Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Giedrius Paulauskas: pats sau direktorius

Foto naujienai: Giedrius Paulauskas: pats sau direktorius
zmones24.lt / Gedmanto Kropio nuotraukos
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jis atrodo agresyvokas savimi patenkintas stileiva, kai netramdo emocijų išbėgęs nusilenkti ant podiumo po kolekcijos pristatymo.

Jis atrodo agresyvokas savimi patenkintas stileiva, kai netramdo emocijų išbėgęs nusilenkti ant podiumo po kolekcijos pristatymo. Paprastas plepus meniškas vaikinas, kai iš tolo moja nuo savo buveinės durų moderniame sostinės Senamiesčio name. Koks iš tiesų yra dizaineris Giedrius Paulauskas (30), kuriantis išskirtinio braižo vyriškus džinsinius drabužius?


Nors per „Mados infekcijas" ant pakylos jis pasirodo vienas, iš tiesų po ženklu „GP Jeans" slepiasi dar vienas žmogus - dizainerio gyvenimo ir kūrybos partnerė Aistė Krasuckaitė (27). „Mes" sako Giedrius, pasakodamas apie kolekcijas, drabužius ir ateities planus. Dailės akademijoje scenografijos studijas baigusi Aistė kuria kolekcijų aksesuarus, tvarko interneto tinklalapį. Ir bendravimas su užsieniečiais, buhalterija - jos sritis. Giedrius sutinka: draugė jam leidžia būti menininku ir telkti dėmesį į kūrybą. Tačiau jei su kuo nors laukia pokalbis telefonu, to mielai imasi pats, nes Aistei nepatinka taip tvarkyti reikalų.


Erdviame per du aukštus išdėstytame nuomojamame būste Senamiesčio širdyje pora ir gyvena, ir kuria bei parduoda džinsinius drabužius. „Kol kas mums taip labai gerai", - pasakoja. Aistė kilusi iš Kauno, Giedrius - širvintiškis, tad sostinėje kol kas neturi nuosavo būsto, o kurtis kurio nors „miegamojo" Vilniaus rajono daugiabutyje nenorėjo. „Senamiestį pasirinkome dėl įkvėpimo", - sako Aistė. „Kuriant atmosfera labai svarbi", - patvirtina jos draugas. O miegamasis, studija po vienu stogu, abu įsitikinę, - „žiauriai" patogus derinys. „Gyvename kaip akvariume: esame pora, kartu dirbame ir viskas vyksta tose pačiose patalpose", - juokiasi Giedrius. Menininkai pripažįsta, kad asmeniniai dalykai ir darbas visiškai susipynę, nelikę jokios ribos, bet kol kas tai jiems netrukdo.


Praeityje - daug nevykusių darbų ir ieškojimų


Apie dizainerį Giedrių Paulauską plačioji visuomenė sužinojo prieš ketverius metus, kai jis pirmą kartą savo kolekciją pristatė ant „Mados infekcijos" pakylos. Ką veikė iki tol? Giedrius šypteli, kad ankstesnio gyvenimo etapo nenori prisiminti - būtų geriausia jį apskritai ištrinti. Kadangi tai neįmanoma, užsimena, kad kurį laiką tiesiog blaškėsi ir ieškojo savęs. Baigęs aukštesniąją lengvosios pramonės mokyklą dirbo konstruktoriumi vienoje Ukmergės siuvimo įmonėje. Neslepia, kad ten labai nepatiko, todėl ilgai nesikankino ir susirado veiklos sostinėje: padirbėjo užuolaidų salone, vėliau - mados namuose „Zoraza", bet visur ištverdavo tik apie mėnesį - paskui jo paslaugų būdavo atsisakoma. „Charakteris mano kvailas, negaliu dirbti, kai vadovauja kiti, - dėl tuomečio nepastovumo Giedrius kaltina tik save. - Ilgai blaškiausi, ir skulptūras, ir „chaltūras" dariau, naujiesiems lietuviams pirtis su draugu tapydavome. Taip ir stūmėme metus, kol įstojau į Vilniaus dailės akademiją mokytis drabužių dizaino."


Giedrius užsimena, kad ir akademijoje iš pradžių į daug ką žiūrėjo pro pirštus. Tačiau ten sutiko scenografiją studijuojančią Aistę, ji ir patarė rinktis kitokią poziciją. O dar tuomet jam dėsčiusi dizainerė Jolanta Vazalinskienė užsiminė, kad laikas rinktis: arba turi pradėti į studijas ir kūrybą žiūrėti rimtai, arba liks žaisti smėlio dėžėje. „Tai man tapo iššūkiu. Subrendau pirmajai kolekcijai", - prisimena Giedrius. Tuo metu jis kūrė mados namų „Cantas" įvaizdį. Netrukus sulaukė „Mados infekcijos" rengėjų kvietimo pristatyti kolekciją. Podiumas Giedriui tapo savotišku tramplinu pradėti savarankišką veiklą. Juokiasi greitai supratęs, kad dirbti sau paprasčiau, nei būti samdomu darbuotoju, bet vis tiek labai sudėtinga - juk turi prisiimti visą atsakomybę.


„Esu iš tų laimingų žmonių, kurie žino, ką daro, dėl to yra laimingi. Man patinka estetika, švara, kruopštumas. Todėl džiaugiuosi, kad nors Čiurlionio menų gimnazijoje baigiau tapybos klasę, neįstojau į tą specialybę Dailės akademijoje. Tapyba - ne tas. Aš visada norėjau, kad drabužėliai, kuriuos vilkiu, būtų švarūs, - ironizuoja, kad būti tapytoju jam per teplu. - Ir viskas labai gerai pasisuko! Įsivaizduojate, ką Lietuva būtų praradusi? Neturėtų „GP Jeans"! Gal apskritai džinsų neturėtų!"


Kuria vyrams, renkasi ir moterys


Gal nelabai buvo užpildyta vyriškų džinsinių drabužių niša, gal pasiūlė tai, ko labiausiai stigo, bet Giedrius įsitvirtino gana greitai. Jį draugiškai priėmė ir gerokai daugiau patirties turintys kolegos. „Kadangi Lietuvoje nėra mados industrijos, stengiamės laikytis už rankų. Kitu atveju gal griebtume už gerklių", - patyrė, kad dauguma sostinės dizainerių - paprasti ir draugiški. Prisimena, kad tik po pirmosios „Mados infekcijos" buvo neramu, nes neplūdo pirkėjai, dėmesio buvo nedaug, o dabar yra judėjimas ir jis nesiskundžia. Giedrius siekia vyrus aprengti nuo galvos iki kojų: kuria aksesuarus, drabužius, avalynę. Tačiau individulių užsakymų trejus metus nebepriima. Kodėl? Nes jam tai neteikia malonumo, nenori būti tik siuvėju, pildančiu užsakovo pageidavimus.


Kurdamas vyrams Giedrius vis labiau įsigilina į jų psichologiją. Sako, kad jie - ilgai mąstančios ir sunkiai nuspėjamos būtybės. „Skamba keistai, kai vyrai ateina ir sako, kad su mano kurtais drabužiais pasirodyti gatvėje reikia drąsos, - stebisi lietuvių požiūriu. - Bet dabar - dvidešimt pirmasis amžius! Net neturiu ką jiems atsakyti - kaip jautiesi, taip apsirengęs ir eini į gatvę."


Ar Aistė draugo nekalbina imtis moteriškų drabužių? Ji šypsosi, kad lengvai išsirenka iš linijos vyrams. Giedriaus kurtus apdarus maino į kitų dizainerių. Apie liniją moterims kartais kalba ir jis pats, bet kol kas tokių planų nėra. Juokiasi, kad dar turi ką veikti vyrų mados srityje. „Smagu kurti vyrams, jiems labai patinka, kad dirbu tik su jais. O moterys neapsikentusios perka vyriškus daiktus", - šypsosi dizaineris. Giedriui eiti į parduotuves nereikia, vilki tai, ką pats sukuria. „Turiu reklamuoti savo daiktus, - net neabejoja. - Jei nenešiočiau, vadinasi, jie man nepatiktų? Tai reikštų, kad esu prastas dizaineris!"


Džinsus mielai dovanotų Madonnai


Giedriui būtų malonu, jei jo kurtus džinsus mūvėtų olandai, britai, italai? „Italai nefainai skamba, - juokiasi. - Gražiau Danija, Olandija, Niujorkas, Tokijas, Berlynas. Milano rinka kiek kitokia, nors būtų puiku, jei ir ten nešiotų, ir Maskvoje. Bet irgi kažkaip ne taip skamba." Įsisvajoja, kad būtų puiku, jei jo diktuojamą stilių rinktųsi pasaulinio garso įžymybės. Tarkim, mielai aprengtų dainininkę Madonną - ji tokia vyriška, ryški, drąsi, tik kaip jai džinsus perduoti? „Jei Madonna apsimautų GP džinsus, tikriausiai čia eilės išsirikiuotų, - juokiasi. - Įdomu, ar Lietuva reaguotų į tai, kad ji pasirinko mano džinsus? Užsienyje tokios reklamos poveikis būna labai staigus..."


Futbolu aistringai besidomintis modeliuotojas mano, kad jo kurti džinsai tiktų Liverpulio futbolo klubo žaidėjui Stevenui Gerrardui, o impozantiškai atrodantį aktorių Mickey Rourke norėtų apvilkti kombinezonu. Aktoriui Seanui Pennui, Giedriaus manymu, irgi turėtų tikti GP, nes jis mėgsta gerai rengtis.

Dizaineris pabrėžia, kad Lietuvos žvaigždės - ne tokios išskirtinės. „Pas mus nė viena nebuvo atėjusi - kaip bus stilinga. Keista, kodėl jos nesinaudoja Lietuvos dizainerių paslaugomis, už panašius pinigus perka masinės gamybos drabužius. Kai esi viešas, turi formuoti asmenybę pabrėžiantį stilių, - mano Giedrius. - Tačiau yra žmonių, kuriems nenorėčiau siūlyti savo kurtų džinsų. Kai kam gal net neparduočiau, nes man nepatinka tai, ką daro, jų poelgiai - jie man darytų antireklamą. Mano stiliaus gerbėjai vertina gyvenimą, tikrus dalykus, ne nuvalkiotą popsą."


Kaip ir kiekvienam kūrėjui, Giedriui smagu, kai pamato žmogų su GP džinsais. „Kartais iš pirmo žvilgsnio net neatpažįstu, galvoju: „Neblogos kelnės", tik paskui pamatau, kad jos - mano, - juokiasi. - Jei akis už jų užkliūva, nors ne iš karto atpažįstu, vadinasi einu teisinga linkme. Juk, būna, apninka abejonės, atrodo, kad niekam to, ką darau, nereikia. Tačiau neverta to paisyti: dėl blogos nuotaikos ar prasto oro kartais daug kam norisi viską mesti."


Užsimiršta žiūrėdamas karinius filmus


Ar įsisukusi į draugo kuriamų džinsų pasaulį Aistė nepasiilgsta teatro? Ji mano, kad to pakanka ir madoje. Režisūriniai sprendimai ant podiumo, fotosesijos, pagaliau interneto svetainių kūrimas - visur yra teatro elementų. „Ir ten, ir čia dirbi su kostiumais, kuri personažą", - sako Aistė ir išduoda, kad Giedrius taip pat norėtų išbandyti jėgas kurdamas teatro projektus, nes nežino, kas tai yra. „Tačiau ten reikia bendrauti su režisieriumi. Nežinau, kaip pasijustum, kai vėl atsirastų žmogus, kuris stovėtų aukščiau už tave, aiškintų savo idėją ir klaustų, ar galėsi ją įgyvendinti", - Aistė dėsto ambicingam draugui. „Tas „ar galėsi išpildyti mano norą" mane labiausiai erzina. Gal ir galėčiau išpildyti tą norą, bet ar noriu tai daryti, - juokdamasis retoriškai klausia Giedrius. - Stengiuosi laikytis filosofijos, kad reikia užsiimti tuo, kas malonu. Jei šitaip elgsiesi tu, ir kiti pamatys, kad galima taip gyventi. Tada našumas bus didesnis ir biudžete nebus skylių."


Pora nesustodama pasakoja apie kūrybą, kolekcijos formavimo detales. Juokiasi, kad jeigu mažai kalba apie kitą gyvenimo pusę, tikrai nereiškia, jog jos nėra. „Per metus rimtai dirbame devynis mėnesius, kad vasarą galėtume atostogauti, keliauti", - sako Aistė. „Nulekiame į Milaną, Barseloną, Veneciją. Tai - galimybė atsiriboti nuo kasdienybės, - pasakoja Giedrius. - Nors ir išvykos būna susijusios su darbu: važiuojame į kokią nors meno ar mados parodą, sekame tendencijas gatvėse ir drabužių salonuose. Visuomet siurbiame informaciją, važiuojame ne vien drybsoti paplūdimiuose, aišku, skiriame laiko ir tam." Kinas, teatras, parodos, susitikimai su draugais, išvykos į gamtą - tai irgi kita gyvenimo pusė. Dizaineris pabrėžia, kad tam skiria tikrai nemažai laiko. Tik norisi daugiau kalbėti apie darbą. „Visiškai atsipalaiduoju žiūrėdamas karinius, istorinius filmus. Man labai patinka uniformos, įsigyvenu į herojus, - juokdamasis taria. - Dar užsimirštame, kai nuvažiuojame į Kauną pas Aistės tėvus ar į Širvintas pas maniškius." Giedrius mėgina įrodyti, kad jo gyvenimas neapsiriboja vien džinsų modeliavimu, nors kūryba jam - vis tiek svarbiausia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt