" - patikino ją. Po keliolikos minučių ji skambina: „Gerai, tegu tas fotografas atvažiuoja. Kada tik jam patogu. Mes paskambinome Eimasui ir jis pasakė, kad privalome leistis nufotografuojami šito žmogaus."


Vadinasi, vardą jau turite...


Turiu. Turiu du ordinus ir vardą (juokiasi). Esu apdovanotas Nyderlandų Karalystės „Orange Nassau" riterio ordinu ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Gal aš senamadiškas, bet dabartinė konceptuali fotografija man visai nepatinka. Skaitai aprašymą - genialu, pasižiūri į nuotrauką - š... Meno gal ten ir daug, bet fotografijos, akimirkos užfiksavimo nebėra. O man labiau patinka realistinė fotografija. Manau, kad kuriu palikimą. Kad po šimto metų pagal tą nuotrauką būtų galima spręsti apie mūsų laikų žmonių gyvenimo būdą, bruožus. Kažkas apie fotografiją yra pasakęs, kad tai - mirties įamžinimas. Ėmei ir pagavai laiko mirtį.


Daug dešimtmečių jūsų namai buvo Panevėžyje...


...o dabar didžiąją laiko dalį leidžiu Vilniuje. Ir šeima visa čia. Dukra Ramunė su vyru ir dvejų metukų dukrele Rugile gyvena Vilniuje. Žmona padeda prižiūrėti anūkėlę. O aš dažnai savo studijoje ir dirbu, ir nakvoju. Kartais po dvidešimt devynerių santuokos metų visai neblogai atsitraukti ir pabūti kiek atskirai...


Ką namiškiai mano apie jūsų darbą?


Tiesą sakant, net nežinau. Šeima nesikiša, tik kai pamato išleistą albumą, su malonumu pavarto. Nelabai mėgstu kolektyvinio darbo ir penkių skirtingų nuomonių man nereikia. Menas - labai intymus dalykas. Svarbiausia - kurdamas nemeluok sau.

Bet mes čia vis apie meną ir apie meną... Gal nori kiaušinienės su spirgučiais ir svogūniukais?..


Noriu! O kol gaminsite, pasakykite, kaip nufotografuoti meilę?


Atsimenu anekdotą apie tai, kaip buvo gauta užduotis nupaišyti badą. Vieni piešė išsekusius žmones, kiti - trupinius ir varnų pulkus... O laimėtojas nupiešė užpakalį ir didelį voratinklį ant jo!

Dėl meilės irgi reikėtų gerokai pasukti galvą. Jeigu myli, tave lydi dangiška šviesa ir jėga. Aš turbūt fotografuočiau dangų...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt