Gytis Paškevičius (47) pyksta. Visai ne, purvais jis nesidrabsto. Tačiau sceną į politiką išmainiusiems kolegoms ir buvusiems bičiuliams aštrių žodžių negaili. Pernai Gytis patyrė dar vieną išbandymą. Dabar ne tik jis, bet ir jo žmona Rugilė (38) tikrai žino: kartais ateina diena, kai geras draugas gali virsti priešu. Dar apmaudžiau, kai draugus išskiria pinigai.
Gyti, judu su Žilvinu Žvaguliu scenoje - daugiau kaip du dešimtmečiai. Pastaruoju metu dažniau susitinkate ne scenoje, o teisme.
Gytis: Ilgai kentėjau, buvau netgi per kantrus. Kiek kartų prašiau, kad Žilvinas parodytų man finansų ataskaitas, - neparodė... Teismas - paskutinis lašas.
Jauti, kad laimėsi bylą?
Gytis: Nežinau... Tačiau dabar tai - principo reikalas. Sumos, kurias Žilvinas mėgino nuslėpti nuo mūsų, labai didelės. Iš tiesų gyvenau aš be tų tūkstančių ir dar būčiau gyvenęs, bet juk apgaudinėti - nesąžininga, argi ne? Ir dar - nenoriu tų žmonių akyse būti kvailys, kurį lengva apsukti aplink pirštą. Kad jie lotų: „Išdūrėm durnelį." Tegu dabar teisme aiškinasi, kur prapuolė svetimi pinigai.
Rugilė: Teismas įrodys, kas teisus, kas - kaltas. Jei žmonės sąžiningai moka mokesčius, jiems nėra jokios bėdos surinkti dokumentus, kur viskas juodu ant balto parašyta.
Gytis: O aš pernelyg draugais pasitikėjau...
Rugilė: Jei dabar užsimerktume ir vėl nieko nedarytume, tokie dalykai ir toliau vyktų.
Gytis: Norisi perspėti tuos, kurie imsis artisto profesijos, įrašys albumus, susitiks su leidėjais. Tegu saugosi, tegu išsiaiškina savo teises, kad jų neapgautų. Rugilė anądien gerai pasakė: „Jei kartą iš kasos paėmei dešimt litų, paimsi ir šimtą." „Argi tau neužtenka?" - klausia manęs Žilvinas. O man atrodo, kad dalytis tai, ką uždirbome kartu, turėtume sąžiningai. Kai sužinai, kokios sumos byra jam, pagalvoji: „Gal aš asilas?" Geriau vaikams kelionę už tuos pinigus nupirkčiau ar senelių prieglaudą atidaryčiau.
Rugilė: Visiems reikėtų išmokti dvi skirtingas sąvokas - „draugystė" ir „pinigai". Sąžiningas verslas ir piniginiai reikalai draugystei dar niekada nesutrukdė. Tačiau kaip dažnai mes bijome, nedrįstame draugui pasakyti: „Sėdam ir suskaičiuojam. Man atrodo, kad tu iš manęs paėmei daugiau, nei derėjo."
Gytis: Juk draugystėje - kaip šeimoje. Jei namuose kas nors blogai, antroji pusė sako tiesiai: „Ką čia darai? Kaip elgiesi?"
Esu ne kartą girdėjusi: jei ne Rugilė, to konflikto gal ir nebūtų...
Gytis: Tiesiai šviesiai jiems pasakiau: „Čia ne Rugilė, čia - aš."
Rugilė: „Gytis to juk nebūtų padaręs! Namų šeimininkė padarė!" Ir tai buvo sakoma viešai. Įsivaizduok, sėdi muzikos pasaulio grandai ir kalba apie mane. Tik ką jie gali padaryti man, namų šeimininkei?! Nieko! Visai jų nebijau. Juk iš tiesų buvo realus planas sunaikinti Gytį Paškevičių. Ir tie, kurie tą planą rengė, pasakė man tai į akis. „Dievai, - galvoju, - jei ką ir planavote, tai bent jau tylėkite."
Planas sunaikinti Gytį?! Kaip galima sunaikinti žmogų?
Gytis: Kalbų, kad Žvagulis su kompanija mane išvis norėtų išmesti iš scenos, netruko pasklisti. Kažkas kažkam leptelėjo... O aš Žilvino tiesiai šviesiai paklausiau. „Taip buvo", - nė nebandė ginčytis. Kas žino, jei būčiau silpnesnis, jei koks menininkas... Taip žmogų link savižudybės galima pastūmėti.
Ar tai, kad „Tikrų vyrų" grupėje tave pakeitė Česlovas Gabalis, - to paties plano dalis?
Gytis: Juk nemalonu, kai žmonės klausia: „O tai „Vyruose" nebedainuoji?" Aš dar nežinau, kad nebedainuoju, o visi jau kalba.
Tai, kad vienu metu buvai nepageidaujamas LNK televizijoje, - taip pat planas?
Gytis: Ne tik televizija... Radijo stotis „Lietus" iki dabar netransliuoja mano dainų. Tik tiesa yra tokia: šiandien esi generalinis direktorius, o rytoj gali būti niekas. Televizijos duris po keleto mėnesių man atvėrė šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Jis užsispyrė: „Be Gyčio mano koncertas neįvyks." Ir žmonėms iš televizijos teko „susirinkti" ambicijas. Pamenu, Edmundas Kučinskas dar ilgai juokėsi: „Betgi kaip greitai tie treji metai praėjo..." Štai tiek laiko, buvo pasakyta, po „Žvaigždžių duetų" man neleis rodytis televizijos eteryje.
Rugilė: Štai taip ir gyvename... O ką daryti? Susiremi pečiais ir kenti.
Gytis: Pasikalbi vakare, iš ryto viską atidedi į šalį ir dirbi savo darbus. Tegu naktimis nemiega tas, kuris turi bėdų, o tu nusispjauk ir miegok. Tik tylėti nebereikia, nebegalima tylėti...
Rugilė: O man gražu, kai jis sako „ne". Juk Gytis visada buvo diplomatas... Pirmą kartą „ne!" ištarė, kai teismas prašė susitarti su Žilvinu gražiuoju.
Gytis: Aš pats savimi tada didžiavausi.
Tikriausiai nebuvo lengva apsispręsti - draugystė ar pinigai?
Gytis: Žinai, jei aš taip pradėčiau elgtis su savo muzikantais, Rugilė iškart imtų mane už pakarpos: „Atsipeikėk, Gyti, ką darai?!"
Rugilė: Užaugau paprastoje darbininkų šeimoje, bet tėvai išmokė gerbti vyresniuosius ir vertinti pinigus. Niekada jais nesisklaidžiau, man ir litas - pinigas. O dabar staiga - monstrė!
Gytis: Matai, kokią išsiauklėjau (juokiasi)! Galvoju: „Kiek daug gali pavydas!" Reikėjo pakeisti muzikos leidybos įmonę ir štai - rezultatai. Be to, aš juk ne iš tų, kuriems scenoje galima duoti antausį. Galiu kirsti atgal.
Ir vis dėlto sunku suprasti - juk tiek metų su Žilvinu esate pažįstami, kartu pradėjote karjerą, visi festivaliai, bendri draugai...
Rugilė: Buvo sunku, tikrai... O jau kai vieną dieną Gyčio telefone perskaitėme žinutę: „Dabar tavo žmona sužinos viską apie tave..."
Gytis: Sėdėjome tą vakarą su kompanija. Parodžiau jiems, leipome juokais. Lyg vis dar smėlio dėžėje žaistume: jei man neduosi žaislo, pasakysiu visiems, kad sisioji į lovą.
Rugilė: Aš tiesiai šviesiai paklausiau: „Gal mano vyras Manhatane butą turi ir lėliukų, skrenda ten kiekvieną savaitę?" Kokios nesąmonės!
Gytis: Buvai su žmogumi, juo tikėjai, draugavai, o, pasirodo, tik šiukšlės.
Rugilė: Visada sakau: geriau draugus ant vienos rankos pirštų skaičiuoti, tik tegu jie būna tikri.
Gytis: Tikrą draugą prarasti - lyg skyrybos. Velnioniškai skauda.
Rugilė: Gyti, baik bambėti! Viskas bus gerai, gyvenimas susitvarkys. Jau dabar gerai!
Gytis: Neseniai žiūrėjome dokumentinį filmą ir jame nuskambėjo frazė: „Kaip save užprogramuosi, taip ir gyvensi."
Na, dėstyti tokias tiesas lengva, jų laikytis - kur kas sunkiau. Juk būna akimirkų, kai norisi, kad tavęs gailėtų, užjaustų, padėtų...
Gytis: Matyt, žmogaus prigimtis tokia...
Rugilė: O aš visai nenoriu, kad manęs gailėtų!
Gytis: Visada šalia yra artimiausi žmonės...
Rugilė: Apsikabini - jau geriau. Ne veltui sakoma, kad vaikams reikia negailėti meilės - apkabinti, pabučiuoti. Tik šitaip jie patys ta meile išmoks dalytis.
Gytis: Dar ne visa Lietuva suguldyta į degtukų dėžutę. Esama žmonių, kurie turi idealų, svajonių ir ryžto keisti gyvenimą.
Dainomis tai įmanoma?
Gytis: Tikriausiai, bet joms reikia subręsti. Anksčiau rovėmės į laisvę, o dabar - lyg ir laisvi, bet štai kokių baisių dalykų vyksta. Gali būti, kad vieną dieną teks apie tai dainuoti. Nelabai, tiesą sakant, norėtųsi.
Jau geriau - apie meilę?
Gytis: Jau geriau... Meilė - labai svarbu. Jei šeimoje tave mylėjo, jei tave supo normalūs draugai, tai ir nesureikšminsi jokių pareigų, jokių postų - būsi prezidentas ar valytojas. O jei engė, baudė ir nesirūpino, taip elgsiesi ir su kitais.
Tu pažįsti nemažai šiandienių Seimo narių. Dar vakar jie buvo tavo kolegos...
Gytis: Todėl man ir ima juokas! Ambicijos - gerai, bet jei jas naudoji piktam... Principai? Argi tai - pricipai, kai visi sako, kad elgiesi netinkamai, o tu laikaisi savo? Prieš renkantis politiką kiekvienam žmogui reikia pasitikrinti: ar išties esi krištolo tyrumo? Jei lakstei pusnuogis, geriau nė nemėgink vaidinti rimto. Keistai galvojama: tai vakar aš buvau blogas, o šiandien esu geras. Palauk, jei buvai blogas, toks ir liksi - juk išimčių reta.
Kalbi apie kitų principus, o kokie tavieji?
Gytis: Elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Viskas. Taip auklėju ir savo vaikus.
Prisipažink, tau irgi siūlė tapti politiku?
Gytis: Kiekvienas turime savo vietą. Visi negali būti politikai, visi negali būti muzikantai. Žinai, ką atsakiau? Jei Seimas būtų vieta, į kurią patekti - prestižas, dar pagalvočiau. Bet į tokią peklą, kokia ten yra dabar, aš lįsti nenoriu. Ir be manęs klounų užtenka.
Nebijai taip kalbėti?
Gytis: Bet žmonės turi kalbėti, privalo.
Rugilė: O aš bijau!
Gytis: Nepastebėjai, žmonės pradėjo bijoti?
Rugilė: Seimą aš įsivaizduoju kaip šeimą. Jei mudu su Gyčiu šiandien neturime pinigų, tai ir nesistatome namo. Neiname į koncertą, nežiūrime spektaklių ir jau tikrai nevažiuojame į kelionę. Paprasta namų šeimininkės matematika.
Gytis: Man atrodo, Vytautas Didysis, neturėdamas pinigų, tikrai nebūtų pilies statęs. O mes štai - Valdovų rūmus... Žinai, ką galvoju? Jei sąžiningai dirbi, uždirbi ir nedarai nieko, kas būtų neleidžiama, ramiai miegi naktį. Baisiausia, kad nemiga ir politikų nekankina - juk prieš eidami į Seimą, jie nepriėmė įstatymo, kuris reikalautų pasibaigus kadencijai atsiskaityti už padarytus darbus. Bomžus sodiname į kalėjimą už pavogtą iš kiosko butelį limonado, o kodėl nenubausti lieka tie, kurie švaisto milijonus?
Kodėl viso to nepasakai tiems, kurie dabar Seime?
Gytis: Todėl, kad jie nenorėtų manęs klausytis. Dalyvausiu Nepriklausomybės dienos koncerte, šiaip ne taip įkalbėjo - pastaruoju metu sąmoningai vengiu televizijos. Taip norėtųsi per koncertą pasakyti: „Žmonės, aš jums dainuoju, o ne tiems šunsnukiams, kurie piktus savo darbus dangsto vėliava ir laisve."
Tai ir pasakyk!
Rugilė: Nori, kad našlė likčiau?!
Gytis: Tik reikia gražiai žodžius sudėlioti. Aštuonioliktą kartą švenčiame Nepriklausomybės dieną. Aš esu prieš smurtą, bet tikrai jaučiu, kad atėjo laikas priešintis. Kitaip mus sumindys.
