Birutė Petrikytė: „Išsipildė dviguba svajonė!“

Pakeliui iš Palangos į Jūrmalą, ant Šventosios upės kranto, baltame mūre raudonu stogu ką tik dar plušėjo statybininkai. Tuščiose baigiamų įrengti svečių namų erdvėse aidėjo užkrečiamas dainininkės Birutės PETRIKYTĖS (54) juokas.
Foto naujienai: Birutė Petrikytė: „Išsipildė dviguba svajonė!“
Foto naujienai: Birutė Petrikytė: „Išsipildė dviguba svajonė!“ / zmones24.lt
Pakeliui iš Palangos į Jūrmalą, ant Šventosios upės kranto, baltame mūre raudonu stogu ką tik dar plušėjo statybininkai. Tuščiose baigiamų įrengti svečių namų erdvėse aidėjo užkrečiamas dainininkės Birutės PETRIKYTĖS (54) juokas. Ji su vyru Igoriu Karžickij (47) užsidegusi pasakojo, kaip ši vieta atrodys po kelių dienų, kai čia vyks pirmoji puota, o virš durų atsiras iškaba „Birutės uostas“.

Birute, šiandien jūs švytite. Spindinčios akys išduoda, kad išgyvenate puikų laikotarpį...
Kažkada esu sakiusi, kad gyvenimas prasideda po penkiasdešimties. Iš tiesų taip ir yra! Metai gyvenant su Igoriu yra labai gražūs.
Gyvenime reikia stengtis visą laiką duoti, o ne imti. Nesvarbu, tai būtų idėjos, pinigai ar geras patarimas. Tuomet viskas grįžta su kaupu. Visada vadovaujuosi šiuo principu. Gal nenusidėjau Dievui, todėl tas laikotarpis, kurį gyvenu su Igoriu, man yra gražus, prasmingas ir ramus. Dvasinė ramybė padeda nuveikti visus darbus, pildyti svajones.

Viena iš išsipildžiusių svajonių – netrukus pradėsiantys veikti svečių namai „Birutės uostas“?
Ši svajonė – turėti svečių namus – labai sena. Andželika sufleruoja, jog ne viską pasakiau: neseniai Igoris prasitarė, kad ir jis seniai, gal prieš dvidešimt metų, svajojo apie restoraną! Užsieniečiai jūreiviai jūroje uždirbdavo tiek pinigų, kad grįžę krante atidarydavo savo barus. Igoris jiems pavydėdavo, nes mūsų šalies jūreivių uždarbis – ne toks didelis. Mūsų svajonė susidvigubino ir išsipildė (kvatoja)!

Aprodydama svečių namus užsiminėte, kad jie – simbolinėje vietoje...
Iš tiesų: maždaug prieš du šimtus metų šioje vietoje buvo karčema ir arklių keitimo vieta. Pro šalį keliaujantys žmonės čia sustodavo pailsėti, pagirdyti arklius, pavargusius keisdavo ir važiuodavo toliau.

Matyt, teko ilgai tokios vietos ieškoti?
Visai neieškojome, ramiai gyvenome: vienas dainavo, kitas buvo jūroje. Artima mūsų draugė parodė šitą vietą prieš kelerius metus, bet mes atsisakėme. Nenorėjome užsikrauti tokio vargo: tuomet galvojome, kad nieko netrūksta: turime namą Giruliuose, aš – tarptautinį šlagerių festivalį „Palanga“. Tačiau taip atsitiko, kad ši vieta visgi atiteko mums. Norime, kad ji taptų svetinga pro šalį keliaujantiems žmonėms. Atvažiuojant iš Latvijos pusės – tai pirmieji svečių namai ir restoranas Lietuvoje. Norime, kad čia sustoję žmonės pajustų, jog mūsų šalyje yra laukiami, gerbiami, svetingai priimami, pavalgydinami ir pamigdomi.

Svečiai matys jais besirūpinančią pačią Birutę Petrikytę?
Būtinai! Man patinka būti tarp žmonių. Taip pat daug laiko praleisiu virtuvėje. Esu gurmanė. Man patinka įvairūs patiekalai. Pati dažnai gaminu, apie tai skaitau daug literatūros. Man maisto ruošimo kultūra arti dūšios. Galiu daug ką pagaminti, bet Igoriui labiausiai patinka mano virti cepelinai. Pabandysiu juos gaminti ir čia. Jie – visai ne tokie nei siūlomi kituose restoranuose. Girdėjau, labai sunku rasti darbuotojų. Tačiau jie mums kaip iš dangaus nukrito. Visi profesionalai, siekiantys to paties, – gerų rezultatų. Bus smagu su jais dirbti. Restorane turėtų būti kuo daugiau šviežių žuvų. Tai taps gurmaniška vieta, kur bus strutienos, avienos patiekalų.

„Birutės uostas“ – šeimos verslas?

Taip, tai šeimos verslas, į kurį įsitraukė ir mano dukra Andželika, Igorio sūnus Aleksas. Vaikinas bus vyriausiasis vadybininkas – dešinioji tėvo ranka.

Tiesa, kad Andželika keliasi gyventi prie jūros?
Ji jau gyvena Klaipėdoje ir įsilieja į verslą. Po penkiolikos metų ryžosi atsisakyti vaikų slaugytojos darbo Kauno universiteto Medicinos klinikose! Laukiama, kad Andželika grįš į darbą klinikose, bet kol kas ji norėtų save išbandyti dirbdama šeimos restorane. Dirbti prie baro buvo taip pat sena jos svajonė. Norime pabandyti, patirti, kas tai yra iš tikrųjų. Kartais paplušėti prie baro ketina užsukti ir Simonas Donskovas, Rytis Cicinas. Čia turėtų būti labai linksma. Darysime šou (kvatoja)!

Ir jūsų anūkui Antanukui, matyt, atsiras veiklos…

Dabar jis – krepšinio stovykloje. Grįžęs sakė čia atliksiąs visus darbus, kur tik trūks pagalbos. Jei reikės, pažadėjo net bulves skusti. Dabar kasdien skambina, klausia, kaip sekasi, ką padarėme, kaip kas pasikeitė…

Igoris dėl verslo metė jūrą?
Jis atidaro savo laivą! Stovintį, kur nebūna štormų (juokiasi). Jau pusantrų metų Igoris nebedirba vyriausiuoju kapitono padėjėju – yra krante: ėmėsi svečių namų statybos, aš šiek tiek pridėjau ranką prie jų dizaino. Tačiau apskritai viską darė profesionalai. Kūrėme tą grožį kartu. Čia įdėta daug mūsų šilumos.
Kas nors galbūt sakys, kad jei atidarau svečių namus, būsiu nebe dainininkė, o verslininkė. Nenoriu pamiršti ir dainavimo. Su Andželika džiaugiamės, kai esame kviečiamos koncertuoti. Turime daug gražių muzikinių planų. Daug tokių projektų vyks ir čia: svečių namuose turėsime savo sceną, galėsime kurti…

Lyg artėjančių įkurtuvių rūpesčių būtų per mažai, po kelių dienų Palangoje vyks jūsų rengiamas muzikos festivalis.
Taip sutapo, kad liepos devynioliktą dieną aštuntus metus vyks šlagerių karaliaus ir karalienės rinkimai. Šiemet solistai dainuos pritariant Šv. Kristoforo orkestrui, vadovaujamam profesoriaus Donato Katkaus. Paskui visus svečius vakarienės pakviesiu į „Birutės uostą“. Man tai bus dvigubas džiaugsmas: ir festivalis, ir įkurtuvės.

Dar turite svajonių?

Visi žmonės svajoja. Vieną neišsipildžiusią dar tikrai turiu ir aš. Kol kas ji tegul ir lieka svajone. Nenoriu nieko sakyti, kol ji nerealizuota.

Priešai ir dabar sakys: iš kur jie turi tiek pinigų?..
Matyt, ne paslaptis, kad niekas mums negalėjo paskolinti tokios sumos. Patys pilno maišo pinigų neturėjome. Kažkiek santaupų buvo, visa kita – kaip ir kitų: banko paskola. Rizikuojame mes, bankas – kartu su mumis.

Kažkodėl visi leidžiate šaknis prie jūros…
Visi mes ir esame nuo jūros: ir aš, ir Andželika gimusios Klaipėdoje. Taip atsitiko, kad Kaune tiesiog praleidome kokius dvidešimt penkerius metus. Prieš keletą metų, susituokusi su Igoriu, grįžau į gimtąjį miestą. Grynas oras, žmonės, kurie supa, aplinka mus daro laimingus. Visą dūšią atiduosime čia.

Grįžusi į Klaipėdą pajutote, kad čia iš tiesų yra jūsų namai?
Žinoma! Važiuojant iš Kauno, kirtus Klaipėdos ribą, tas vėjas, jūros dvelksmas yra nepakartojamas. Negaliu gyventi be jūros. Dabar nebereikia specialiai važiuoti, kad galėčiau prie jos pabūti. Be to, esu įpratusi žiemą vasarą joje maudytis.

Kada pirmą kartą žiemą panirote į jūrą?

Prieš kokius dvidešimt metų, kai su Andželika atsiradome Dainiaus Kepenio sveikatos mokykloje. Buvo lapkričio pradžia, krito šlapdriba. Prisimenu, pažadino šeštą ryto, padarėme mankštą. Pasakė, kad bėgsime krosą ir maudysimės jūroje. Sakėme, mes ne kvailės, nelįsime į ledinį vandenį. Tačiau bandos jausmas daro savo: visgi išsimaudėme. O paskui buvo tokia pakili nuotaika, taip lengva, gera! Po maudynių nei kas nors atsitiko, nei susirgome. Tačiau reikėjo išmokti pasiruošti, įeiti į jūrą. Mums Kepenis sakydavo, kad į jūrą reikia bristi taip, kaip pas brolį ar seserį eitum į svečius.

Išmokėte maudytis šaltame vandenyje ir sutuoktinį?
Įtempiau, įpratinau ir jį (juokiasi). Maudosi ir Antanas, nors iš pradžių sakė, kad šalta, nelįs į vandenį. Kol kas tik Igorio sūnus Aleksas atsisako.

Spalį bus ketveri metai, kai jūs su Igoriu susituokę.
Iš tikrųjų jau ketveri?! Sutuoktuvės mums buvo labiau formalumas. O rugpjūčio antrą dieną bus devyneri metai, kai mes esame kartu. Su Igoriu susipažinau pirmą sykį išplaukusi dainuoti jūroje, patį pirmą vakarą. Atsimenu, rugpjūčio pirmą išplaukėme į jūrą, o su Igoriu susipažinome antrą, nes buvo jau po vidurnakčio (kvatoja). Keltas „Kaunas“ plaukė iš Klaipėdos į Kylį. Prisimenu kaip šiandien: su Andželika padainavome, mus labai gražiai sutiko, sulaukėme daug pagarbos. Buvo labai gražus oras. Sėdėjome laivo gale, vandenyje atsispindėjo mėnulio apšviestas sidabrinis takas. Tokį vaizdą mačiau pirmą kartą gyvenime! Priėjo Igoris ir pasakė, kad jam labai malonu laive matyti Alą Borisovną. Nežinau, kodėl jis taip pasakė. Susierzinau, kas tai per nesąmonė, ir supykusi nuėjau. Tačiau antrą dieną jis kažkodėl vėl atsirado prie manęs (kvatoja)...

Tą rugpjūčio antrąją minite?
Visada! Mums tai – didesnė šventė negu vestuvės. Įsivaizduojate, kaip bus smagu šiemet: galėsime tą dieną paminėti savo restorane! Ir anksčiau kur nors rugpjūčio antrosios vakarą su Igoriu nueidavome: į kavinę ar prie jūros. Esame romantikai: į jūrą galime žiūrėti valandą, dvi, tris… Kad tik būtų laiko. Be jūros negalime gyventi...

Tačiau šiomis dienomis ilgai į ją žiūrėti, matyt, neturite laiko...
Kodėl taip atsitiko, kad viskas susidėjo, nežinau, bet planavome restoraną galbūt atidaryti šiek tiek anksčiau – maždaug birželio mėnesį, o liepą tradiciškai vyks šlagerių festivalis. Tačiau viskas susiplakė į viena: ir baigiamieji statybų, ir festivalio darbai. Man skambina scenografė ir sako, kad nupirko penkis rulonėlius tapetų. Sakau, man jų nereikia: visos svečių namų sienos dažytos. Ji man aiškina „Palangos“ scenografijai sienų apmušalų paėmusi (kvatoja). Negana to, manau, kad skambinu festivalio rėmėjui Olegui, kuris padės atvežti atlikėjus į festivalį, o kalbuosi su jo bendravardžiu statybininku ir sakau, kad reikia orkestrą iš Vilniaus atgabenti (kvatoja)…

Iš kur turite tiek energijos?

Ir iš jūros! Be to, su Igoriu seniai supratome, kad kiekvienas turi užsiimti savo darbais. Kartą susėdome ir sau pasakėme, kad reikia viską daryti ramiai. Jei pradėsime nervintis, pyktis, koliotis, viskas tik pakriks ir nieko nepadarysime. Atsidursime ligoninėje ar dar kur nors geriau... Nusprendėme, kad turime elgtis ramiai, ir tokie stengiamės išlikti. Jei kas nors tą dieną ir nepasiseka, nieko tokio: padarysi rytoj. Juk nepersiversi per galvą. Taip, matyt, kiekvienam nutinka: kartais labai norisi dirbti ir pavyksta nuversti kalnus, o kitą sykį, kiek būtum suplanavęs, vis tiek rankos nusvyra ir nieko nenuveiki. Ir nereikia! Tada skaitau knygą, žiūriu į jūrą ir nesijaudinu, kad ko nors nepadariau.

Gyventi taip – be streso – reikia mokėti…
Mėgstu psichologiją, skaitau daug psichologinės literatūros. Ten randu daugybę patarimų ir atsakymų. Pastaroji knyga – ekonomistės Lynn Robinson „Tikrasis klestėjimas“.
Klestėjimas – taip galėtumėte apibūdinti ir šį savo gyvenimo etapą?
Šitas – toks… Reikia rimties, kad ko nors nesugadintume, kad kas nors neužsirūstintų. Labai visų prašome, neužsirūstinkite ant mūsų (kvatoja)!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius