Prieš trejus metus koncertavusi Geltona ir pastaruosius kelis mėnesius viešumoje gana dažnai šmėžuojanti atlikėja Iš Stiklo – lyg dvi skirtingos moterys: ana – teigiama iki nuobodybės, ši – drąsiai rėžianti savo nuomonę ir kiekvienoje fotosesijoje stebinanti vis drąsesniu įvaizdžiu. Kuri iš jų yra tikroji Edilija Šliauderienė (25)?
Šeštadienio rytą kalbamės sostinės Senamiesčio kavinėje. Pastaruoju metu Vilniuje praleidi daug laiko?
Būnu tai Vilniuje, tai Klaipėdoje. Dabar pirmą kartą gyvenime vaiką palikau porai dienų pas vyro mamą. Esu su kuo nors palikusi ne visai parai, bet dviem dienoms – pirmą sykį! Labai keista… Lyg ko trūksta, kad maltųsi aplinkui (juokiasi).
Tačiau viskas gerai, Lela mėgsta kompaniją: gatvėje gali nepažįstamas žmogus užkalbinti ir ji su juo nueis. Svetimų visai nebijo.
Vieną koncertų lankytoją jau turi?
Jei bus tų koncertų… Tačiau apie tai dar nemąstau. Darau, kas darosi, o kada ir ar apskritai bus koncertų, negalvoju. Vis tiek tai kaip nors įsisuks, gal pakryps visai į kitą pusę. Man tiesiog norisi veiklos. Nuo dukrelės nesitraukiau metus ir du mėnesius – tiek laiko ją pati maitinau. Dabar – visai kas kita. Galiu užsiimti saviraiška nekenkdama atžalai. Kai vaikui per daug aukojiesi, net jam nebegera pasidarai, nes būni suirzusi, pikta. Šiuo metu derinu motinytę ir pramoginę veiklą (juokiasi).
Muzika – visgi tavo pasaulis?
Nemąsčiau, kad noriu dainuoti: tiesiog ilgainiui supratau, kad man reikia kokios nors veiklos. Galėčiau dirbti panašų darbelį kaip anksčiau – interjero salono vadove. Tačiau saviraiškai tai – ne ta veikla, ši galėtų būti tik pašonėje. Vėl panašaus darbo imčiausi tik jei dirbčiau sau. Tuomet tai būtų ir įkvėpimas, ir kūryba. Dabar bet kur lįsti nenorėjau. Lyg ir traukia veikla pramogų terpėje. Gal tas noras vėl praeis – toks jau gyvenimas – nepastovus (juokiasi)! Tačiau šiandien atrodo, kad mano vieta čia.
Gerai, kad gali sau leisti ieškoti, bandyti – daugelis bijo permainų, ypač profesinių…
Neturiu ko prarasti! Aišku, dabar reikia pradėti mąstyti kokius keturis mėnesius į priekį: kol gaunu pašalpą už vaiką, galiu bimbinėti. Jau reikėtų pagalvoti, ko rimtesnio galėčiau imtis. Dainavimas tegul ir lieka kaip saviraiška, nes kai pradedi tikėtis, kad tai bus pinigų kepykla, malonumo nelieka. Žinoma, jei savaime, natūraliai išsisuka į finansiškai sėkmingą veiklą – smagu. Tačiau reikia mąstyti apie stabilesnį darbą… Dar turiu šiek tiek laiko, kol Lelai sueis dveji – iki liepos aštuonioliktosios. Ką nors vis tiek sugalvosiu: nebūna padėties be išeities!
Kiek, tavo manymu, tokiose situacijose įtakos turi aukštesnės jėgos?
Manau, tikrai turi… Esu tikinti ir krikštyta, bet nelaikau savęs krikščione. Juk Dievas ar aukštoji jėga yra tik viena, kaip ir viskas aplinkui. Tai kam tie skirstymai?
Vis dar mąstau, kaip pasielgti su dukra, ar ją krikštyti: gal ji nenori būti krikščionė. Tačiau vienareikšmiškai tikiu aukštesnėmis jėgomis. Kas mes, palyginti su visata?! Būtų juokinga, jei viskas priklausytų tik nuo žmogaus. Aišku, labai daug reikšmės turi kiekvieno pastangos. Tačiau jei pradedi manyti esąs visagalis, greitai viskas pradeda griūti. Ir pati esu patyrusi, kad vos tik pagalvoju, kiek daug galiu, tai, ką kūriau, subyra. Reikia įvertinti, kad tu gali, bet jei to nepalaimins kažkas iš viršaus, visos galimybės baigsis.
Tave veikia astrologija?
Vienareikšmiškai – taip! Rimtai nežiūriu į horoskopus, kurie spausdinami laikraščiuose – nebent „for fun“ perskaitau. Tačiau tikrai tikiu detaliai sudarytais asmeniniais horoskopais: esame visuma, mūsų negali neveikti vienos ar kitos planetos, jų išsidėstymas tą dieną. Negali būti, kad mums niekas neturi įtakos. Nesakau, kad kaip tavo gimimo dieną susidėliojo planetos, taip, niekur neiškrypstant iš šio kelio, klostysis visas gyvenimas. Tačiau bendroms charakterio savybėms tai negali neturėti įtakos. Horoskopai padeda pažinti save. Kiekvienas turime bruožų, kurie net patiems nepatinka. Kai horoskopas juos patvirtina, patiki, kad tai tau duota. Žinodama, kad esu ciniška, kai taip sako ir horoskopas, neleidžiu šiai savybei išlįsti. Astrologija man labai patinka.
Su vyru rinkotės astrologiškai palankią vestuvių datą, gal derinote ir kitas svarbias dienas?
Vestuvių datą tikrai rinkomės. Žinau, kad daug kas svarbiems sprendimams renkasi astrologiškai palankias dienas. Net vaikščioti po parduotuves vieną sykį smagu, o kitą negali prisiversti į drabužius žiūrėti. Grįžti namo, internete paskaitai kritinių dienų kalendorių – pasirodo, kad tai apsipirkimams nepalankus metas! Gal – tik sutapimas, bet atkreipiu dėmesį.
Ar planetos buvo palankiai išsidėsčiusios, kai grįžai į pramogų pasaulį?
Neįsivaizduoju… Manau, kad dabar visiems nepalankus metas – juk krizė (juokiasi)! Iš tiesų į tai neatkreipiau dėmesio. Vis planuoju užsisakyti asmeninį horoskopą.
Prasitarei, kad net juose rašoma, jog turi ciniškumo. O atrodai tokia… gerutė.
Pasirodo, esu šlykštus padaras (juokiasi). Bjaurius savo būdo bruožus žinau. Nėra tobulų žmonių, visi turi ir gerų, ir blogų savybių. Tiktai žinau, kad ir ydų turiu pakankamai, bet pastaruoju metu gal jų iš savęs neišleidžiu… Kai žinai savo būdo problemas, supranti, kad jos nei pačiai patinka, nei kitiems, ir pagalvoji: ar reikia, kad jos valdytų? Kai save stebi, daug ką pamatai.
Kol mano veiklą prodiusavo broliai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai, Vilniuje su niekuo nebendravau. Mes buvome lyg marionetės, sostinė nelabai norėjo su mumis turėti reikalų, o aš ir nesiprašiau į draugiją. Mano toks charakteris: niekada nelendu į akis. Dabar su visais atlikėjais susipažįstu iš naujo. Tie, kuriems atrodžiau tyli, be nuomonės, mane pamatė kitokią. Apskritai anksčiau daug kam atrodžiau beveik… sektantė (juokiasi). Buvau pakankamai save izoliavusi, o dabar bendrauju su žmonėmis. Man tai – malonumas.
Iš naujų pažįstamų būrio – ir Rosita Čivilytė, su kuria ką tik įrašei dainą?
Buvusi popselio atlikėja Geltona ir viena profesionaliausių šalies vokalisčių Rosita Čivilytė? Kodėl gi ne?.. Tai – „BrainWash Records Group“ prodiuserių, su kuriais dirbu, kaltė (juokiasi). „Breinvašeris“ Jaunius Čiulada – senas Rositos draugas. Tiesą pasakius, tai jis pasiūlė kartu įrašyti dainą „Tikros, tikros, neišgalvotos“. Iš pradžių idėja man atrodė mažų mažiausiai keista, bet Rositai iš karto patiko. O kai Art G, kuris dirbo su JAV roko legenda Alice Cooperiu, sukūrė muziką, sumanymas tapo įdomus ir man.
Įsilieji į muzikinį sostinės gyvenimą! Ar skiriasi Vilnius nuo Klaipėdos?
Labai! Nuo šaknų esu klaipėdietė ir man tas miestelis mielas. Tačiau dabar ten absoliučiai nieko nevyksta, niekas nekoncertuoja. Man trūksta gyvenimo, judėjimo. Klaipėdoje žmonės susikaustę, vilniečiai – su polėkiu. Vien ką Užupis sostinėje reiškia! Tai – vienintelis gyvas miestas Lietuvoje, čia daugiau laisvės. Vilnius arčiau Europos (juokiasi)!
Klaipėdoje atperka gamta, ypač vasarą. Tačiau dabar aš būčiau labiau linkusi gyventi, kur aplink – judesys, ir nuo jo, kai norisi, pasitraukti į tylą. Jaučiant sąstingį sunkiau ištrūkti į judesį.
Vyras sutiktų važiuoti gyventi į Vilnių?
Manau, kad sutiktų… Dabar Marius ilgam išvykęs… Neturime jokių konkrečių planų, apie tai nekalbėjome…
Kaip lengviau gyventi: kai buvai saugoma prodiuserių ar dabar – kai esi laisva ir atvira?
Ir viena, ir kita turi savo kainą, nebūna vienareikšmiškai gerai arba blogai. Kai esi kiek nors apribotas, pavydi dėmesio tiems, kurie yra žurnaluose. Kai pats ten esi, pavydi tiems, kurie eina gatve susivėlę, su pirkinių maišeliu rankose ir niekas į juos nekreipia dėmesio. Tačiau jei randi aukso vidurį, jei gali atlaikyti dėmesį ir negalvoti, ką pamanys aplinkiniai, tave pamatę nepadažytomis blakstienomis, tuomet gali gyventi. Juk atlikėjas – toks pat žmogus kaip kiti, su nuotaikos kaitomis, rūpesčiais – juk gali blogai jaustis ir nenorėti puoštis. Tie dalykai manęs nebaugina. Aišku, žinai, kad tam tikros tavo gyvenimo situacijos žurnalistams sukels daugybę klausimų, ir, nors tu to visai nenorėtum, visada turi būti pasiruošęs jų atakai. Tačiau yra pasirinkimo teisė: tau toks gyvenimas patinka arba ne. Reikia iš anksto numatyti, kad negalėsi tikėtis, jog privatūs reikalai nebus niekam įdomūs. Tačiau ką pasakoti, o ko – ne, vis dėlto yra tik mano sprendimas. Tokia buvimo žinomam kaina…
Nebūna momentų, kai atrodo, kad ji labai didelė?
Viskas turi savo kainą. Nori, kad plaukai būtų gražiai nudažyti, – turi tris valandas sėdėti kirpykloje. Vienam tai malonumas, o kitam – kančia. Arba motinystė: atrodo, toks nuostabus dalykas, bet ir dėl jos tenka kai ką aukoti. Tikriausiai nėra tokių dalykų, kurių gaudamas neturi ir duoti… Aišku, tai vargina… Ir tai supras tik tie, kurie yra su tuo susidūrę. Vis dėlto nemanau, kad aš už buvimą žinomai moku daugiau nei kiti už ką nors kita.
Ar visuomet lengva suderinti mažos mergaitės mamos ir menininkės norus bei pareigas?
Nesakau, kad esu menininkė: aš tik „prie meno“ (juokiasi)… Tačiau man atrodo, kad ir rimto menininko bei vaiko gyvenimai nesikerta, jei atžalą augini tuo ritmu, kuriuo pats gyveni. Viskas suderinama. Nebūtina dukros auginti laikantis kokių nors taisyklių ar nuolatinio režimo. Vaikai ateina į mūsų gyvenimą, ne mes į jų – manau, jie prisiderina prie aplinkos, kurioje gimsta. Mes juk ne sau juos auginame: ateina, užauginame, paruošiame ir paleidžiame.
Atrodai mama iš didžiosios raidės…
Visą laiką skirti vaikui – toks buvo mano požiūris gimus dukrai. Antrą atžalą galbūt auginčiau visai kitaip. Net neįsivaizduoju, kaip būtų, nes kol kas tikrai apie tai negalvojame. Nepasakyčiau, kad moterys, kurios vaikus augina kitaip nei aš, tarkim, po trijų mėnesių grįžta į sceną ar tęsia kitokią karjerą, yra mamos iš mažosios raidės. Toks jų pasirinkimas nėra blogas. Kai gimė Lela, įsivaizdavau, kad iki metų mama jai labiausiai reikalinga. Nesijaučiu ką nors paaukojusi. Būtų blogai, jei taip manyčiau: tuomet vaikui visuomet norėtųsi priminti dėl jo padarytą auką. Ar esu mama iš didžiosios raidės? Galbūt taip nebūtų galima vertinti. Kiekviena savo atžalą augina taip, kaip jai atrodo teisinga.
Kokia namuose esi šeimininkė?
Yra moterų, kurioms malonu puoselėti namus. Man su kambarinėmis gėlėmis apskritai nesiseka: kiek esu gavusi dovanų, visos pas mane miršta. Pamirštu palaistyti (juokiasi). Man reikia savo namų, bet nuolat kuistis virtuvėje ar gėlių darželyje – ne man. Maistą ruošiu, kai to noriu. Dukra, žinoma, visuomet pasirūpinu! Nelabai suprantu žmonų, kurios vyrus augina kaip vaikus. Jei paskui tuo nesiskundžia, viskas gerai, bet kai guodžiasi, kaip pavargo, – ką gali joms pasakyti?.. Kiekvienas turi gyventi, kaip nori. Jei suaugęs žmogus išalko, gali pats pasirūpinti valgiu. Aš gaminu skaniai ir man tai daryti patinka, bet tik tuomet, kai noriu (juokiasi).
Man apskritai nepatinka verstis per galvą. Tarkim, Lela namuose išmėto žaislus: kitas vaikščiotų paskui ją ir rinktų. Tačiau koks tikslas: surenki vakare, kai ji užmiega. Stengiuosi nesusikurti papildomų problemų. Jei tik vaikščiosi paskui vaiką, įsisuksi uždarame kasdienybės rate kaip voverė. Neverta! Tikrai neverta! Tai – tik gyvenimo smulkmenos. Nebent jos tave taip erzina, kad negali normaliai egzistuoti. Bet aš tokia nesu.
Tačiau namus kūrei, atrodo, labai atsakingai, pagal fengšui principus…
Kuriant savo namus, aišku, turi būti įdėta širdies. Kitaip ir neįsivaizduoju. Norėjosi, kad ten viskas būtų gerai. Tačiau man net ir juos tvarkyti reikia įkvėpimo: būčiau nieko prieš, jei tai atliktų namų tvarkytoja, ir valgyti galėtų kas nors paruošti (juokiasi). Nesu iš tų, kurios negalėtų į savo erdvę įsileisti svetimo žmogaus. Man tai nebūtų kriminalas (juokiasi).
O tu būtum tiesiog žvaigždė?
Kokia žvaigždė (juokiasi)?.. Kur nors už Lietuvos ribų gal ir pavyktų ja būti, o pas mus, žinai, kaip su tomis žvaigždėmis… Tiesiog man reikia judesio, nelabai galiu sėdėti vienoje vietoje. Norisi iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Tikrai nesvajoju tapti „supper star“ – norėčiau keliauti, kuo daugiau pamatyti. Pasakysiu kaip bobutė: o laikas bėga taip greitai (juokiasi). Manau, reikia gyventi taip, kaip norisi, stengtis nedramatizuoti kokių nors pokyčių ar įvykių, bandyti įvertinti, kad visokia patirtis – į gera. Daug kas dirba, kad sutaupytų kokiam nors televizoriui. Tačiau televizorius ar geresnės gyvenimo sąlygos tampa savaime suprantamu dalyku: prie to įprantama, o tu lieki nieko toliau savo kiemo nematęs. Tai – ne man. Gal kas nors taip gyvena ir yra patenkintas, bet man laimė – truputį kitur.
Vyras pastebi, kad pastaruoju metu pasikeitei?
Gal pastebi? Neįmanoma nepastebėti (juokiasi)… Mes labai skirtingi. Aš – labiau judesys, Marius – štilis. Nelabai jis mane sutramdytų, kaip ir aš jo nepakeisčiau. Todėl stengiamės vienas kito nelaikyti… Aišku, jis mato, kad aš atsigavau, su Lela dažniau išvažiuojame į Vilnių. Neįmanoma nematyti…
Ar jis nebijo, kad jam išslysi iš rankų, kad tave praras?
Gal ne aš turėčiau atsakyti į šį klausimą... Mano nuomone, nereikia bijoti tokių dalykų. Niekada visko nenumatysi ir neapskaičiuosi. Juk čia ne matematika, čia – gyvenimas...
Iš scenos pasitraukė romantiška saldoka Geltona, po trejų metų į pramogų pasaulį grįžo gerokai ekstravagantiškesnė Iš Stiklo…
Anksčiau mano įvaizdis buvo specialiai formuojamas. Dabar – laisvė! Mėgstu daug ką išbandyti, save atrasti įvairiose srityse, man patinka būti ekstravagantiškai.
Buvau įrėminta geros mergaitės įvaizdžio ir negalėjau pajudėti. Žinoma, ir tuomet buvo kažkas mano: indijos, meditacijos, jogos nebuvo išgalvotos. Tačiau kartais ateina momentų, kai smagu nuo to atitolti – juk nuo daug ko pavargstama. Pailsi ir vėl norisi grįžti. Turi būti judesys, nenoriu lindėti vienuose rėmuose… Ryškios merginos įvaizdis – arčiau mano charakterio. Aišku, ne viskas, ką matote spaudoje, yra visiškai mano. Ir dabar buvo visokių perspaustų variantų. Vos nebuvau pradėta vadinti skandaliste. Šiuo metu kažkas mane mato ekstravagantišką, laisvesnę, o po kurio laiko gal vėl panirsiu į jogą (juokiasi). Neįsivaizduoju…
Joga nebeužsiimi?
Jau gana seniai apleidau. Tačiau ji – geras dalykas, reikėtų kaip nors grįžti… Joga man visuomet buvo labiau ne filosofija, o mankšta. Tai fantastiškas būdas išjudinti kūną.
Šeštadienio rytą kalbamės sostinės Senamiesčio kavinėje. Pastaruoju metu Vilniuje praleidi daug laiko?
Būnu tai Vilniuje, tai Klaipėdoje. Dabar pirmą kartą gyvenime vaiką palikau porai dienų pas vyro mamą. Esu su kuo nors palikusi ne visai parai, bet dviem dienoms – pirmą sykį! Labai keista… Lyg ko trūksta, kad maltųsi aplinkui (juokiasi).
Tačiau viskas gerai, Lela mėgsta kompaniją: gatvėje gali nepažįstamas žmogus užkalbinti ir ji su juo nueis. Svetimų visai nebijo.
Vieną koncertų lankytoją jau turi?
Jei bus tų koncertų… Tačiau apie tai dar nemąstau. Darau, kas darosi, o kada ir ar apskritai bus koncertų, negalvoju. Vis tiek tai kaip nors įsisuks, gal pakryps visai į kitą pusę. Man tiesiog norisi veiklos. Nuo dukrelės nesitraukiau metus ir du mėnesius – tiek laiko ją pati maitinau. Dabar – visai kas kita. Galiu užsiimti saviraiška nekenkdama atžalai. Kai vaikui per daug aukojiesi, net jam nebegera pasidarai, nes būni suirzusi, pikta. Šiuo metu derinu motinytę ir pramoginę veiklą (juokiasi).
Muzika – visgi tavo pasaulis?
Nemąsčiau, kad noriu dainuoti: tiesiog ilgainiui supratau, kad man reikia kokios nors veiklos. Galėčiau dirbti panašų darbelį kaip anksčiau – interjero salono vadove. Tačiau saviraiškai tai – ne ta veikla, ši galėtų būti tik pašonėje. Vėl panašaus darbo imčiausi tik jei dirbčiau sau. Tuomet tai būtų ir įkvėpimas, ir kūryba. Dabar bet kur lįsti nenorėjau. Lyg ir traukia veikla pramogų terpėje. Gal tas noras vėl praeis – toks jau gyvenimas – nepastovus (juokiasi)! Tačiau šiandien atrodo, kad mano vieta čia.
Gerai, kad gali sau leisti ieškoti, bandyti – daugelis bijo permainų, ypač profesinių…
Neturiu ko prarasti! Aišku, dabar reikia pradėti mąstyti kokius keturis mėnesius į priekį: kol gaunu pašalpą už vaiką, galiu bimbinėti. Jau reikėtų pagalvoti, ko rimtesnio galėčiau imtis. Dainavimas tegul ir lieka kaip saviraiška, nes kai pradedi tikėtis, kad tai bus pinigų kepykla, malonumo nelieka. Žinoma, jei savaime, natūraliai išsisuka į finansiškai sėkmingą veiklą – smagu. Tačiau reikia mąstyti apie stabilesnį darbą… Dar turiu šiek tiek laiko, kol Lelai sueis dveji – iki liepos aštuonioliktosios. Ką nors vis tiek sugalvosiu: nebūna padėties be išeities!
Kiek, tavo manymu, tokiose situacijose įtakos turi aukštesnės jėgos?
Manau, tikrai turi… Esu tikinti ir krikštyta, bet nelaikau savęs krikščione. Juk Dievas ar aukštoji jėga yra tik viena, kaip ir viskas aplinkui. Tai kam tie skirstymai?
Vis dar mąstau, kaip pasielgti su dukra, ar ją krikštyti: gal ji nenori būti krikščionė. Tačiau vienareikšmiškai tikiu aukštesnėmis jėgomis. Kas mes, palyginti su visata?! Būtų juokinga, jei viskas priklausytų tik nuo žmogaus. Aišku, labai daug reikšmės turi kiekvieno pastangos. Tačiau jei pradedi manyti esąs visagalis, greitai viskas pradeda griūti. Ir pati esu patyrusi, kad vos tik pagalvoju, kiek daug galiu, tai, ką kūriau, subyra. Reikia įvertinti, kad tu gali, bet jei to nepalaimins kažkas iš viršaus, visos galimybės baigsis.
Tave veikia astrologija?
Vienareikšmiškai – taip! Rimtai nežiūriu į horoskopus, kurie spausdinami laikraščiuose – nebent „for fun“ perskaitau. Tačiau tikrai tikiu detaliai sudarytais asmeniniais horoskopais: esame visuma, mūsų negali neveikti vienos ar kitos planetos, jų išsidėstymas tą dieną. Negali būti, kad mums niekas neturi įtakos. Nesakau, kad kaip tavo gimimo dieną susidėliojo planetos, taip, niekur neiškrypstant iš šio kelio, klostysis visas gyvenimas. Tačiau bendroms charakterio savybėms tai negali neturėti įtakos. Horoskopai padeda pažinti save. Kiekvienas turime bruožų, kurie net patiems nepatinka. Kai horoskopas juos patvirtina, patiki, kad tai tau duota. Žinodama, kad esu ciniška, kai taip sako ir horoskopas, neleidžiu šiai savybei išlįsti. Astrologija man labai patinka.
Su vyru rinkotės astrologiškai palankią vestuvių datą, gal derinote ir kitas svarbias dienas?
Vestuvių datą tikrai rinkomės. Žinau, kad daug kas svarbiems sprendimams renkasi astrologiškai palankias dienas. Net vaikščioti po parduotuves vieną sykį smagu, o kitą negali prisiversti į drabužius žiūrėti. Grįžti namo, internete paskaitai kritinių dienų kalendorių – pasirodo, kad tai apsipirkimams nepalankus metas! Gal – tik sutapimas, bet atkreipiu dėmesį.
Ar planetos buvo palankiai išsidėsčiusios, kai grįžai į pramogų pasaulį?
Neįsivaizduoju… Manau, kad dabar visiems nepalankus metas – juk krizė (juokiasi)! Iš tiesų į tai neatkreipiau dėmesio. Vis planuoju užsisakyti asmeninį horoskopą.
Prasitarei, kad net juose rašoma, jog turi ciniškumo. O atrodai tokia… gerutė.
Pasirodo, esu šlykštus padaras (juokiasi). Bjaurius savo būdo bruožus žinau. Nėra tobulų žmonių, visi turi ir gerų, ir blogų savybių. Tiktai žinau, kad ir ydų turiu pakankamai, bet pastaruoju metu gal jų iš savęs neišleidžiu… Kai žinai savo būdo problemas, supranti, kad jos nei pačiai patinka, nei kitiems, ir pagalvoji: ar reikia, kad jos valdytų? Kai save stebi, daug ką pamatai.
Kol mano veiklą prodiusavo broliai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai, Vilniuje su niekuo nebendravau. Mes buvome lyg marionetės, sostinė nelabai norėjo su mumis turėti reikalų, o aš ir nesiprašiau į draugiją. Mano toks charakteris: niekada nelendu į akis. Dabar su visais atlikėjais susipažįstu iš naujo. Tie, kuriems atrodžiau tyli, be nuomonės, mane pamatė kitokią. Apskritai anksčiau daug kam atrodžiau beveik… sektantė (juokiasi). Buvau pakankamai save izoliavusi, o dabar bendrauju su žmonėmis. Man tai – malonumas.
Iš naujų pažįstamų būrio – ir Rosita Čivilytė, su kuria ką tik įrašei dainą?
Buvusi popselio atlikėja Geltona ir viena profesionaliausių šalies vokalisčių Rosita Čivilytė? Kodėl gi ne?.. Tai – „BrainWash Records Group“ prodiuserių, su kuriais dirbu, kaltė (juokiasi). „Breinvašeris“ Jaunius Čiulada – senas Rositos draugas. Tiesą pasakius, tai jis pasiūlė kartu įrašyti dainą „Tikros, tikros, neišgalvotos“. Iš pradžių idėja man atrodė mažų mažiausiai keista, bet Rositai iš karto patiko. O kai Art G, kuris dirbo su JAV roko legenda Alice Cooperiu, sukūrė muziką, sumanymas tapo įdomus ir man.
Įsilieji į muzikinį sostinės gyvenimą! Ar skiriasi Vilnius nuo Klaipėdos?
Labai! Nuo šaknų esu klaipėdietė ir man tas miestelis mielas. Tačiau dabar ten absoliučiai nieko nevyksta, niekas nekoncertuoja. Man trūksta gyvenimo, judėjimo. Klaipėdoje žmonės susikaustę, vilniečiai – su polėkiu. Vien ką Užupis sostinėje reiškia! Tai – vienintelis gyvas miestas Lietuvoje, čia daugiau laisvės. Vilnius arčiau Europos (juokiasi)!
Klaipėdoje atperka gamta, ypač vasarą. Tačiau dabar aš būčiau labiau linkusi gyventi, kur aplink – judesys, ir nuo jo, kai norisi, pasitraukti į tylą. Jaučiant sąstingį sunkiau ištrūkti į judesį.
Vyras sutiktų važiuoti gyventi į Vilnių?
Manau, kad sutiktų… Dabar Marius ilgam išvykęs… Neturime jokių konkrečių planų, apie tai nekalbėjome…
Kaip lengviau gyventi: kai buvai saugoma prodiuserių ar dabar – kai esi laisva ir atvira?
Ir viena, ir kita turi savo kainą, nebūna vienareikšmiškai gerai arba blogai. Kai esi kiek nors apribotas, pavydi dėmesio tiems, kurie yra žurnaluose. Kai pats ten esi, pavydi tiems, kurie eina gatve susivėlę, su pirkinių maišeliu rankose ir niekas į juos nekreipia dėmesio. Tačiau jei randi aukso vidurį, jei gali atlaikyti dėmesį ir negalvoti, ką pamanys aplinkiniai, tave pamatę nepadažytomis blakstienomis, tuomet gali gyventi. Juk atlikėjas – toks pat žmogus kaip kiti, su nuotaikos kaitomis, rūpesčiais – juk gali blogai jaustis ir nenorėti puoštis. Tie dalykai manęs nebaugina. Aišku, žinai, kad tam tikros tavo gyvenimo situacijos žurnalistams sukels daugybę klausimų, ir, nors tu to visai nenorėtum, visada turi būti pasiruošęs jų atakai. Tačiau yra pasirinkimo teisė: tau toks gyvenimas patinka arba ne. Reikia iš anksto numatyti, kad negalėsi tikėtis, jog privatūs reikalai nebus niekam įdomūs. Tačiau ką pasakoti, o ko – ne, vis dėlto yra tik mano sprendimas. Tokia buvimo žinomam kaina…
Nebūna momentų, kai atrodo, kad ji labai didelė?
Viskas turi savo kainą. Nori, kad plaukai būtų gražiai nudažyti, – turi tris valandas sėdėti kirpykloje. Vienam tai malonumas, o kitam – kančia. Arba motinystė: atrodo, toks nuostabus dalykas, bet ir dėl jos tenka kai ką aukoti. Tikriausiai nėra tokių dalykų, kurių gaudamas neturi ir duoti… Aišku, tai vargina… Ir tai supras tik tie, kurie yra su tuo susidūrę. Vis dėlto nemanau, kad aš už buvimą žinomai moku daugiau nei kiti už ką nors kita.
Ar visuomet lengva suderinti mažos mergaitės mamos ir menininkės norus bei pareigas?
Nesakau, kad esu menininkė: aš tik „prie meno“ (juokiasi)… Tačiau man atrodo, kad ir rimto menininko bei vaiko gyvenimai nesikerta, jei atžalą augini tuo ritmu, kuriuo pats gyveni. Viskas suderinama. Nebūtina dukros auginti laikantis kokių nors taisyklių ar nuolatinio režimo. Vaikai ateina į mūsų gyvenimą, ne mes į jų – manau, jie prisiderina prie aplinkos, kurioje gimsta. Mes juk ne sau juos auginame: ateina, užauginame, paruošiame ir paleidžiame.
Atrodai mama iš didžiosios raidės…
Visą laiką skirti vaikui – toks buvo mano požiūris gimus dukrai. Antrą atžalą galbūt auginčiau visai kitaip. Net neįsivaizduoju, kaip būtų, nes kol kas tikrai apie tai negalvojame. Nepasakyčiau, kad moterys, kurios vaikus augina kitaip nei aš, tarkim, po trijų mėnesių grįžta į sceną ar tęsia kitokią karjerą, yra mamos iš mažosios raidės. Toks jų pasirinkimas nėra blogas. Kai gimė Lela, įsivaizdavau, kad iki metų mama jai labiausiai reikalinga. Nesijaučiu ką nors paaukojusi. Būtų blogai, jei taip manyčiau: tuomet vaikui visuomet norėtųsi priminti dėl jo padarytą auką. Ar esu mama iš didžiosios raidės? Galbūt taip nebūtų galima vertinti. Kiekviena savo atžalą augina taip, kaip jai atrodo teisinga.
Kokia namuose esi šeimininkė?
Yra moterų, kurioms malonu puoselėti namus. Man su kambarinėmis gėlėmis apskritai nesiseka: kiek esu gavusi dovanų, visos pas mane miršta. Pamirštu palaistyti (juokiasi). Man reikia savo namų, bet nuolat kuistis virtuvėje ar gėlių darželyje – ne man. Maistą ruošiu, kai to noriu. Dukra, žinoma, visuomet pasirūpinu! Nelabai suprantu žmonų, kurios vyrus augina kaip vaikus. Jei paskui tuo nesiskundžia, viskas gerai, bet kai guodžiasi, kaip pavargo, – ką gali joms pasakyti?.. Kiekvienas turi gyventi, kaip nori. Jei suaugęs žmogus išalko, gali pats pasirūpinti valgiu. Aš gaminu skaniai ir man tai daryti patinka, bet tik tuomet, kai noriu (juokiasi).
Man apskritai nepatinka verstis per galvą. Tarkim, Lela namuose išmėto žaislus: kitas vaikščiotų paskui ją ir rinktų. Tačiau koks tikslas: surenki vakare, kai ji užmiega. Stengiuosi nesusikurti papildomų problemų. Jei tik vaikščiosi paskui vaiką, įsisuksi uždarame kasdienybės rate kaip voverė. Neverta! Tikrai neverta! Tai – tik gyvenimo smulkmenos. Nebent jos tave taip erzina, kad negali normaliai egzistuoti. Bet aš tokia nesu.
Tačiau namus kūrei, atrodo, labai atsakingai, pagal fengšui principus…
Kuriant savo namus, aišku, turi būti įdėta širdies. Kitaip ir neįsivaizduoju. Norėjosi, kad ten viskas būtų gerai. Tačiau man net ir juos tvarkyti reikia įkvėpimo: būčiau nieko prieš, jei tai atliktų namų tvarkytoja, ir valgyti galėtų kas nors paruošti (juokiasi). Nesu iš tų, kurios negalėtų į savo erdvę įsileisti svetimo žmogaus. Man tai nebūtų kriminalas (juokiasi).
O tu būtum tiesiog žvaigždė?
Kokia žvaigždė (juokiasi)?.. Kur nors už Lietuvos ribų gal ir pavyktų ja būti, o pas mus, žinai, kaip su tomis žvaigždėmis… Tiesiog man reikia judesio, nelabai galiu sėdėti vienoje vietoje. Norisi iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Tikrai nesvajoju tapti „supper star“ – norėčiau keliauti, kuo daugiau pamatyti. Pasakysiu kaip bobutė: o laikas bėga taip greitai (juokiasi). Manau, reikia gyventi taip, kaip norisi, stengtis nedramatizuoti kokių nors pokyčių ar įvykių, bandyti įvertinti, kad visokia patirtis – į gera. Daug kas dirba, kad sutaupytų kokiam nors televizoriui. Tačiau televizorius ar geresnės gyvenimo sąlygos tampa savaime suprantamu dalyku: prie to įprantama, o tu lieki nieko toliau savo kiemo nematęs. Tai – ne man. Gal kas nors taip gyvena ir yra patenkintas, bet man laimė – truputį kitur.
Vyras pastebi, kad pastaruoju metu pasikeitei?
Gal pastebi? Neįmanoma nepastebėti (juokiasi)… Mes labai skirtingi. Aš – labiau judesys, Marius – štilis. Nelabai jis mane sutramdytų, kaip ir aš jo nepakeisčiau. Todėl stengiamės vienas kito nelaikyti… Aišku, jis mato, kad aš atsigavau, su Lela dažniau išvažiuojame į Vilnių. Neįmanoma nematyti…
Ar jis nebijo, kad jam išslysi iš rankų, kad tave praras?
Gal ne aš turėčiau atsakyti į šį klausimą... Mano nuomone, nereikia bijoti tokių dalykų. Niekada visko nenumatysi ir neapskaičiuosi. Juk čia ne matematika, čia – gyvenimas...
Iš scenos pasitraukė romantiška saldoka Geltona, po trejų metų į pramogų pasaulį grįžo gerokai ekstravagantiškesnė Iš Stiklo…
Anksčiau mano įvaizdis buvo specialiai formuojamas. Dabar – laisvė! Mėgstu daug ką išbandyti, save atrasti įvairiose srityse, man patinka būti ekstravagantiškai.
Buvau įrėminta geros mergaitės įvaizdžio ir negalėjau pajudėti. Žinoma, ir tuomet buvo kažkas mano: indijos, meditacijos, jogos nebuvo išgalvotos. Tačiau kartais ateina momentų, kai smagu nuo to atitolti – juk nuo daug ko pavargstama. Pailsi ir vėl norisi grįžti. Turi būti judesys, nenoriu lindėti vienuose rėmuose… Ryškios merginos įvaizdis – arčiau mano charakterio. Aišku, ne viskas, ką matote spaudoje, yra visiškai mano. Ir dabar buvo visokių perspaustų variantų. Vos nebuvau pradėta vadinti skandaliste. Šiuo metu kažkas mane mato ekstravagantišką, laisvesnę, o po kurio laiko gal vėl panirsiu į jogą (juokiasi). Neįsivaizduoju…
Joga nebeužsiimi?
Jau gana seniai apleidau. Tačiau ji – geras dalykas, reikėtų kaip nors grįžti… Joga man visuomet buvo labiau ne filosofija, o mankšta. Tai fantastiškas būdas išjudinti kūną.
