Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Mamontovas: maištininkas gyvena kiekviename žmoguje

Foto naujienai: Andrius Mamontovas: maištininkas gyvena kiekviename žmoguje
zmones24.lt / Gretos Skaraitienės nuotrauka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Niekas ir nesiginčytų: dainininkas Andrius Mamontovas (41) – drąsus žmogus. Jis dažnai dainuoja ne tai, kas patinka visiems, ir kalba žodžius, kurių daugelis nenorėtų girdėti.

Niekas ir nesiginčytų: dainininkas Andrius Mamontovas (41) – drąsus žmogus. Jis dažnai dainuoja ne tai, kas patinka visiems, ir kalba žodžius, kurių daugelis nenorėtų girdėti. „Ir manyje, ir kiekviename žmoguje gyvena maištininkas“, – neabejoja Andrius, ironiškai priimantis Drąsiausio metų žmogaus titulą, kurį jam suteikė vienas interneto portalas.

Smagu gauti tokį įvertinimą?

Bijau visokiausių apdovanojimų ir galvoju: ar ne metas daryti pertrauką? Gal pirmiausia reikėtų susitvarkyti savo gyvenimus, susidėlioti vertybes ir tik tada rengti apdovanojimus.

Ir vis dėlto Drąsiausias metų žmogus – skamba išdidžiai...

Išdidžiai, bet tai juk – tik žaidimas. Prašau, nežiūrėkite rimtai. Kaip gali vadintis drąsiausiu žmogumi!?

O kas yra drąsus žmogus?


Drąsus nebijo būti tuo, kas yra iš tikrųjų.

Pameni, vaikystėje turėjome puikių pavyzdžių – na, kad ir tas berniukas, kuris puolė po tanku...


Drąsos nereikia demonstruoti. Demonstravimas yra paikystė ir nebrandumo požymis. Žaviuosi žmonėmis, turinčiais savo nuomonę. Bet Lietuvoje dar neišmokome jos turėti – kalbame, ką kalba visi, arba kartojame svetimas mintis. Pozicija – štai kas yra tikroji drąsa!

Atrodo, pramogų pasaulyje tiek tos drąsos ir reikia...


O kas yra pramogų pasaulis Lietuvoje? Aš tokio nepažįstu... Mes tik mėginame jį žaisti, matome daugybę žmonių, pasivadinusių žvaigždėmis. Žiniasklaidoje jie mėgina save pateikti taip, kaip tie, iš Rusijos ar Holivudo. O kiek iš tiesų yra tokių, kurie ne mėgina pateikti, o yra tokie, kokie yra?

Iš tiesų kartais gyvename taip, lyg nebebūtų ribos tarp to, kokie esame ir kokie norėtume būti...


Šiuolaikiniame gyvenime pernelyg daug sėkmės pavyzdžių. Matydami svetimą sėkmę, kai kurie pamiršta savo gyvenimą, nors visomis išgalėmis mėgina įrodyti, kad gyvena taip pat sėkmingai, kaip ir tie – iš žurnalų.

Pasaulyje senų seniausiai egzistuoja frazė: „Visas gyvenimas – žaidimas“...


Jei mes tą frazę tik kartosime, niekada ir nepradėsime gyventi. Drąsiausio žmogaus rinkimai yra žaidimas. Pozicijos turėjimas – jau nebe.

Prisiminiau tavo Hamletą ir kunigą kine. Ar reikėjo drąsos apsispręsti, kai pakvietė vaidinti?

Kai jauti, kad galėtum, – vienokia drąsa. Kitokia – kai supranti, kad negali, ir pripažįsti tai sau. Šioji – didesnė. Kartais drąsa nebūna patraukli...

Esi iš tų, kuriems svarbu turėti poziciją. Daugybė žmonių tyli vien todėl, kad mano, jog niekas vis tiek nepasikeis...

Tavo pozicija gali daryti įtaką kitų požiūriui. Ateina momentas, kai privalai nuspręsti, kurioje pusėje esi.

Kada tau atėjo toks laikas?


Nėra jo vieno. Skirtingais gyvenimo etapais – skirtingi iššūkiai. Pozicija suteikia kryptį arba bent supratimą, į kurią pusę eiti neketini.

Mes dabar kalbame tik apie visuomeninius dalykus?

Visa tai galioja ir asmeniniame gyvenime. Visoje visatoje dėsniai – tie patys. Gyvenimo pozicija diktuoja tavo poelgius. Gyvenimas duotas tam, kad save lavintum, tobulintum, kad sužinotum tikrąją dalykų vertę.
Žmogus gimsta, išmoksta sėdėti, paskui – šliaužioti, vaikščioti ir tik tada – bėgioti. Vos gimęs juk negali visko mokėti. Jaunatviškas maksimalizmas – tik pažinimo pradžia. Tas pat vyksta ir su mūsų valstybe: ji išmoko stovėti, paskui mėgino žengti, nusprendė anksčiau laiko bėgti ir... suklupo. Tikiu, kad tai, ką išgyvename dabar, kada nors taps vertinga patirtimi. Negatyvūs dalykai tampa vertingi tik tada, kai išmoksti pamoką, kurią jie pateikė.

Tu populiarus, turi poziciją, kodėl tavęs nėra politikoje?


O kodėl turėčiau ten būti? Manau, kiekvienam – sava vieta. Tai – irgi pozicija. Darau tai, kam esu gimęs. Jei šiandien sėdėčiau Seime, užbraukčiau viską, ką iki šiol esu padaręs. Ir kurių velnių, sakyk, iš mėgstamo atlikėjo tapti nemėgstamu politiku? Nesuprantu kai kurių muzikantų, nuėjusių į Seimą. Gal jau neturi, kur eiti? Ir kaip liūdna, kad įstatymus kuria tie, kurie nebeturėjo, kur eiti...

Nusipelnėme to, ką išsirinkome...


Užtat ir atėjo laikas pasirinkti poziciją. Neseniai man skambino viena moteris: „Andriau, visur kreipiausi, nežinau, kam dar skambinti. Reikia kaip nors naikinti smurtą šeimose!“ Pasimečiau. Suvokiau neviltį jos viduje, turiu netgi minčių dėl kovos su smurtu akcijos, bet iš tiesų kiekvienas privalome ką nors daryti, kad taptų geriau tiems, už kuriuos jaučiamės, už kuriuos esame atsakingi. Laikai, kai spręsdavo už mus, praėjo. Jei lauksime, kada valdžia išspręs mūsų bėdas, nesulauksime niekada. Privalome veikti patys.

Ar tavyje vis dar gyvena maištininkas?

Kiekviename žmoguje jis gyvena. Kai tau nepatinka, kas vyksta, kai kas nors atrodo netobula, be abejonės, viduje kyla maištas, stiprus noras, kad viskas pasikeistų.

Betgi negali pasistatyti tribūnos viduryje Katedros aikštės ir pradėti ugningų kalbų…

Mano tribūna yra mano dainos, užtat ir nereikia man į tą Seimą. Kai nebegaliu sulaikyti minčių, jos virsta dainomis. Albumas „Geltona. Žalia. Raudona“ yra emocijų ir išgyvenimų pliūpsnis, susijęs su tuo, kas vyksta mūsų gyvenime. Paauglystėje tave labiau domina mada, žmonių santykiai, bet kai atsiranda šeima, ima „kabinti“ socialinė nelygybė. Pradedi galvoti, kokių galimybių turės tavo vaikai, kokiame pasaulyje jie gyvens? Juk būtent jiems nori atiduoti tai, ką gali geriausio.

Dažnai pilietinė pozicija siejama tiesiog su finansais, troškimu turėti geresnę buitį...

Kiekvienas žmogus nori gyventi patogiai. Bet tegu pamėgina kuris nors Seimo narys savaitę su penkiais vaikais pagyventi vieno kambario bute! Ne visą gyvenimą, tik – savaitę. Pabūkit, pamėginkit su kokiais dviem šimtais litų. Gal tada, sakau, jumyse atsirastų daugiau minčių apie paprasto žmogaus gyvenimą. Dabar to labai trūksta.
Valdžios sprendimai turėtų būti aiškūs ir suprantami. Jei taip nėra, tegu bent pamėgina paaiškinti juos suprantamai. Teisingi sprendimai nekelia nepasitenkinimo ir antipatijos tiems, kurie juos priima.

Na, astrologai kitais metais pranašauja masinius žmonių sambūrius ir streikus…


Neabejoju, kad tokiems dalykams atėjo laikas. Skelbiamės, kad esame drąsių žmonių šalis, – tragiška idėja, juk tik bailys gali šaukti, koks jis drąsus. Šitaip pasaulio dėmesio nepatrauksime. Kai Prancūzijoje valdžia priima nepopuliarų sprendimą, uždaromi oro uostai, geležinkelio stotys. Lietuviams iki prancūzų, aišku, toli – juk esame individualistų tauta. Užsisklęsti savo vienkiemyje yra pati blogiausia mūsų savybė. Gal reikia priešo, kuris suvienytų?! Tai, kad nesame vieningi, valdžiai leidžia daryti, ką nori. Mano misija – apie visa tai kalbėti, juk nuo žodžio viskas ir prasideda.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt