Daugiau kaip pusę gyvenimo - dvidešimt septynerius metus - Amerikoje, Anglijoje, vėl Amerikoje gyvenanti dainininkė Gintarė Jautakaitė (50) į Lietuvą grįžta tik paviešėti. Dažniausiai - tiesiog tyliai pailsėti su šeima. Tačiau šįsyk Gintarė į gimtąjį kraštą atvežė žinią, kad grįžta į muzikos pasaulį!
Kas tokį ankstyvą pavasarį jus atginė į Lietuvą: juk paprastai su šeima čia viešite vasarą?
Šįsyk atvykau porai savaičių viena - pristatyti savo poezijos ir grafikos knygelės „Dobilo širdy..." ir naujo muzikos albumo „Kol prašvis". Man tai labai reikšminga dėl to, kad viskas sukurta lietuvių kalba. Seniai norėjau įrašyti lietuvišką plokštelę, išleisti pirmą ir paskutinę poezijos knygą, į kurią sudėjau viską, ką sukūriau nuo maždaug dvylikos metų. Su poezija nėra tokios artimos draugystės kaip su daile ar muzika, bet eilėraščių prisikaupė tiek daug, kad sulaukiau pasiūlymo juos sudėti į knygą. Poezijos daugiau nebus, o muzikos - kiek pajėgsiu.
Šiame albume - istorinė, epinė, etnografinė muzika su legendomis, vėliavomis, su pilimis, laivų skendimu, net su liaudies dainų imitacijomis. Kiekviena daina - atskira istorija. Tarkim, dainuoju, kad sapnuoju, jog mano dukrelė išteka, vėliavos pilys, princai ją lydi, įšoku į vaiko kambarį, o ji miega lopšelyje. Kitąsyk sapnavau, kad ją pamilo poetas, ji groja arfomis, įšoku į miegamąjį, o jos nėra, niekur nerandu... Apie tai aš šįsyk dainuoju.
Lietuviškos dainos liudija gimtojo krašto ilgesį!
Absoliučiai! Lietuvos ilgesys persismelkęs iki ašarų. Šiame albume yra tokių dainų, kurių nelengva klausytis: jos liūdnos, ilgesingos. Šis albumas - dovana Lietuvai tūkstantmečio proga. Stengiausi pažvelgti tūkstantį ir dar daugiau metų atgal, kai buvo tik smėlis, vikingai, karaliai. Ši muzika turėtų patikti net vaikams. Norėjau sukurti tokių dainų, kurios negąsdintų mano dukters, kurių būtų galima klausytis vakare lovelėje. Ši muzika žmones paguos.
Albumą „Kol prašvis" įrašė, mano nuomone, nuostabiausias garso režisierius Lincolnas Clappas. Jis dirbo beveik prie visų Barbros Streisand, Whitney Houston, Christinos Aguileros, Erico Claptono, „Bee Gees", kitų pasaulinio garso atlikėjų ir grupių albumų. Lincolnas suteikė mano muzikai sparnus!
Kaip jums pavyko patekti tarp žymiųjų jo užsakovų?!
Jis - mūsų kaimynas! Kai išgirdo mane dainuojančią, pasiūlė rašyti albumą. Sakiau, ką tu, neišsimokėsiu gyvenime! O jis pažadėjo man padėti už dyką. Lincolnas pamilo mano balsą. Tai - Dievo siurprizas. Neįsivaizdavau, kad dirbęs su tiek vokalistų galėtų atkreipti dėmesį į mane.
Pasirodo, nebūtina priklausyti didžiulėms leidybos įmonėms, kad galėtumėte dirbti su aukščiausio lygio profesionalais!
Kartais gamta ir Dievas duoda savo, be jokių pinigų, be jokių EMI ir „Sony"... Lincolnas - mūsų kaimynas, ir galėjo juo likti. Aišku, mes labai artimai bendraujame šeimomis, bet geriems santykiams palaikyti nebūtina įrašyti plokštelę. Kol jis išgirdo mane dainuojančią, buvome pažįstami kelerius metus. Tačiau vieną kartą pasakė, kad norėtų mane pačiupinėti už balso stygų, ir pasiūlė padirbėti įrašų studijoje (juokiasi). Jo žmona Melissa - nuostabi. Įrašai vyko studijoje jų namuose - už mūsų tvoros! Užmigdai vaikelį ir dirbi. Mano vyras Keithas - kompiuterių specialistas. Jis Lincolnui padėjo techniškai. Buvo labai labai patogu. Vyras sako, kad šis albumas - pats geriausias, kad tikrai kokybiškesnis už „Earthless" ir daug kartų geresnis už „Feathermark". Vadinasi, kad įsijaustum iki nugriuvimo, reikia kurti Lietuvai (juokiasi).
O jei vėl sulauksite kurios nors muzikos leidybos kompanijos pasiūlymo bendradarbiauti?
Turiu su jomis ryšį, jos laukia šitos muzikos. „Sony" yra labai susidomėję tuo, ką darau. Jiems nusiųsiu įrašus. Tačiau daugiau niekada nebūsiu su didele kompanija. Nėra laiko būti žvaigžde. Neturiu laiko nei baliukams, nei limuzinams, nei beprotiškiems koncertams. Man jų nereikia, ir tokio priklausymo, kaip buvo prieš dešimt metų su EMI, „Sony", daugiau niekada nebus. Esu suaugęs žmogus ir turiu savo gyvenimą. O prodiuseriams reikia, kad kiekvieną sekundę gyventum jiems. Tai priimtina paaugliams, kuriems niekas nerūpi, o aš apie gyvenimą jau žinau daugiau (juokiasi).
Beveik ketverius metus, augindama dukrą Elizabeth Gracią, ilsėjotės nuo muzikos?
Netgi beveik šešerius, nes porą metų iki vaikučio gimimo su muzika taip pat beveik nieko nedariau, buvau šiek tiek aptingusi (juokiasi). Ramiai užsiėmiau daržininkyste, kepiau duoną, paskui auginau dukrelę - muzikos lyg ir nesiilgėjau. Mano kūryba būtų išsiliejusi į poeziją ir dailę, ir man to būtų užtekę. Jeigu ne Lincolno pasiūlymas... Tačiau dabar muzika vėl liejasi per kraštus. Turiu idėjų dar trims albumams. Jeigu sveikata leis, jeigu Dievas panorės, pasirodys plokštelė po plokštelės, o taip niekuomet nebuvo.
Ne vieną kūrybinę idėją inspiravo mažylės atsiradimas?
Daugelį... Dėl dukrelės kilo minčių išleisti muzikos ir mano pačios sekamų pasakų plokštelę su knygele. Ji turėtų būti mano pačios iliustruota. Viskas dėl vaiko: ieškojau lietuviškų įrašų, bet nepasakyčiau, kad radau daug tinkamų. Su šituo projektu turbūt skubėsiu: Elizabeth auga, jei uždelsiu - pasakų jai nebereikės (juokiasi).
Taip pat norėčiau įkurti krikšto drabužių salonėlį. Niekada nemaniau, kad augindama dukrą pradėsiu megzti ir nerti! Mano rankdarbiai - juvelyriniai darbeliai vaikams: megztukai, kepurytės, kojinytės, bateliai, bet kiekvienas - vienetinis, kuo nors panašus į mano piešinius. Juos kuriu iš lino, šilko, su perlais.
Jie tinka krikštynoms ir panašioms ypatingoms progoms. Kreminiai, kakavos spalvos, atrodantys lyg senoviniai, su daug detalių: perliukais, šilko kaspinais. Tai labai aristokratiški dalykėliai. Mano tėvelis yra bajoras - matyt, iš ten viskas eina (juokiasi). Yra Niujorke keletas boutique, kurie kartais paprašo tokių mano darbelių. Jie ten labai vertinami.
Vadinasi, ne tik prie lopšio kelerius metus bėgo jūsų dienos!
Augdama Elizabeth daug miegojo. Aš turėdavau būti tyliai, tai pradėjau megzti ir nerti. Į tai įsitraukiau labai giliai. Dukrytei mano rankdarbiai patiko, ji juos jau išaugo. Jie tokie naujagimiški, krikštyniniai. Mano sesuo Salvinija kalbina Lietuvoje atidaryti salonėlį. Tačiau Amerikoje jie parduodami po aštuonis šimtus dolerių... Aš tos kainos nesugalvojau - ją man pasiūlė (juokiasi)! Nežinau, ar tokius brangius kas nors pirktų Lietuvoje...
O koks atsitiktinumas lėmė, kad jūsų mezginių atsirado Niujorko salonuose?
Tiesiog draugų vaikeliams kažką padovanojau, tai pamatė jų bičiuliai, visokie milijonieriai... Surengiau šių prašmatnių mažmožių parodą. Drabužėliai buvo išpirkti per keletą valandų. Paskui vieni žmonės grįžo, kiti skambino, kad dar norėtų kepurytės, batelių ar dar ko nors savo mažyliams (juokiasi). Numegzti tokius juvelyrinius drabužėlius trunka labai ilgai, tai - meno kūriniai. Juos kurti smagu, labai labai smagu, tik bijau, kad grįžusi į muziką tam pristigsiu laiko!
Kol esate Lietuvoje, Amerikoje jūsų namai, likę be mamos ir žmonos, negriūva?
Su Elžbieta liko antroji mama - taip vadinu savo vyrą ir jos tėtį (juokiasi). Ten viskas gerai, dėl to nė kiek nesijaudinu, tik labai pasiilgau šeimos. Pirmas kartas, kai mes išsiskyrėme dviem savaitėms. Tai labai sunku, ypač dvasiškai. Tačiau ką darysi: reikėjo atvažiuoti į Lietuvą prižiūrėti kitų dviejų savo vaikų - knygelės ir kompaktinės plokštelės, jiems skirti šiek tiek dėmesio (juokiasi).
Šešis septynis kartus per dieną su Keithu kalbamės telefonu. Aną vakarą bendravome dvi valandas, ir tai buvo gal koks ketvirtas skambutis tą dieną. Nesuprantu, ką mes dar turime vienas kitam pasakyti (juokiasi)... Kartu esame penkerius metus, bet vienas kitam niekaip nenusibostame, nė per milimetrą. Esame kaip vienas žmogus, du žmonės su viena siela.
Gyvenimo partneris, su kuriuo jaučiatės esą vienos sielos, - likimo dovana!
Absoliučiai! Jis ir atsirado kaip dovana: susitikome savo parapijos bažnyčioje. Galvoju, kad pats Dievas taip surikiavo. Nes nieko panašaus neieškojau, neturėjau vilties surasti. Matyt, bažnyčia buvo ta vieta, kur tokie žmonės vaikščioja...
Sūnūs iš pirmosios santuokos - dideli. Jie tokio mamos atsidavimo kitam vyriškiui, ne jų tėvui, nepavyduliauja?
Ne, jie Keithą labai myli. Tarp jų tokia taika ir džiaugsmas! Visi trys kompiuterius išmano, muzikos įsirašo, slidinėja. Jasonas ir Martynas, žinoma, nepaprastai myli ir savo tėvą. Galima sakyti, kad jie gyvena dviejose šeimose, ir dėl to nėra jokių problemų. Aišku, kai susipažinau su Keithu, išsyk jį pristačiau savo sūnums. Jie iš karto pasakė: fantastika, imk jį (juokiasi). Nenorėjo, kad viena gyvenčiau, gedėjo, kad nenoriu eiti su kuo nors į porą, rūpinosi, kaip bus toliau.
Jasonui - dvidešimt treji. Jis studijuoja nanotechnologijas. Dvidešimt dvejų Martynas Holivude dirba prie animacinio filmo „Šrekas". Jam labai patinka animacija ir technologijos, manau, kad karjeros sieks šitoje srityje. Abu sūnūs, tikiuosi, atrado savo kelią.
Mažoji jų sesutė tikriausiai pirmoji pamato animacijos naujienas?
Būtinai! Elizabeth labai laukia „Šreko 4". Nors ir kur būtų, broliai jai kasdien skambina, kai susitinka, sesutę nešioja aukštyn kojomis, ir viskas tarp jų labai gerai (juokiasi). Jasonas su Martynu sako, kad kitąmet ją mokys čiuožinėti snieglente. Bus matyti...
Jus jau išmokė?
Ne, tikrai ne (juokiasi). Jie su snieglentėmis šokinėja per galvas, išdarinėja visokius dalykus, baisu net pagalvoti... Aš galiu slidinėti, bet man tai ne prie širdies. Buvau nuvažiavusi į Norvegiją, į amžinuosius ledynus, bandžiau įsimylėti slidinėjimą, bet nepavyko. Kai pradės slidinėti mažoji, su ja į kalnus važiuosiu ir aš - galbūt man visgi pavyks tą pramogą pamėgti.
Mes gyvename Meino valstijoje. Netoliese - vienintelis pasaulyje slidinėjimo draustinis, kur leisdamasis nuo kalnų gali matyti mėlyną vandenyno juostą. Ten labai gražu, bet labai šalta, nedaug kas auga - tulpės ir braškės. Tačiau labai trumpai. Man per trumpai (juokiasi)...
O Lietuva, kur Palangoje mėgstate leisti vasaras, labai jau toli...
Labai toli... Vien pervažiavimo ligas jaučiu savaitę: negaliu užmigti, sutrinka skrandis.
Lietuvoje nuostabu, mes turime daug gražaus. Jei šalyje nebeliktų kai kurios baisios muzikos, šmėklų valstybės aparate, žmonių elgesyje, būtų nuostabiausias kraštas pasaulyje. Žmonių požiūriui į meną čia daugelį metų daroma žala. Žaislų parduotuvėse ieškojau ką nors nupirkti lauktuvių dukrai. O ten - lėlės, kurias Amerikoje vadiname „hookers" - kekšėmis! Į tokias parduotuves Elizabeth net nevedame. Tačiau ten yra pasirinkimas - ir parduotuvių su kitokiais žaislais. Amerikoje kai kurios šeimos neleidžia vaikams draugauti su bendraamžiais, kurie žaidžia su Barbėmis. Mūsų Elžbietėlė su tokiomis mergaitėmis taip pat nebendrauja. Turime savo luomą, mūsų vaikai nežino, kas yra Barbė. Kaune žaislų pardavėja sakė, kad kitokių lėlių neturi. Vadinasi, šeimoms nėra pasirinkimo, tik pirkti lėles apvedžiotomis akimis, padažytomis lūpomis ir su žiedais bambose! Amerikoje normaliai mąstančios, pasiturinčios ir intelektualiai turtingos šeimos vaikui niekuomet neleis turėti tokios lėlės!
Tai ar radote mažajai kokių nors lauktuvių?
Ne! Kol kas neradau (juokiasi). Nupirksiu aš jai suknelę.
Nuolatos minime Elizabeth. Akivaizdu, kad pagrandukė lyg gaivus vėjas įsisuko į jūsų gyvenimą.
Ji pakeitė gyvenimą, surikiavo visus projektus. Suteikė galimybę man pailsėti nuo muzikos - jei ne ta pertrauka, tikriausiai jau būčiau išsisėmusi. Priverstinis poilsis buvo labai į naudą, nors fortepijono nebuvau pamiršusi. Gal nenuvalydavau laiku dulkių nuo kokio nors sekretero, bet dvi tris valandas per dieną visuomet pagrodavau. Elizabeth man atvėrė keletą pasaulių, tarp jų - ir vaikų. Kai augo berniukai, kiekviena diena buvo suskaičiuota ir užimta, todėl galvoti apie pasakas nebuvo laiko ir noro. Jie turėjo aukles, kurios jiems knygas skaitė angliškai. Vaikai daug laiko praleisdavo pas senelius Lietuvoje ir mokėjo lietuviškai. Dabar, kai situacija kita, kai dukra „nenugramzdinta" į lietuvių kalbą, kilo noras galvoti apie vaikams skirtus lietuviškus projektus. Iš kitokio gyvenimo būdo kilo ir naujų kūrybos idėjų.
Turbūt dar daug ką pamirštu, kuo atsiradus Elžbietėlei gyvenimas tapo turtingesnis. Ji man irgi buvo dovana. Man duodama iš aukščiau, o aš išdaliju visiems. Visa, ką gaunu iš kitų žmonių, pereina per mane ir tampa kūriniais. Manau, kiekvienas esame kitų kūrinys. Vaikai, vyras - visi diktuoja mano būseną, elgesį. Ką jie duoda man, tą duodu jiems. Įsivaizduoju, jei turėčiau kokius du padūkusius paauglius (sūnūs juk galėjo būti ir tokie!), turėčiau daug daugiau raukšlių, sėdėčiau stora prie televizoriaus ir verkčiau (juokiasi). Tikrai žinau, kad nebūčiau tokia pati. Pradedu išmokti nebegalvoti apie nesėkmes ir kentėjimus. Bandau prisiminti, kiek gero man duota, kad turiu puikų vyrą. Visi turime ką nors nuostabaus: draugę bažnyčioje, puikią mamą, nuostabų mokytoją - kiekvienas galime už ko nors kabintis. Nė vieno gyvenimas neapsieina be streso, ašarų, kentėjimų, nelaimių. Tai pat ir mano. Tačiau širdimi atsiremiu į tuos žmones, kurie man duoda šviesos.
