Dainininko Deivio kasdienybė šiuo metu primena ne tingų žvaigždės gyvenimą, bet tikrų tikriausią maratoną maršrutu Klaipėda-Kaunas-Vilnius. Jis ne tik koncertuoja, veda tiesioginio eterio laidą, dėstytojauja akademijoje „Idėjų linija", bet ir ruošiasi operetės „Monmartro žibuoklė" premjerai.
Ne per daug darbų vienam žmogui vienu metu?
Įpratau gyventi tokiu intensyviu tempu. Dabar kitaip tikriausiai nemokėčiau - pradėtų trūkti veiklos. Įpratau būti visur ir visada.
Ar daug tenka įdėti pastangų, kad būtumėte toks populiarus ir visur kviečiamas?
Dar niekada pačiam neteko skambinti organizatoriams ir siūlytis į renginius. Žinoma, kartais pasitaiko ir ilgiau trunkančių pauzių, kai niekas nekviečia. Tada trumpam sunerimstu ir nustembu. Tačiau nespėjęs pakankamai pailsėti sulaukiu naujo kvietimo. Jie man tarsi iš dangaus nukrinta (šypsosi).
Norite pasakyti, kad užtenka vien kantrybės?
Būtent! Kai kurie žmonės pernelyg forsuoja įvykius, labai skuba. Nesulaukę būtent jiems tinkamo pasiūlymo, ima dirbti nemėgstamą, kartais net karjerą žlugdantį darbą. Todėl manau, kad sėkmės reikia kantriai išlaukti, o ne bet kokia kaina siekti pinigų ir šlovės.
Manote, kad užtenka tiesiog laiku atsidurti tinkamoje vietoje?
Yra daug žinomų, matomų žmonių, kurie ir atsidūrę reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nesulaukia pasiūlymų... Kodėl man pavyksta? Todėl, kad viską darau šimtu procentų. Jei vaidinu spektaklyje - atiduodu visą save. Jei dainuoju - tai tik iš širdies. Jei vedu laidą - stengiuosi kiek įmanoma, kad būtų geresnė. Kartais man sako: „Nesiplėšyk koncerte, juk rytoj tau egzaminas." Bet aš kitaip negaliu, esu atsidavęs darbui šimtu procentų.
Didžiuojatės nuveiktais darbais?
Na, kaip (šypsosi)... Šiemet pasirašiau jau trečiąjį kontraktą televizijoje, esu išleidęs aštuonis albumus, sukūręs apie septyniolika vaidmenų įvairiuose muzikiniuose spektakliuose, dainavęs visuose Lietuvos teatruose. Scenoje esu jau trylika metų. Mano sėkmė pramogų versle yra ir nuolatiniai koncertai, ir kūryba, ir finansinė padėtis.
Kas labiausiai lemia sėkmingą karjerą?
Manau, kad sėkmę sudaro dvidešimt procentų talento, o visa kita - sunkus darbas.
Kuris iš jūsų darbų atima daugiausia laiko?
Be abejo, vaidyba. Repetuoti į Kauną važiuoju kone kasdien, vaidinsiu Imrės Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė". Režisierius į mane žiūri ne kaip į dainininką, o kaip į tikrą aktorių, reikalauja tikros vaidybos, tikro judesio...
Sunku vaidinti?
Jau antrą kartą dirbu su šiuo režisieriumi (pirmąsyk vaidinau jo statytame spektaklyje „Batuotas katinas"), tad esu pripratęs prie man keliamų reikalavimų.
Neketinate mesti dainavimo dėl aktoriaus karjeros?
Jokiu būdu (šypsosi). Vaidinu ne tik Kaune, Klaipėdoje, bet ir Panevėžio muzikiniame teatre dainuoju operetėje „Marica". Koncertuoju visur, kur kviečia. Dainuoju su V. Noreika, E. Kaniava. Esu be galo laimingas, kad nors maestro ir atsisveikino su operos scena, ir toliau džiugina klausytojus koncertuodamas. Esame kviečiami į renginius visuose Lietuvos miestuose. Paskutiniai koncertai buvo skirti kardiologams ir kriminalinės policijos tyrėjams - daug nepamirštamų įspūdžių, įdomių pažinčių...
Ne tik dainuojate, vaidinate, bet ir dėstote?
Taip. Akademijoje „Idėjų linija" drauge su kitais jaunais talentingais ir Lietuvoje žinomais žmonėmis mokome vokalo, teatro meistriškumo, šokio ir t. t. Be abejo, aš dėstau dainavimą.
Vedate laidą „Mūsų dienos kaip šventė". Ar sunku dirbti tiesioginiame eteryje?
Iš pradžių labai jaudindavausi, nes prieš tai visos mano vedamos laidos būdavo filmuojamos iš anksto. Jei kas buvo ne taip, galėdavome pakartoti. Dabar viską reikia daryti čia ir dabar, be jokių papildomų dublių. Bet visa kūrybinė grupė yra labai draugiška, tad dirbti yra išties malonu.
Būti žinomam televizijos ir scenos veidui - sėkmė?
Išgarsėti galima labai greitai. Ypač padarius ką nors kvailai originalaus. Tačiau ką veikti po to, kai vien tavo nuotrauka spaudoje kelia ironišką šypsnį? Ar būti žinomam klounui geriau nei nežinomam? Taip, kai kurie ir darydami iš savęs parodijas užsidirba pinigų. Bet aš sėkmingu laikyčiau tą žmogų, kuris sugeba nuolat stebinti, nuolat atsinaujinti.
Ar jaučiatės pasiekęs viską, ko norėjote?
Priešingai. Man kaip tik atrodo, kad aš dar nieko nepasiekiau. Dažnai pagalvoju: „Na, ir kas? Karjera, albumai... O kas toliau?" Man atrodo, kad visa tai - niekis... Kaip pasiekti pasitenkinimą tuo, ką darai? Nežinau. Na, bet kai jau sakysiu, kad viską padariau, turbūt reikės užmerkti akis.
Labai daug dirbate. Ar turite kiek nors laisvalaiko?
Kažkiek turiu (šypsosi).
Ką mėgstate veikti, kai nedirbate?
Labai mėgstu jodinėti. Deja, Vilniuje dar neradau man patinkančios vietos, kurioje galėčiau tai daryti. Tačiau kai grįžtu į Klaipėdą, visada skiriu šiek tiek laiko šiam pomėgiui. Kartais pažaidžiu kompiuterinius žaidimus...
Turite dvejus namus?
Klaipėda yra mano tėviškė, o Vilniuje šiuo metu įsirengiu butą.
Pats rūpinatės interjero dizainu?
Tikrai ne. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi dirbti tai, ką geriausiai sugeba. Todėl įrengti butą patikėjau savo giminaičiui architektui. Jį pasirinkau dėl dviejų priežasčių: jis - profesionalas, puikiai išmanantis savo darbą, ir žmogus, gerai mane pažįstantis bei žinantis, ko aš noriu.
Šiame bute gyvensite su Renata? Gal jau planuojate kurti šeimą drauge?
Kitas klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų, jei mes nuspręsime tuoktis ar turėti vaikučių, žurnalistai paskutiniai apie tai sužinos.
Tiek jūs, tiek Renata esate labai užimti. Ar lieka laiko pabūti kartu?
Žinoma. Be to, juk ir mes turime atostogų.
Ketinate kur nors išvykti?
Kai Lietuvoje pasidaro šalta, norisi išvykti ten, kur šilta. Šiemet važiuosime į Tailandą.
Kur dar esate buvęs?
Įsimintiniausia kelionė buvo į Šri Lanką. Tokio aštraus maisto gyvenime nebuvau ragavęs. Iš tikrųjų pats kaltas: turistams yra ruošiami kitokie patiekalai, o aš paprašiau, kad man atneštų tikrą patiekalą, kurį valgo vietiniai... Aštrumas tiesiog nežmoniškas ir jokiais žodžiais nenusakomas.
Tikriausiai blaškantis tarp Klaipėdos ir Vilniaus taip pat tenka paragauti įvairaus maisto?
Na, taip. Bet atėjus ekonominei krizei mano draugai sako, kad reikia mažiau valgyti kavinėse ir restoranuose, daugiau gaminti namuose.
Mėgstate gaminti?
Taip, ypač ką nors iš vištienos, ypač keptus sparnelius.
Renkatės tradicinę virtuvę?
Priešingai. Labai mėgstu eksperimentuoti, išbandyti pačius naujausius ir neįtikėčiausius receptus.
Sunku jus įsivaizduoti besisukiojantį prie viryklės su prijuoste, nejaugi esate šeimos žmogus?
Tiesą pasakius, visiškai...
Kuo būtumėte, jei nedainuotumėte?
Padėčiau tėvams laidojimo versle (šypsosi). Nežinau... Dainavimas yra mano gyvenimas, nežinau, kas būčiau be jo.
Ką, be šeimos ir dainavimo, dar labai vertinate?
Man svarbu gerai jaustis. Jei aš gerai jaučiuosi, man sekasi. Man sekasi, kai esu ramus, nesuirzęs, kai draugauju, o ne pykstuosi. Dar man svarbu pasitikėti savimi ir pasitikėti kitais...
