„Mano gyvenimas iš tiesų susiklostė lyg koks kino filmas", - neslepia Inara Lopetaitė-Tučkuvienė (33). Daug metų modeliu dirbusi, pastaruosius ketverius Danijoje gyvenusi moteris tikina, kad savo laimę rado gana netikėtoje vietoje - grožio konkurse „Misis pasaulis 2008". Praėjusį savaitgalį ji ištekėjo už konkurso komisijos nario, amerikiečio kino scenaristo Danielio Akino (56).
Nuo pat pirmojo susitikimo birželio viduryje Kaliningrade vykusiame grožio konkurse pora tikina gyvenanti vestuvių nuotaika. Jeigu ne gausybė įsimylėjėliams trukdančių įstatymų ir dokumentų, jiedu jau seniai būtų susituokę. „Nejaučiu amžiaus skirtumo, nors tarp mūsų su Danieliu - dvidešimt treji metai. Daug svarbiau tai, kad du mylintys žmonės randa bendrą kalbą, gerbia vienas kitą. Širdyje Danielis labai jaunas, - pagyrų būsimam vyrui negaili Inara. - Įžvelgiu visai kitų skirtumų - kultūrinių. Dabar, kai esame kartu, ypač tenka derintis dėl maisto. Jam patinka amerikietiška virtuvė, o man ji - visai tolima. Jis miršta dėl gruzdintų bulvyčių ir mėsainių. O mano mėgstamiausi - lietuviški patiekalai: kiaulių ausytės, bulviniai blynai, cepelinai, jaučio liežuvis..." Danielis net nusipurto išgirdęs, apie ką mes kalbame. Jis bandė ragauti cepelinų, bet, panašu, sužavėtas neliko. „Danielis žadėjo Amerikoje išmokyti mane valgyti mėsainius. Sakiau, kad tai - neįmanoma", - kol kas su šypsena į kultūrų skirtumus žvelgia įsimylėjėliai. Vyriškis ne itin susižavėjo ir pirmą kartą matoma Lietuva, nes Vilniuje jį pasitiko lietingas, niūrus vakaras ir tušti skersgatviai, retai kur pasigirsdavo anglų kalba. Danielis neslepia pasijutęs taip, tarsi jį kas būtų įmetęs į visiškai kitokį pasaulį ir dar uždaręs duris į tai, kas įprasta ir pažįstama.
Inara tik atodūsiu palydi gandus, kad už turtingo amerikiečio teka dėl pinigų ar žaliosios kortos. „Mes tikrai nesame turtingi. Net džiaugiuosi tuo, nes pinigai laimės neatneša. Pakeisti gyvenamąją vietą, persikelti į Ameriką taip pat nebuvo mano svajonė. Tiesiog esame beprotiškai įsimylėję ir patikėję meile iš pirmo žvilgsnio", - šypsena nedingsta moteriai nuo veido. Į Vilniuje vyksiančias kuklias vestuves žada atvažiuoti Danielio artimieji ir Inaros sesers šeima iš Panevėžio. „Paprastai žmonės mėgaujasi povestuviniu medaus mėnesiu, bet mes to neturėsime, todėl vienas kitu stengiamės atsidžiaugti dabar. Didžiausia mūsų kliūtis - viza. Po vestuvių Danielis išvažiuos namo tvarkyti dokumentų, kad aš su vaikais taip pat galėčiau persikelti į Ameriką. Gali būti, kad tai užtruks gerą pusmetį, - pasakoja moteris. - Kita vertus, turiu baigti anglų kalbos studijas Kembridžo institute Danijoje. Ir vaikučiams mokymosi nereikės nutraukti mokslo metų viduryje. Jie jau ketverius metus gyvena Šiauliuose su buvusiu mano vyru."
Gražesnių kojų nebuvo matęs
Inara - panevėžietė. Dar vaikystėje jai viską norėjosi išmėginti, patirti, pamatyti. Ją anksti pastebėjo fotografai, meniniams jų darbams mergina mielai pozuodavo. 1991-1992-aisiais septyniolikmetė Inara menkai ką žinojo apie modelio darbą, bet skelbimas, kad po visą Lietuvą važinėja žymus prancūzas, ieškantis gražių merginų dirbti modeliais, labai sudomino. Į atranką tada susirinko per tris šimtus merginų. Pasisekė tik trims: kaunietei, vilnietei ir panevėžietei Inarai. „Tuo metu turėjau didelių problemų dėl svorio, buvau beprotiškai liesa. Būdama metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio svėriau tik keturiasdešimt penkis kilogramus, - iki šiol prisimena moteris. - Įsivaizduokite, dabar aš sveriu šešiasdešimt kilogramų ir atrodau normaliai. Paauglystėje labai kompleksavau dėl savo liesumo, vilkdavausi dvejas trejas kelnes, kelis megztinius, o sijoną bijodavau net išsitraukti!" Kai per atranką merginos turėjo pasirodyti be makiažo ir apsivilkusios maudymosi kostiumėlius, Inara buvo šokiruota: kaip ji pasirodys prieš visą komisiją, žurnalistus, filmavimo kameras?! „Kaip bus, taip - nusprendžiau. Aišku, visus nustebinau savo svoriu. O modelių ieškantis prancūzas pasakė: „Gražesnių kojų nesu matęs." Nuo tų žodžių mano kompleksai akimirksniu dingo. Pradėjau nešioti trumpus sijonus, sukneles. Patikėjau, kad esu graži", - šypsosi moteris. Tačiau Inaros tėvai dukters į Paryžių neišleido, ragino pirmiausia baigti bent jau vidurinę mokyklą, o ne siekti modelio karjeros: jeigu tokia galimybė kartą pasitaikė, gal pasiseks ir vėliau. „Suprantu savo tėvus, dabar ir pati taip elgčiausi. Į užsienį neišvažiavau, bet Lietuvoje gavau labai daug pasiūlymų kaip modelis, demonstravau dizainerių kolekcijas, fotografavausi", - pasakoja Inara, tuo pat metu spėjusi ir dirbti, ir baigti mokslus Panevėžio aukštesniojoje verslo vadybos mokykloje. „Nuo scenos nulipau būdama dvidešimt trejų, kai pasijutau nėščia. Laukiausi dvynukų, bet buvau labai liesa, todėl gydytojai prognozavo, kad neišnešiosiu net vieno vaiko, ką jau kalbėti apie dvynius. Nebent apsispręsčiau beveik visus devynis mėnesius gulėti ligoninėje, gerti daug vaistų, atsisakyti bet kokių darbų. Labai norėjau būti mama", - prisipažįsta Inara. Už vaikų tėčio moteris ištekėjo jau devintą mėnesį laukdamasi, nes dėl komplikuoto nėštumo nebuvo kada galvoti apie vestuves. Tik prieš pabaigą pasidarė kiek lengviau ir pora susituokė. Dabar Inara džiaugiasi turinti sveikus ir gražius dvynius Joną ir Gretą. „Jie labai talentingi, muzikalūs. Į mane..." - šypsosi.
Auksinis narvelis - ne man
Savo santuoką su vaikų tėčiu moteris vadina gana tradicine tais laikais. „Tada buvo madingi grožio konkursai. Juose dalyvaudavo gražios merginos, o jas stebėdavo ar vertindavo turtingi verslininkai..." - prisimena pašnekovė. Jos išrinktuoju taip pat tapo labai turtingas, devyniolika metų vyresnis Šiaulių verslininkas. „Tikra tai buvo ar netikra meilė, dabar jau nežinau. Bet vaikai gimė iš meilės, buvo labai laukiami ir mylimi. Tiesiog tada buvau per jauna, apie šeimyninį gyvenimą nekalbėjome, neįsivaizdavau, koks jis būna ir kokio noriu pati. Nebuvome aptarę, ar ištekėjusi galėsiu dirbti, mokytis, tobulėti, ar būsiu tik graži žmona. Tai buvo jaunatviškas neapdairumas, klaida, - prisipažįsta Inara. - Buvau iš neturtingos, bet inteligentiškos šeimos. Jis - labai turtingas. Prabanga, kuria buvau apsupta, aišku, iš pradžių žavėjo. Kaip įmanoma, kad viską viską galėtum turėti?! Bet paskui pamačiau, kad toks gyvenimas man svetimas. Dabar tvirtai galiu pasakyti, jog pinigai nedaro žmogaus laimingo."
Nuo mažens buvusi veikli, judri, spėjusi ir mokytis, ir dirbti, Inara prisimena pasijutusi tarsi auksiniame narvelyje. Jos nedžiugino nei vaikais besirūpinančios auklės, nei automobilis su nuosavu vairuotoju. Kai dvyniai ūgtelėjo ir moteris ėmė svarstyti galimybes turėti savo verslą, sulaukė sutuoktinio nesupratimo: „Kam tau to reikia? Kas iš to, kad uždirbsi tūkstantį litų? Aš juk parnešu daugiau, tau visko užtenka. Būk tiesiog gera žmona." „Buvęs vyras tikrai geras žmogus, mes išlikome puikiais draugais, bet tada jis manęs tiesiog nesuprato", - neslepia.
Užsitęsusi šeimos krizė moterį paskatino lemtingam žingsniui. Danijoje gyvenanti draugė pasiūlė atvažiuoti pas ją keliems mėnesiams pailsėti ir galbūt apsispręsti, kaip gyventi toliau. „Išvažiavau net negalvodama, kad ten liksiu. Be didelių pinigų, kone kaip stoviu, - prieš ketverius metus buvusius įvykius prisimena moteris. - Danijoje iškart pajutau, kad turėčiau ten visas galimybes realizuoti save. Greitai susiradau gerų draugų, pamažu išmokau kalbėti angliškai, kabinausi į mokslus. Ėmiau rašyti eilėraščius. Pernai viena Lietuvos leidykla išleido mano knygą „Meilė neturi kainos", ji sėkmingai parduodama. Jau baigiau ir romaną. Aišku, Danijoje taip pat buvau pastebėta fotografų, gavau kvietimų dirbti modeliu. Ten radau save."
Moteris tikina, kad per ketverius metus šioje šalyje sutiko daugybę įdomių menininkų, jie tapo gerais draugais ir net padėjo dalyvauti konkurse „Misis pasaulis": siuvo ypatingas sukneles, kūrė juvelyrinius papuošalus. „Nesu turtinga ir nebūčiau galėjusi sau leisti įsigyti suknelės už keliolika tūkstančių litų", - neslepia moteris ir priduria, kad per vestuves taip pat pasipuoš draugo dizainerio specialiai jai sukurta suknele.
Mes bendravome akimis
Amerikietis rašytojas, kino scenaristas Danielis lietuvės gyvenime atsirado taip pat netikėtai, kaip ir sprendimas dalyvauti konkurse „Misis pasaulis", kuris turėjo vykti birželio pabaigoje Kaliningrade. Kita vertus, šie du įvykiai taip glaudžiai susiję, kad vienas be kito būtų neįmanomi.
„Esu daug kartų dalyvavusi grožio konkursuose, mano prisiminimai apie juos - šilčiausi ir gražiausi. Peržengusi trisdešimtmečio ribą vėl svajojau prisiminti tą jaudulį, todėl kai internete radau „Misis pasaulio" anketą, ėmiau stropiai pildyti", - prisimena dviejų vaikų mama ir tikina, kad jos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis tą pačią akimirką, kai išvydo Danielį. Gražuolės iš viso pasaulio į Kaliningradą suvažiavo likus dviem savaitėms iki finalinio vakaro. Pirmąjį rytą pusryčių į restoraną susirinko ir jos, ir rengėjai, ir vertinimo komisijos nariai. „Kai pamačiau Danielį, nusmelkė mintis: „Šitas žmogus bus mano vyras." Garsiai pasakiau tai šalia sėdinčioms kolegėms. Jos dar pasijuokė: „Tu gi ištekėjusi! Neįmanoma!" Bet jausmas buvo toks stiprus, kad niekaip negalėjau jo paaiškinti. Vėliau sužinojau, kad maždaug po trijų dienų Danielis taip pat paskambino savo artimiesiems, draugams į Ameriką ir pasakė, jog yra beprotiškai įsimylėjęs Misis Lietuvą ir, jeigu turės galimybę, būtinai ją ves. Jo draugai taip pat nepatikėjo", - pasakoja Inara. Kai konkurso dalyvėms buvo pristatyti komisijos nariai, Inara sužinojo, kad Danielis - amerikietis rašytojas. Jis rašys apie konkursą, atidžiai stebės merginas, todėl buvo primygtinai paprašyta su šiuo svarbiu komisijos nariu nebendrauti, nedaryti jam įtakos. „Tik pažeisk taisykles, tuoj susikrausi daiktus ir važiuosi namo. Todėl laikiausi nurodymų ir su Danieliu per tas dvi savaites persimetėme tik vienu dviem sakiniais. Bet mes bendravome akimis! O kai išgirdau, kad jis rašytojas, galutinai įsitikinau radusi savo žmogų", - pasakoja.
Po konkurso finalo Danielis pirmas priėjo prie lietuvės ir stipriai apkabino sakydamas: „Ačiū Dievui, viskas baigta ir mes galime bendrauti." Inara neslepia, kad net mažiausios abejonės buvo išsklaidytos: „Po Karalienės vakaro mums buvo likusios tik keturios valandos bendrauti, nes jo laukė kelionė namo, o manęs - į Daniją. Bet per tas valandas mes išsakėme viską, ką nešiojomės dvi savaites. Abu buvome tikri, jog norime būti kartu."
Artimiausiu metu - kūdikis
„Ji buvo per graži, kad drįsčiau užkalbinti. Mane sužavėjo jos akys, Inara žvelgė visai kitaip nei kitos konkurso dalyvės. Man patiko tas žvilgsnis. Jame iškart perskaičiau, kad ji - išsiskyrusi ar vieniša moteris, - pirmuosius įspūdžius pamačius lietuvę prisimena Danielis. - Aš neturiu vaikų, užtat man labai patiko, kaip Inara žvelgia į juos, kaip elgiasi vaikų namuose, kuriuos konkurso dalyvės aplankė."
Los Andžele gyvenantis rašytojas prieš dvidešimt penkerius metus kartą buvo vedęs. Devynerius metus trukusi santuoka iširo, tačiau su buvusia žmona vyriškis puikiai sutaria iki šiol. Jis jau dešimt metų gyveno su moterimi, bet ryžosi išsiskirti vos grįžęs iš „Misis pasaulio" konkurso. Spontanišku charakteriu rašytojas tikina niekada nepasižymėjęs, tačiau šįkart jausmas buvo toks stiprus, kad abejonių neliko. Mintis, jog reikėtų pasitikrinti, išbandyti vienam kitą, nustelbė keturios pokalbio valandos ir aiškus žinojimas, kad jie nori būti vyras ir žmona.
Inara neslepia, jog nei sužadėtuvių, nei romantiškų piršlybų nebuvo, įsimylėjėliai iškart prakalbo apie vestuves. Nors jau ketverius metus su vyru nebegyveno, Inara vis dar buvo oficialiai ištekėjusi. Su sutuoktiniu ji išsiskyrė vos grįžusi iš grožio konkurso. „Paaiškinau situaciją, jis mane suprato ir mes likome gerais draugais. Turtų nesidalijome, todėl problemų nekilo. Rūpestis buvo vaikai. Svarstėme, kur jiems geriausia augti, ir nusprendėme, kad talentingiems meno žmonėms daug lengviau karjeros siekti Amerikoje. Vyras neprieštaravo, jis pasitiki manimi ir Danieliu", - pasakoja moteris. Inara sako, kad supažindinusi mylimąjį su vaikais pamatė, kaip jie puikiai sutaria, kaip moka, stengiasi bendrauti angliškai.
Moteris neatsisako svajonės kitais metais vėl dalyvauti grožio konkurse „Misis pasaulis", nebent... sutrukdytų kūdikis. „Su Danieliu planuojame artimiausiu metu susilaukti vaikelio. Jam tai būtų tikra dovana", - šypsosi Inara. Vyriškis pritaria: „Su tavimi tikrai noriu."
Kad sapnas truktų amžinai
„Man labai patinka, kaip tu vaikštai", - nesusilaiko mylimajai komplimento nepasakęs Danielis. Kol sėdime ir šnekamės, vyriškis nuo Inaros neatitraukia nei akių, nei rankų. Jų pirštai nuolat sunerti, o akys gaudo vienas kito žvilgsnį. „Net kai turi rašyti, dirbti kompiuteriu, prašo, kad būčiau šalia, kad visur eitume kartu", - šypsosi moteris. Vyriškis prisipažįsta, jog kartą buvo taip pat beprotiškai įsimylėjęs, tačiau moteris tuo pačiu neatsakė. O su Inara jie išgyvenantys abipusę meilę. „Aišku, šiek tiek bijau, nes viskas atrodo lyg sapnas - pabusi ir nieko nebeliks. Dažnai klausiu Inaros, ar tai, kas vyksta, realu? Bet jeigu tai sapnas, noriu, kad jis truktų amžinai", - prisipažįsta Danielis. Ir prisimena, kaip kelias savaites iki konkurso finalo, nenorėdamas pakenkti sužavėjusios moters karjerai, su kitais komisijos nariais stengėsi apie ją daug nekalbėti, neišskirti iš gražuolių būrio, kad niekas neįtartų jo palankumo. Labiausiai bijojęs, kad Inara laimės grožio konkursą ir tuomet jų santykiai baigsis net neprasidėję: turbūt bent jau metus ji būtų privalėjusi būti ištekėjusi, turėjusi daug keliauti po pasaulį.
Niujorke gimęs ir augęs Danielis neslepia, kad nuo vaikystės mėgo rašyti. Todėl išbandęs ne vieną darbą galiausiai pomėgį kurti pavertė darbu. Į Los Andželą, arčiau kino pramonės širdies, vyriškis persikėlė dutūkstantaisiais. „Sukurti scenarijų daug sunkiau nei parašyti knygą", - prisipažįsta menininkas, jau sukūręs dešimt kino scenarijų. Pastarieji keturi - komedijos. Vyriškis prisipažįsta, kad naujausiame jo scenarijuje apie grožio konkursą atsirado gražuolė, vardu Inara. Kol kas šis darbas nebaigtas - trūksta pabaigos. Ją kūrėjas žada parašyti po savo vestuvių. Tuomet romantinės komedijos scenarijus su laiminga pabaiga turėtų būti parduotas Holivudui.
