Publikuota: 2009 rugsėjo 25d. 15:37
Žmonės.lt

Eglė Jackaitė: tikiu, kad geriausia – prieš akis

Tada mes kalbėjomės apie moterišką draugystę. Aktorė Eglė Jackaitė (35) atrodė šiek tiek pavargusi, bet šypsena nedingo nuo veido. Šiandien ji prisipažįsta: „O širdis tada kaukė...."
Foto naujienai: Eglė Jackaitė: tikiu, kad geriausia – prieš akis
zmones24.lt / Foto naujienai: Eglė Jackaitė: tikiu, kad geriausia – prieš akis

Tada mes kalbėjomės apie moterišką draugystę. Aktorė Eglė Jackaitė (35) atrodė šiek tiek pavargusi, bet šypsena nedingo nuo veido. Šiandien ji prisipažįsta: „O širdis tada kaukė...." Dabar ji negali patikėti: „Nejau tikrai nežinojai?!" Eglei atrodė, jog apie jos skyrybas su ką tik gimusio antro sūnaus tėvu Karoliu Malinausku kalba visi. Praėjo keturi mėnesiai, kol liūdna istorija išlindo į dienos šviesą. Dar po gerų dviejų Eglė išdrįso apie ją kalbėti viešai.


Ar tau visada pavyksta nuslėpti savo jausmus?


Žinai, po interviu Aistė (geriausia Eglės draugė dainininkė Aistė Pilvelytė - red. past.) stebėjosi: „Kaip tu moki laikytis?! Šypsaisi, neišsiduodi..." Aistė viską žinojo. Kaip jaučiausi iš tikrųjų - irgi.

Esu nepataisoma optimistė. Kurį laiką dar tikėjau, kad viskas bus gerai. Juk kitaip ir negali būti... Dėl to ir tylėjau, ir laukiau stebuklo.

Man labai patiko vienos žinomos moters žodžiai: „Reikia stiprybės išeiti iš šeimos, bet dar daugiau stiprybės reikia joje pasilikti." Santykių pabaiga - baisus pralaimėjimas. Kad jo nebūtų, turi stengtis abu. Abu norėti, abu priimti įvykius ir nepalūžti.

Dabar esu tikra: tokiems santykiams reikia subręsti.


Nori pasakyti, kad jauni sprendžia greičiau, karščiau?


Jauni dažniau galvoja apie save. Tik susireikšminti, kai yra vaikelis, nebegali.


Kai iširo pirmoji tavo šeima, irgi galvojai tik apie save? Rodos, tau buvo dvidešimt penkeri?..


Tada man atrodė, kad vaikas bus laimingas, kai laiminga bus mama. Gyventi kartu tik dėl vaiko - irgi ne išeitis. Juo labiau kad užaugę vaikai tokios aukos neįvertins.

Pameni, mūsų su Karoliu klausei: „Argi meilė netrunka tik trejus metus?"

Kokie treji metai?! Išgyvenome nesibaigiantį medaus mėnesį. Nebuvo kada atsirasti abejonei, nuoboduliui, nesumažėjo aistra - tik viršukalnė, tik apogėjus. Aš taip jaučiausi, manau, Karolis irgi panašiai. Tokių dalykų suvaidinti neįmanoma. Kas atsitiko paskui? Atsitiko, kas atsitiko... Viską iš likimo priimu. Jei skirta tik tiek būti tokiai laimingai, kokia buvau, tai ir už tai dėkoju. Nes tikrai buvau laiminga!


Nemanei, jog likimas jus suvedė tam, kad gimtų kūdikis?


Aš labai tikiu, kad ateidama į šį pasaulį siela iš pradžių pasirenka tėtį, paskui - mamą. Palaiminti žmonės, kurie tampa tėvais.

Kartą sakiau Karoliui: „Niekada nesigailėsiu, kad buvai mano gyvenime, nes turiu sūnų." Turiu du sūnus! Štai kas yra svarbu. O vyrai... Jie - tik gyvenimo pakeleiviai: ateina, išeina, pasilieka, patikimi, nepatikimi...

  

Egle, ar tiesa, kad išdavystė skaudesnė, kai vaikelis ką tik gimęs?


Esi labai labai pažeidžiama. Kūdikėlis atėjo sunkiai, skausmingai. Jo tėtis visa tai matė. Beveik mėnesį jis kasdien nešdavo gėlių ir sakydavo: „Aš taip tave myliu, aš niekada tavęs nepaliksiu!" Paskui viskas apsivertė.


Kas turi pasikeisti vyro širdyje? Ar gali atsakyti?


Vienas mano bičiulis sako: „Tu esi nereali moteris, jūs turite vaiką, kas galėjo atsitikti? Gal jį kas užbūrė?"


Gal tikrai?


Sunku patikėti tokiais dalykais. Lygiai taip pat sunku patikėti, kad gali baigtis toks gražus jausmas...

Džiaugiausi, kad keturis mėnesius buvo tyla. Jiems praėjus, baisiausias žaizdas jau buvau išsilaižiusi. Nebebuvau tokia trapi ir pažeidžiama, kaip pirmąjį mėnesį. Ką tik po gimdymo, hormonai tik pradeda atsikurti... Nelinkėčiau nė vienai to iškęsti. Didžiuojuosi, kad vis dar maitinu mažylį savo pienu. O juk buvo baisu - krūtys tuščios, vaikas klykia, įtampa - baisinė. Kaitindavau pieną su graikiniais riešutais, gerdavau arbatos visokios, priglaudžiu sūnelį ir prašau jo: „Pasikviesk pienuką, vaikeli, pasikviesk." Po truputį mudu išgyvenome tą baisų etapą.


Skausmingą ir labai liūdna...


Aš niekuomet nesiguodžiu, retas kuris matė mane verkiančią. Taip esu įpratusi nuo vaikystės... Kai kam atrodau labai tvirta, netgi racionali, bet iš tiesų tik žmogus esu, tik moteris. Būna, labai skauda, būna, išsiraudu iki nublūdimo. Reikia laiko, kad pasveikčiau.

Auginti vaikus - didžiulis rūpestis ir atsakomybė, bet aš esu laiminga mama. Tik moteriai to neužtenka. Jausmai ir emocijos man irgi svarbu. Žinau, kad su sūnumis neliksiu viena, bet norisi turėti ir mylimą žmogų, su kuriuo galėčiau kartu užmigti, kartu prabusti. Aš jauna, man reikia žvilgsnių, pokalbių, komplimentų, galiausiai - intymumo.

Bet kol kas... Kol kas yra, kaip yra.


Manau, visa tai ateis - tik laiko klausimas...


Didžiausias turtas - artimi žmonės. Jiems skauda, kai man skauda... Dėkoju jiems, kad nepaliko vienos su savo mintimis. Turiu Klaipėdoje keletą artimų draugių, Aistė, Nora - Vilniuje. Nors... Draugės ateina ir išeina, o tu lieki namuose, kuriuos puoselėjai, žiūri pro langą į jūrą, matai, kaip krykščia sūnelis... Norisi tuo dalytis. Žinoma, galiu bet kada išsipasakoti vyresnėliui, bet kaip svarbu, kad tas akimirkas pajustų mažojo tėtis. Ne, tikrai negalėjau laukti šito iš Karolio. Buvau tokia tikra dėl jo!


Sakai, nuo meilės reikia pasveikti? Vadinasi, ji tikrai - liga?


Kas yra toji meilė? Gerokai daugiau nei vien žodis. Tikėjimas žmogumi, bendra ateitimi ir tuo, ką kartu kuriame. Man nebe penkiolika, kad alpčiau iš meilės. Ne, ne ta stadija... Pirmiausia užgula atsakomybė, juk taip nesinori nuvilti vaikų.

Norėčiau, kad sūnus tėtį turėtų dažniau, ne tik tada, kai jis darbų sūkuryje prisimena, jog yra tėtis.


Vyrai mėgsta sakyti: „Tu nesijaudink, aš būsiu geras tėtis." Ką reiškia - „būsiu"? Tai būk, dabar būk, o ne kada nors... Aš tikrai žinau, kad didžiausia vertybė vaikui - mamos ir tėčio meilė. Pati jos nepatyriau, augau be mamos, taigi šeimos santykiai man penkiasdešimt kartų svarbesni. Žmonės, kurie augo su tėvais, nė neįsivaizduoja, ką reiškia neturėti šeimos!

Aš nekaltinu nieko ir pati nesigraužiu. Tik jaudinuosi dėl vaikų. Kaip galėjau nenujausti, kad tėtis mus paliks?! Kaip galėjau būti tokia neatsargi?!


Ar nemanai, kad tas vyras tave būtų labai suvaržęs?


Niekas nepažabos mano laisves. Niekas! Tai, kad jis mane saugo, priėmiau labai natūraliai. Kiekvienai moteriai patinka būti lepinamai, globojamai. Nesu davusi priesaikos prieš Dievą nė vienam vyrui. Šį kartą buvau pasirengusi.


Gal pats Dievulis tave ir apsaugojo?


Ir aš taip sakau! Karolis pasipiršo man labai romantiškai. Jau planavome vestuves, netgi pas kunigą buvome nuėję. Kai sužinojau, kad laukiuosi, nusprendėme palaukti. Nenorėjau per vestuves būti nėščia.

Kaip keista, atrodo, ne apie save kalbu...


Bet jausmai - tavo...


Viskas mano! Nieko neteisiu, nekaltinu, esu linkusi galvoti, jog, matyt, neskirta. Pati kalta, kad patikėjau tuo, kuo norėjau tikėti, o ne tuo, kas turbūt buvo iš tikrųjų.

Turime vieną gyvenimą. Akimirkos tokios brangios, kad privalai apsivalyti ir eiti į priekį. Tikiu, Dievulis man turi paruošęs dar daug gero.


Nelabai turi kuo ir skųstis - gražūs namai prie jūros, vaikai, teatras, nauja televizijos laida. Gyvenimas eina?


Aišku, kad eina, aišku, kad jis - gražus, spalvotas, aišku, viskas keičiasi.

Aš nebuvau užsidėjusi rožinių akinių. Visi tikėjo mūsų sąjunga... Ši patirtis man ne šiaip duota. Tikiu Dievą. Lygiai taip pat tikiu, kad lazda turi du galus. Tave paliko, tu palikai... Koks skirtumas? Tiesiog mes nebesame kartu. Neabejoju, tam žmogui irgi skauda. Ir jį taip pat aplanko slogūs sapnai.


Nepagalvojai, kad vyrai bijo stiprių moterų?


Žinau ir tai. Esama vyrų, kuriems svarbu dominuoti ir būti pirmiems. Aš užgrūdinta, savarankiška, tikrai... Ir nėra taip jau paprasta mane prisijaukinti. Karoliui pavyko, jis mane savimi sušildė, o aš atvėriau jam savo sielos kerteles. Štai tada ir įvyko išdavystė. Gal tik atrodau atvira, bet sunkiai įsileidžiu žmones. Šitas vyras buvo pramušęs visas sienas. Juk bet kokio nepasirinksi savo vaikelio tėčiu...


Žmonės greiti teisti: prisisvaigo, na, štai, turi... Lyg jūsų istorija būtų pirma ir paskutinė...


Jau įpratau: esi viešas - tave narsto. Betgi tokių moterų - tūkstančiai. Ir istorijų esama kur kas baisesnių. Būtų nenormalu visiems patikti, piktdžiugos yra daug. Tik aš vis tiek negaliu pasakyti, kad nusivyliau žmonėmis.


O meile?


Oi, kaip atsargiai tariu šitą žodį! Kai taip atsitinka, įkvepi, iškvepi ir sakai: „Gal dabar geriau leisiuosi būti mylima." Šeima yra sąjunga, susitarimas. Jei jau kartą sutarėme, tai ir laikykimės taisyklių - gerbkime vienas kitą, saugokime. O meilė... Žinoma, gera būti mylimai, bet gera ir mylėti. Norisi abipusių jausmų, bet gal geriau juos palikti knygose ir filmuose. Užmauk meilei šlepetes, ji išeis iš namų ir viskas baigsis. Tai gal užteks mylėti? Gal tegu myli mane?


Manau, kandidatų į tavo širdį netrūksta...


Yra vienas kitas (juokiasi).


Pažįstu vieną. Buvęs tavo draugas, amerikietis Kenas, netgi man sakė: „Lauksiu jos, kiek reikės..."


Dar anksti apie tai kalbėti. Turi susigulėti mintys, jausmai, atsakymai ir gyvenimo pamokos. Aš gerai žinau, kad po audros būna giedra, kad po didelio skausmo ateina didelis džiaugsmas. Man nereikia gailesčio, nereikia užuojautos. Aš priimu savo gyvenimą, žinau, kad šiaip niekas nevyksta, kad yra taip, kaip turi būti. Kiekvienam - savo. Jei snigo, tuojau pradės šviesti saulė...

Odą turiu storą, nesirengiu niekam aiškinti, kokia esu iš tikrųjų, niekam neprivalau duoti ataskaitų. Su sūnelio tėvu buvau be galo laiminga. Tai truko neilgai, bet ačiū ir už tiek. Linkiu jam laimės, netgi maldą sukalbu.


Nelengva linkėti laimės žmogui, kuris padarė pikta...


Manau, esama dalykų, kurių tas žmogus kol kas nesuvokia. Pamenu save po skyrybų su pirmuoju vyru. Iniciatorė buvau aš. Praėjo kiek laiko ir man darėsi vis blogiau. Svarsčiau, ar teisinga buvau, kiek žmonių nuvyliau.

Ir anuomet, ir dabar išgyventi man padėjo tikėjimas, malda, ašaros, meditacija ir žinojimas, kad viskas praeina. Vadinasi, praeis ir tai.


Atrodai puikiai, nėštumo lyg nebūta. Kaip tau pavyko taip greitai susigrąžinti formas?


Aš nieko nedariau. Matyt, toks sudėjimas, tokie genai. Mano sportas - daug kartų per dieną į automobilio bagažinę įkelti ir iškelti sūnaus vežimėlį.


Baltijos televizijoje vesi laidą apie grožį. Smagu sugrįžti į televiziją?


Vien namai, puodai ir vaikai mane be laiko pasendintų. Man patinka veikla, gera jaustis reikalingai, užtat ir priėmiau šį pasiūlymą. Kas, kad atlygio už jį negausiu. Filmavimai pas grožio specialistus kartą per savaitę man bus smagi pramoga. Daug laiko tai neatims, o atitrūkti nuo naminio maminio gyvenimo - labai sveika.

Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Komentarų nėra
Į viršų
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga