Kartais į „Dviračio šou" kadrą įlenda toks sutrikęs personažas - neaukštas, žilstelėjusiais plaukais, nosį pasibalnojęs akiniais senoviniais rėmeliais. Tačiau šiaip jis yra tas, kuris stovi anapus kameros - šio analitinio politinių Lietuvos įvykių humoro šou režisierius Augustinas Gricius (47), visų trumpai vadinamas Guga.
Kai paskambinu tartis dėl interviu, pradeda lyg katinas murkti į ragelį, įtikinėdamas nesąs nei įdomus, nei juokingas, tiesiog nuobodus ir kalbėti nemokąs. Tikinu, kad užduosiu tokių ilgų klausimų, kad jam beliks atsakyti tik „taip", „ne", „nežinau". Jis garantuoja, jog šitaip ir bus. Tad sutariame susitikti picerijoje prie Lukiškių aikštės.
Lukiškių „trikampis"
Aplink šią aikštę, prisipažįsta Augustinas, prabėgo visas gyvenimas. Gimė Pirmojoje tarybinėje ligoninėje (dabar - Dominikonų vienuolyno patalpos prie Šv. Jokūbo bažnyčios), visą laiką gyveno ir tebegyvena su tėvais ir savo šeima - žmona Jūrate, dvidešimt dvejų sūnumi Jonu, būsimu aktoriumi, devyniolikmete dukra Laima, Vilniaus kolegijoje studijuojančia kultūros vadybą, - taip pat šalia, Kaštonų gatvėje. „Kodėl taip niekur ir neišsikėlėme? - gūžteli pečiais. - Vis per tą mano sėslumą. Be to, uždirbti butui neįmanoma, o paskolą imti bijau, nenoriu būti skolingas, pririštas. Užtat gyvename puikiausioje vietoje - pačiame Vilniaus centre!" Guga mokėsi 23-iojoje vidurinėje mokykloje šalia Seimo, vėliau - dar arčiau namų - Konservatorijoje, dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje, studijavo televizijos režisūrą. Dirbo kiek tolėliau - į Lietuvos televiziją pėsčias nueidavo. Paskui buvo tolesnis etapas - Baltijos televizija (BTV) Spaudos rūmuose. „O vėliau - dar toliau - reklamos agentūroje, - baisiame picerijos šurmulyje užsimezga pokalbis su Augustinu. - Sunkus periodas buvo: ilgai važiuoti iki jos tekdavo. Dirbau „kreatyve" - rašiau reklamų scenarijus, piešiau kadruotes." Ratas apsisuko ir dabar aštunti metai vėl dirba visai šalia namų - Lukiškių gatvėje esančiame „Dviračio šou" štabe.
Į juoko karuselę
„Nemėgstu diktofonų. Įjungėte jį, ir visos čakros užsidarė..." - teatrališkai susigūžia Augustinas. Mažiukas šis daikčiukas, raminu, į akis nekrinta. „Bet vis vien įrašo..." - murkteli. Ir tuoj pat nugrimztame į prisiminimus apie „Gaisrininkų legendas" - tais laikais, 1986-aisiais, beprotiškai linksmą ir pašėlusį televizijos spektaklį, kuriame vaidino dabar rusų ir pasaulinio kino olimpą pasiekusi Ingeborga Dapkūnaitė.
Statydamas šią juodojo humoro persmelktą komediją Guga susipažino su jos autoriumi rašytoju Liudviku Jakimavičiumi - su juo susiejo ir bičiulystė, ir kūrybinė draugystė. „Prieš „Gaisrininkus" kartu dar vieną laidą balandžio pirmajai - melagių dienai - sukūrėme, - prisimena Augustinas. - Ją kitądien ištrynė, apkaltino, kad tai „pasityčiojimas iš tarybinės televizijos garbės ir orumo". Bet draugai įrašė į kasetę, ir turiu vieną vienintelį valdžios iškoliotos laidos įrašą!" LTV sukurta krūva kitų linksmų laidų, televizijos filmų ir koncertų, su bendraminčiu režisieriumi Vaidu Lekavičiumi susukti ką tik ir vėl LTV eteryje pasirodę serialai „Gyvenimas mano - džiaugsmas mano", „Nepaprasti Tučkaus ir jo Viršininko nuotykiai".
Išėjus į „kūrybinius plėšinius" BTV, šiame kanale atsirado vėliau kultinėmis tapusios laidos „Aš su Jumis" ir „Nekenčiu reklamos", kuriose scenaristo bei improvizuotojo talentu žėrėjo aktorius Rolandas Kazlas. Dar širdžiai mielas darbelis su L. Jakimavičiumi BTV (tada - TV4) - kiekvienos savaitės dienos skirtukai „Septynios dainos". „Pamenate, kai šalia laidų vedėjo Jono Radzevičiaus kiekvieną dieną vis prisidėdavo po vieną personažą? - primena Augustinas. - Liudvikas sukūrė septynių dainų eiles. Kaip vadovybei skirtukai nepatiko! Visaip norėjo perdaryti, tuometiniai savininkai lenkai atvažiavę tyrimus užsakė! Haris („Dviračio šou" ideologas ir scenaristas Harlodas Mackevičius - red. past.) perdavė, kad kai vienos moteriškės per apklausą pasiteiravo, su kuo asocijuojasi TV4, ši atsakė: „Su tais durniais, kurie dainuoja." Tai man buvo tikras komplimentas." Vis giliau grimztame į prisiminimus ir dar ilgai negalime iš jų išbristi.
Bene ketvirtį amžiaus režisuojate humoro laidas. Pasvajojate apie rimtas, pavyzdžiui, politinių debatų?
Kažkada ir LTV normalių rimtų laidų esu padaręs. Ar norėčiau? Kaip čia pasakius: jei labai norėčiau, tai ir kurčiau. Gal nepakankamai noriu? O politinę? Galėčiau. Bet nenorėčiau. Galima įdomiai padaryti ir tokią, rasti kitokį kampą, pavyzdžiui, pakviesti vedėju Algį Ramanauską-Greitai. Įsivaizduokite, personažas Le Bronius vestų politinius debatus. Įdomiau man būtų kurti kelionių laidą, mielai imčiausi režisuoti vaikams.
Kaip manote, humoro genas egzistuoja?
Ko gero. Genas ne genas, bet kažką iš šeimos paveldi.
Jūsų tėvas Jonas Gricius - nepaprastai rimtas, pripažintas vienu stipriausių Sovietų Sąjungoje operatorių, dirbęs su ekranizacijų meistru Grigorijumi Kozincevu, lietuvių kino grandais, nufilmavęs tokias juostas kaip „Paskutinė atostogų diena", „Niekas nenorėjo mirti", „Kelionė į rojų", „Turtuolis, vargšas". O štai visąlaik mėgdavo „pašposauti" - imdavo ir įlįsdavo sūnaus pastatymuose į kadrą.
Vienu metu jis buvo mano talismanas. Mėgsta išdykauti, manau, jam tai buvo pramoga. Malonu, kad nebijojo pasirodyti kvailelis, niekada neatsisakydavo sūnaus pasiūlymo pabūti juokdariu. Kelis sykius ir „Dviratyje" pasirodė, kai reikėjo ne konkretų personažą parodijuoti, o išgalvotą kurti.
„Dviračio šou" režisieriaus Augustino Griciaus diena prasideda septintą ryto, su šlepetėmis nusileidžiate iš pašto dėžutės pasiimti laikraščių?
Ne. Laikraščių nebėgu imti, nes jų neskaitau. Žinau, kas darosi aplink, bet spaudos neperžvelgiu. Neįpratau. Juolab kad pastaruoju metu ja nelabai tikiu: man atrodo, visi nori kažką ne tą pasakyti. Jei kas neaišku, Šerėno („Dviračio šou" diktoriaus ir scenaristo Vytauto Šerėno - red. past.) paklausiu - jis viską išmano ir man paaiškina, papunkčiui išdėsto. Keliuosi pusę aštuonių, nes noriu po valandos būti darbe. O dirbu penkios minutės skersai Lukiškių aikštės. Tikriausiai kitas keltųsi dvidešimt minučių po aštuntos. Aš nemėgstu skubėti.
Taigi laikraščių neskaitote...
...nes nerašau scenarijaus. Bet kolegos manimi pasitiki: jei filmuojant man atrodo, kad ko nors trūksta, ir pridedu, nesu už tai baramas. Atėjęs į darbą gaunu scenarijų, sėdu braukytis, pasidarau planą, susirenka aktoriai, kol grimuojasi, su jais apsitariame. Jei konkretus personažas - viskas aišku ir tikslu, kaip jis bus parodijuojamas, jei abstraktus - galima pafantazuoti. Ir važiuojame filmuoti. Paskui lieku montažinėje. Vakare žiūrėdamas „Dviratį" gaudau, ar viskas gerai išėjo, ar viskas suėjo. Taip ir sukamės. Juk „Dviračio šou" - kaip dienraštis: vakar įvyko - šiandien matote ekrane.
Kuriozų filmuojant nebūna. Užtat linksmybių - nuolat: improvizacijų tokių, kad skaniai prisijuokiame iki nukritimo. Kaip atrenkame, kas kurį personažą parodijuos?.. Na, pavyzdžiui, ilgai svarstėme, kas galėtų naująjį Seimo Pirmininką parodijuoti. Didysis atradimas - Valinsko personažą įkūnijantis fantastiškai panašus išore, nepaprastai pagavus aktorius Ramūnas Šimukauskas iš Kauno. Jį atrado Hario mama - žiūrėjo kažkokį lietuvišką serialą ir skambina Hariui: „Įsijunk televizorių, štai tau Valinskas!" Pats likimas pasidarbavo. Šįkart panašumas lėmė. Bet svarbiausia - talentas. Atradome žmogų, baisiai panašų į Rolandą Paksą, bet jis - paprastas statybininkas. Na, kaip lėlę turėjome. Kas iš panašumo, jei vaidinti negali? Vitalijos Mockevičiūtės Paksiukas kur kas geresnis buvo - bent jau koncepcija aiški.
Kartais ir pats į kadrą įlendate?
Norisi retkarčiais pasimaivyti, paišdykauti, o kartais scenarijuje jau būna prašyta: „Į kadrą įeina Guga..."
(Tą akimirką į piceriją įsiveržia „didysis Lietuvos kunigaikštis Vilgaudas" - buvęs politikas Stasys Urniežius, ir tarpduryje, ranka su smilkstančia pypke apvedęs salę, visa gerkle sugergždžia: „Nieko nenoriu! Nei valgyt, nei gert! Ką tik su Valinsku pasikalbėjau! Durnas jis! Išėjo Kunigaikštis! Už Ameriką! Nu, durnas jis..." Tarpduryje, galantiškai praleisdamas įeinančias merginas, pasistumdo ir dingsta, dar per langą lyg pirštu žvilgsniu tiesiai į mus su Augustinu beda.)
Matote, ženklas koks (juokiasi)! Mes apie politikus, apie televiziją kalbam. Štai ir apreiškimas!
Pasitaiko, kad į „Dviračio" filmavimo aikštelę šitaip įsiveržia?
Ne, retai. O su Kunigaikščiu dar nesusidūrėme. Būna, kad kas mosuoja, šūkauja ar prieina patarimų duoti, pasibarti, kokias nesąmones darome.
Politikai grasina susidoroti?
Man - ne. Esu šešėlyje - darbas toks. Gal aktoriai, sutikę savo prototipą, daugiau pastabų išgirsta.
„Vansi", kaip sako vienas iš jūsų herojų, politinių pasikėsinimų negresia?
Tikiuosi, ne. Na, gal dabar išsiaiškins ir supras, koks aš (sąmoksliškai sušnabžda) pavojingas. Tikrasis blogis - aš, už kadro!
Kas jums yra „Dviračio šou"?
Darbas. Pajamų šaltinis. Ir labai dažnai - didelis malonumas. Mūsų kompanija - nuostabi: įdomūs, mieli, geri žmonės, su kuriais smagu ne tik važiuojant autobusu į filmavimus paplepėti ir pajuokauti - malonu su jais bendrauti. Esu patenkintas, kad dirbu įdomų darbą. Aš pragyvenu iš savo amato - pramisti iš humoro sekasi normaliai. Tai nemenka privilegija šiais laikais!
Keli portreto potėpiai
- Erdviuose namuose visuomet gyvena trys Gricių kartos: seneliai, tėvai ir vaikai.
- Su šeimyna ir bičiuliais įspūdingai teatralizuotai švenčia Vasario 16-ąją.
- Labai mėgsta piešti, savo kūrinius „net!" įsirėmina ir kabina ant sienų, nes namuose kritikai - negriežti.
- Iliustravo gero draugo rašytojo Liudviko Jakimavičiaus knygą vaikams (ir ne tik jiems) „Sargo nuotykis".
- Kartais griebiasi staliaus įrankių: sumeistravo šviestuvą, stalą, lovas dukrai ir sūnui.
- Aistringas virėjas, bet maistą būtinai ruošia pagal receptų knygas, produktus matuoja tiksliai, lyg vaistinėje.
- Mėgino jėgas teatro režisūroje, su Algiu Latėnu pastatė šaunų spektaklį „Ten, kur viskas daug labiau". Bet prisipažįsta: „Supratau, kad esu nulis, - nėra stambaus plano, ir viskas, nieko negaliu padaryti!"
- Lėlių teatrui sukūrė pjesę „Atsitikimas ir keturi žvirbliai".
- Parašė inscenizaciją „Daktaras Dolitlis ir jo gyvuliai", kurią režisierius Rimas Driežis pastatė Kauno valstybiniame lėlių teatre, vėliau perstatė Vilniaus „Lėlės" teatre.
