Žiūrėdama į akis rašytojui, scenaristui, aktoriui ir režisieriui Alvydui Šlepikui (42) galvoju, kaip vaizdas nesiderina su turiniu. Keletą dienų neskusta barzda, išsitaršę, pražilę plaukai limpa prie akinių, paprasti reklaminiai marškinėliai atsainiai sukišti į nutrintus džinsus. Tačiau meniška išvaizda negali paslėpti protingo žvilgsnio ir taisyklinga kalba besiliejančio žodžių srauto. „Popsas žmonėms reikalingas“, - neabejoja žmogus, po lygiai dalijantis save televizijai ir poezijai. Kas lieka nuo to - šeimai.
Pasakyk man, iš kur tavyje tiek fantazijos? Kartais pasižiūriu „Nekviestą meilę“ ir pagalvoju: pataupytum ją kam nors rimtesniam...
Fantazijos nepataupysi, jos nereikia gailėti.
Argi ji neišsenka?
Kartais išsenka. Tik bėda, kad jos nesupilsi į stiklainį, neužsuksi, nepasidėsi kitai dienai. Fantazija arba yra, arba jos nėra. Jeigu ji išsektų, juk nebūtų tiek knygų prirašyta, tiek filmų sukurta. Kažkada vienas amerikietis, gero universiteto profesorius filosofas, pasakojo apie LSD. Jis tikino, kad šis narkotikas iki keturiasdešimties metų smegenims daro nepataisomą žalą, o štai po keturiasdešimties neva atveria pasąmonės klodus. Niekada nebandžiau, tačiau idėją galiu suprasti. Gali būti, narkotikas ištraukia, jei ką nors turi toje pasąmonėje. Po keturiasdešimties mums nebereikia aiškinti, kas yra šalta, kas - šilta. Patirtys skatina fantaziją. Tada netgi paprastuose dalykuose sugebame surasti naujo.
Tačiau į ką nors atsiremti reikia: akimirką, skonį, kvapą, prisiminimą...
Tai ir yra gyvenimo patirtis.
Tavo sukurtas televizijos serialo „Nekviesta meilė“ scenarijus buvo įvertintas „Sidabrine gerve“. Kai kas sako, kad tą apdovanojimą tau turėjo būti gėda atsiimti, juk serialas - tikras banalybių rinkinys...
Ir pats suprantu, kad banalumo jame nemažai, bet tie sakytojai tegu apsižiūri savo gyvenimuose... Kiek juose to, kas prasminga ir gilu? Ar ne banaliais žodžiais kalbame, kai prisipažįstame mylintys, kai sveikiname draugą, kai guodžiame? Mūsų emocijos žodžiams suteikia prasmę. Ir ne apie banalumą turėtume kalbėti! Kasdienio, šeimai skirto serialo žanras - labai specifinis. Personažai apsigyvena žiūrovų namuose, nori nenori daro įtaką. Tokiame seriale kiekvienas didelis įvykis sujaukia ramią kasdienybę. Kiekvienas siužeto posūkis - didžiulė atsakomybė.
Štai filmuojame sceną gatvėje prie teismo. Išeina žmonės iš rūmų, sveikinasi su Monika Bičiūnaite, linkteli Ridui Jasiulioniui, o paskui pradeda juoktis: „Mums atrodo, kad jus artimai pažįstame.“
„Nekviesta meilė“ išsitempė į keletą sezonų, naujos serijos vis rašomos. Ar neaplanko jausmas, kad dingsta riba tarp tikro gyvenimo ir to, kas vyksta seriale?
Gal kartais... Bet atsitinka ir atvirkščiai: lyg ir norėtum kitaip pakreipti vieno ar kito personažo gyvenimą, bet jis ima ir pasirašo visai atvirkščiai. Į galvą šauna mintis: taigi jis taip pasielgti tiesiog negalėtų... Personažai pradeda gyventi savo gyvenimą. Tai - visiška banalybė, bet tiesa. Aišku, gali viską ištrinti ir perrašyti, bet vėliau pamatysi, kad tavo įsikišimas - beprasmis. Kai filmuodavome „Nekviestą meilę“, aktoriai daug improvizuodavo, kai kurios scenos būdavo kuriamos čia pat, filmavimo aikštelėje.
O kaip suvaldyti aktorius? Juk Adolfas Večerskis gali nuplaukti visai į kitą pusę, o Mėta - Inga Jankauskaitė - „sudalyvauti“ taip, kaip jai tuo metu atrodo?
Ne, taip negali būti! Improvizuodami ir režisierius, ir aktoriai, žino, ko nori. Juk nesvarbu, kokiais keliais siekiama galutinio rezultato.
Ar tai reiškia, kad žinai, kaip baigsis „Nekviesta meilė“?
Atvirai sakant, nežinau. Na, nujaučiu...
Ar jaustumeisi kaltas, jei koks žiūrovas pareikštų pretenziją: „Žmona žiūrėjo serialą ir staiga Mėtos pavyzdžiu nusprendė išsiskirti“?
O man atrodo atvirkščiai. Serialas yra tarsi raminamieji vaistai, analgetikas: matai, kaip žmonės gyvena, kaip vienas kitą išduoda, o mes - štai kaip gražiai... Arba: kaip padoru seriale, kaip puikiai žmonės gyvena, juk ir mes taip galėtume... Argi ne terapija?
Gal ir tavo žmona sako: „Kaip gražiai parašei, juk ir mes galėtume taip gyventi...“?
Visų pirma ne aš vienas rašau scenarijų. Net iš tiesų ji juokais barasi: „Klausyk, juk tu mano žodžiais kalbi!“ Tikrai taip yra. Kasdienybės žodžius sunku susekti, tačiau mes visi baramės skirtingai. Kritinėse situacijose Mėta arba Angelina kad pasako... Taigi tikrai - kaip mes!
Manei praslysi nepastebėtas?
Nemaniau... Matyt, tie žodžiai irgi glūdi pasąmonėje, o reikalingu momentu iš ten ima ir išlenda.
Ar sūnų slengas irgi pereina į serialo scenas?
Kai sūnūs ką nors daro mokykloje, o aš pasisiūlau padėti, iš žvilgsnių suprantu, kad nesu jiems joks autoritetas.
Na, matyt, jie tokio amžiaus, kai nepripažįsta jokių autoritetų...
Panašu. Vyresniajam - penkiolika, jaunesniajam - trylika.
Ir jie primena tave mokykloje?
Na, man matematika niekada nepatiko... Vidurinę baigiau Molėtų rajone, Videniškiuose. Literatūros mokytojas Valentinas Stundys, pamenu, 1982-aisiais mums pasakojo apie Solženicyno „Gulago archipelagą“. Mūsų mokytojai buvo drąsūs, protingi, išsilavinę. Mirė Brežnevas, tai vienas palinkėjo gerų švenčių...
Baigęs mokyklą nusprendei studijuoti lietuvių literatūrą?
Mokiausi gerai. Per egzaminus universitete būtų užtekę ketverto ir penketo. Tačiau tą pačią dieną, kai vyko lietuvių kalbos egzaminas raštu, prie universiteto manęs laukė automobilis, turintis vežti į žmonos brolio vestuves. Buvau pakviestas pabroliu, jaučiausi svarbus, užtat temą parašiau per penkiolika minučių. Pasirinkau paprasčiausią, tą, kurią renkasi trejetukininkai - apie Jono Biliūno humanizmą. Nė neperskaitęs atidaviau. Trejetas. Neįstojau į universitetą, bet labai dėl to nesikrimtau. Nuėjau į 21-ąją technikos mokyklą. Patogu, centre ir į kariuomenę neima. Dešimt mėnesių buvo labai šaunūs. Kai pamatė atestato vidurkį, dėstytojams akys ant kaktos išlipo. Jau matė mane seniūnu ir visokiu aktyvistu, bet man ne tai rūpėjo. Turėjau nuostabių draugų, kurie mėgo laisvę - Arūną Avdejevą, Vidą Traknį. Mokiausi tos specialybės, bet laidai, lituokliai man atrodė visiškai beprasmiškas daiktas. Norėjau užsiimti kuo kitu.
Ir kuo užsiimdavai?
Mums su draugais pavyko. Susipažinome su vyresnėmis merginomis iš universiteto - tokia Egle Bielskyte, Egle Pakšyte. Jos mus vesdavosi į „Filologijos rudenis“, pas jas namuose skaitydavome eiles, keisdavomės poezijos knygomis, grodavome gitara. Mes tiesiog draugavome, merginos mus globojo. Kartais kaimynai iškviesdavo policiją, buvo vieni tokie, skambindavo į policiją, vos menkiausią triukšmą išgirdę. Lyg ir buvome pankai, tačiau aplink mus tvyrojo hipiška dvasia. Tikrai, merginos mums padarė pačią geriausią įtaką, kokią tik kas nors galėjo padaryti, nes juk profkėje reikėdavo ir pasimušti. Aš tai - nelabai... Už mane mušdavosi Traknys arba Arūnas.
Po dešimties mėnesių pasikeitė įstatymas ir mane pašaukė į kariuomenę. Kai grįžau, suvokiau keistą daiktą: nebegaliu mąstyti abstrakčiai. Atsiverčiau Sezemano „Estetiką“, skaitau skaitau ir nieko nesuprantu. Kažkas išsitrynė smegenyse - koks universitetas?! Per pažįstamus įsidarbinau „Elfos“ gamykloje. Pradėjau šaltkalviu, paskui dirbau tekintoju. Būčiau ten prasigėręs: ateini - pasižymi, išeini - pasižymi. Darbo nėra, prieš šešias visi stovi prie laikrodžio galvas užvertę, minutes skaičiuoja. Mane dažnai siųsdavo parnešti degtinės. Lipdavau per tvorą. Rašyti jau seniai nieko neberašiau... Net skaityti mečiau - o kam, jei gyvenimas vis tiek jau šiknoj. Teta dirbo Jaunimo teatre, galėdavau vaikščioti į spektaklius, bet į teatrą irgi netraukė. Manydavau, kad aktoriai vaidina uždaram būriui, į kurį niekada nepateksiu. Būsena, vedanti į depresiją...
Su Irena pradėjome draugauti dar mokykloje, o tada toji mūsų draugystė irgi buvo kažkokia keista, ėmėme pyktis. Kartą apsižodžiavome telefonu, ji neištvėrė: „Tu vis dar manai, kad stosi į universitetą?! Bet juk nieko nedarai!“ O aš supykęs: „Ir padarysiu!“ Tada Irena pasiūlė: „Mačiau skelbimą „Vakarinėse naujienose“, tuos, kurie nori stoti į aktorinį, kviečia į konsultacijas.“ Užsispyriau: „Ir nueisiu!“ „Aha, norėčiau pažiūrėti, kaip nueisi“, - negalėjo patikėti ji.
Nuėjome abu kartu. Irena netgi atidarė tas sunkias duris. Dabar galvoju: jei ne ji, tikrai nebūčiau išdrįsęs...
Vis dėlto jei susidomėjai, kartais pagalvodavai, kad norėtum tapti aktoriumi?
Mokykloje tokia mintis dažnai kirbėdavo. Tačiau kai esi kaimo vaikas, nelabai žinai, kur tuos aktorius rengia, kaip juos rengia. Ir galvodavau: ten pilna savų, ko man lįsti?! Mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, man sekėsi. Pamenu, kai per konsultacijas išgirdau, kaip mergaitės eiles skaito, pagalvoju, kad įstosiu. Paskaitų buvo nemažai, tik aš ten nieko nedariau. Išlaikiau egzaminus, įstojau. Mokiausi kartu su Ridu Žirguliu, Ridu Jasiulioniu, Andriumi Bialobžeskiu, Monika Bičiūnaite, šviesaus atminimo Sauliumi Mykolaičiu.
Baigęs Muzikos ir teatro akademiją iškart gavai darbą?
Nenoriu apie tai kalbėti. Sudėtingas laikas... Lyg ir turėjome darbą, bet iš tiesų neturėjome. Studijų metais pastačiau spektaklį „Klasta ir meilė“, režisierė, šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė patarė studijuoti režisūrą. Mane priėmė į trečią dramos režisūros kursą. Po dvejų metų jau laikiau rankose diplomą.
Vėliau keisčiausiu būdu atsidūriau savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktoriaus kėdėje, vedžiau publicistines LTV laidas „Ties riba“, „Nuojautos“, vaidinau teatre.
Su Rolandu Skaisgiriu susipažinome, kai jo kompanija ėmė kurti serialą „Kartu“. Rolandas prasitarė, kad jam reikia scenaristo, o Andrius Bialobžeskis pasiūlė mane. Nuo pirmos dienos, kai susitikome su Rolandu, mūsų laukai sutapo.
Ir nuo to laiko televizija tau pasirodė įdomiau nei teatras?
Ką reiškia - įdomiau?! Teatre aš vis dar vaidinu. Truputį rašau „Literatūrai ir menui“. Televizija įdomi tuo, kad dinamiška. Juk pradėjome nuo mažų dalykų... Televizija, esu įsitikinęs, yra tam tikra patirtis, tramplinas norint daryti kiną. Jei tai pavyks, įgyvendinsiu svajones.
Girdėjau, rašai scenarijų filmui apie vilko vaikus...
Prieš dešimt metų režisieriui Jonui Marcinkevičiui rašiau scenarijų apie pasiklydusias laidotuves. Labai gabus, bet nelaimingo gyvenimo žmogus, dabar jau miręs... Tada jis man siūlė kartu kurti dokumentinį filmą apie vilko vaikus. Iš jo pirmą kartą išgirdau apie Lietuvoje po karo duonos ir namų ieškojusius Rytų Prūsijos vaikus. Niekada apie tai negalvojau, matyt, todėl ir nežinojau. Be to, sovietų laikais tos istorijos niekas ir neviešino. Visai neseniai ateina mano draugas ir klausia: „Ką žinai apie vilko vaikus?“ Paskui pasiūlo kurti filmą. Taigi tas draugas dar ir prodiuseris (juokiasi). Dabar tai ir vyksta.
Ar imdamasis rimto filmo bėgi nuo „popsinio“ serialo?
Nėra jokio popso! Ir jokio pabėgimo nėra. Aš kursiu serialus ir toliau. Žinai, kartais žmogų, kuris yra šalia, sunkiau suvaidinti nei Shakespeare herojų. Gal kai ką jaudina tas nepasitenkinimas: vaidinu berniuką, o noriu vaidinti Hamletą! Popsas kartais yra labai reikalingas. Viskas priklauso nuo požiūrio... Na, atėjo Juozas Statkevičius į „Sidabrines gerves“, pamatė apšiurusį kilimą. Tai ir žiūrėk tu į kilimą akių nepakeldamas, ne to susirinkome. Dažniausiai nepasitenkinimą juk reiškia snobai: čia yra Bergmanas... O jo filmą žiūrėdami užmiega po pusvalandžio. Užtat su kokiu malonumu žiūri Jean Claude Van Damme! Man ne gėda pasakyti, kad patinka ir Van Damme, ir Bergmanas. Šimtai dalykų man yra neįdomu, bet tai, ką pats darau, stengiuosi, kad patiktų ir man, ir kitiems. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad galiu daryti, ką noriu. Na, labiausiai, aišku, žvejoti koralų rifuose...
Galėtum sau leisti!
(Juokiasi.) Aš ten gyventi norėčiau! Niekas į akis nesako, bet, tikiu, žmonės mano, kad serialų imuosi dėl pinigų. Tačiau kitaip pinigų uždirbti nemoku - tik rašydamas, režisuodamas ir vaidindamas. Svarbiausia, tai darydamas nejaučiu diskomforto, jog esu ne savo vietoje.
Kai režisavai „Nekviestą meilę“, kartais tekdavo dirbti po keturiolika valandų per parą. Kaip ilsėdavaisi?
Nieko neveikdavau! Ir dabar, kai ilsiuosi, tiesiog guliu lovoje, spoksau televizorių, skaitau. Važiuoju į sodybą.
Išduok, kaip rašai scenarijų? Atsisėdi prie kompiuterio ir sakai sau: „Dabar aštuonias valandas skirsiu rašyti“?
Kai dienos, valandos suskaičiuotos, negali laukti įkvėpimo. Fiziškai per valandą galiu parašyti tris mašinraščius. Tiek ir parašau, turiu prisiversti. Geriausia man - iš ryto. Keliuosi ketvirtą, penktą, vakare mano smegenys per daug pavargusios. Tačiau taip negali dirbti kiekvieną dieną. Kad ir anksčiau eini gulti, vis tiek naktį atsibundi, galvoje pradeda suktis siužetas, dialogai. Kartais net šratinuką pasidedu šalia lovos.
Ar buičiai per rašymą lieka laiko?
Irena seniai susitaikiusi, kad aš buityje menkas pagalbininkas.
Dėl vinių kalimo - nekas, suprantu...
Pamenu, amžinatilsį tėvas taiso kokį variklį. Man rodo, kur tepalą pilti, o aš galvoju: „Suk tu greičiau, nusispjauti man į tą variklį.“ Geležis iš esmės negali būti įdomi. Užtat man įdomu, kaip auga koks nors ridikėlis. Sodyboje turiu daržą, vakar laisčiau. Nelabai žinau, kaip medžio šakas genėti, bet man įdomu.
O kaip reikalai su poezijos mūzomis? Jos vis dar tave aplanko?
Kartais aplanko, kartais ne... Išmokau susikoncentruoti. Nueinu į repeticiją teatre - visos mintys apie rašymą, apie scenarijų ar filmavimą prapuola. Atsisėdu rašyti - jokių minčių apie teatrą. Poezija, tiesa, į sistemą neįsipaišo. Jai reikia laiko, ramybės. Bet ir tokio laiko atsiranda...
Ar smagu žinoti, kad paskutinio tavo novelių rinkinio „Lietaus dievas“ negalima rasti knygynuose, nes viskas išpirkta?
Gal tiražas per mažas, kad išpirko? Smagu žinoti, kad ji daug kam patiko.
Alvydai, vis dėlto pasakyk, kaip baigsis „Nekviesta meilė“?
Šio sezono ar kito? Šį sezoną serialas pasibaigs dviprasmiškai.
