Neabejotinai. Tokio tobulo veido ovalo, porcelianinės odos ir rusvų garbanotų plaukų (it kokios H. C. Anderseno Undinėlės) personai tik ir kurti apie debesis ir žvaigždes. Bet ne. Poetei Indrei Valantinaitei patinka kontrastai: šalia jautrių eilėraščių įmesti ir kokį iš pirmo žvilgsnio šiek tiek „pošlą“. O dainuojant sunkesnį rokelį, nuo kurio net plaukai kilnojasi, scenoje atrodyti kaip kilmingųjų panelių pensiono auklėtinei.
Na, niekaip neįsivaizduotum jos su nutrintais džinsais ir smilkstančia cigarete. Pykstančios. Rėkiančios. Tokioms merginoms iš romanų bei paveikslų dera kalbėti tyliu balsu, groti fortepijonu, o susinervinus nepastebimai nualpti. Ateina su gražia žalia suknele. Atrodo kaip pabėgusi iš kokios viduramžių pilies. Ar tikrai ji parašė eilėraštį, kurio pavadinimas „Ir angelai kartais masturbuojasi“?
Studijuodama VDA UNESCO kultūros vadybą ir kultūros politiką ką tik apgynėte magistro darbą apie Lietuvos moterų atlikėjų įvaizdį, o esate tarsi gyva iliustracija, kaip įvaizdžio stereotipai neatitinka tikrovės, – kartu su Jonu Čepuliu dainuodama projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ atrodėte lyg kokia pirmūnė balta suknele – daugelis visai ne taip įsivaizduoja rokeres...
Kontrastai labai žavūs! Tos dainos, kurias dainavome su Jonu, man itin brangios, jų be perstojo klausydavausi paauglystėje. O muzikos ir mano įvaizdžio priešingybė, tikiuosi, patraukė akį, bet jos nerėžė. Tarkim, kultinė Courtney Love puikiai derino lėliškas sukneles ir vulgarius tekstus. Ir pati paauglystėje dainavau pankroko grupėse, prie romantiškų lengvų suknyčių audavausi sunkius suvarstomus batus.
Paskaičius pirmąją jūsų knygelę „Žuvim ir lelijom“ ir nieko nežinant apie autorę vaizduotė irgi nupieštų kiek kitokią merginą. Neteko susidurti su eilėraščių fanatikais, kurie vietoj jūsų tikėjosi išvysti kokią fatališką bobelę?
Tai kad ne! Knygelėje yra erotiškų, provokuojančių eilėraščių, kuriuos, tiesa, stengiausi apvilkti estetišku apvalkalu. Didžiausia šventė, kai išgirstu skaitytojų nuomonę. Tarkim, išvystu laišką, kuriame daugiavaikė mama sako eilėraščiuose atradusi sau artimų dalykų, ar filologijos studenčių atsiliepimą. Savo poeziją vadinu himnu moteriškumui, tačiau mane labai džiugina tai, kad ja domisi ir vyrai.
Ojojoj, kaip knygelę sutaršė kritikės, o paskui kilniaširdiškai stojo jūsų ginti kritikai. Kur čia šuo pakastas?
Buvo apmaudu, kad moterys, kurioms tai turėtų būti pažįstama, na, nebūtinai priimtina, šitaip reagavo. Vyrai kritikai, matyt, nujautė, kad ne vienas jų giminės atstovas rašant tapo įkvėpimo šaltiniu. Be vyrų, kurie vienaip ar kitaip užklydo į mano gyvenimą, ta knyga nebūtų tokia, kokia yra. Esu jiems už tai labai dėkinga.
Tokia kritika, kai, pavyzdžiui, esate vadinama „fifačka“ ar Mis masturbacija, labai žeidžia? Norisi ginčytis, netgi muštis, o gal apsimetate, kad šitai jums kaip nuo žąsies vanduo?
Pažįstu žmones, kurie tai rašė: jie visas knygas taip sudirba linksmindamiesi, taigi nėra ko pykti, toks jų darbas. Džiaugiausi, jog plonutė knygutė sulaukė nemažai recenzijų, dėmesio, kad ir koks jis būtų. Iš pradžių kritika žeidžia, o paskui sustiprėji, įgyji imunitetą, išmoksti juoktis ir net paversti recenzijų skaitymą pramoga. Be to, klaidinga tapatinti lyrinį subjektą su autoriumi. Džiugu, kad tai įtikina, bet kartais net man pačiai sunku nubrėžti ribą tarp išgalvotų personažų, jų istorijų ir asmeninės patirties.
Nebijojote, o ką pagalvos kaimynės, tetos ar tėvai?
Tetos ir kaimynės, manau, nėra knygelės skaičiusios. Tėvai išsiskyrę, tad šiek tiek nustebau, kad tėvas, būdamas griežtų katalikiškų pažiūrų, manęs nesukritikavo. O mamai eilėraščius parodau vienai pirmųjų, esame labai artimos.
Buvote gera mergaitė pirmūnė, ar ne?
Mokiausi gerai, tai tiesa. Buvau gera dukra – visuomet grįždavau namo dešimtą vakaro. Baigiau muzikos mokyklą ir Kauno jėzuitų gimnaziją. Anksčiau labai burbėdavau, kai reikėdavo laikytis tam tikrų taisyklių: ne tik reguliariai lankytis mišiose, bet ir prisiminti, kad sijonas neturėtų būti trumpesnis nei tiek ir tiek centimetrų virš kelių ar nevalia plaikstytis palaidais plaukais. Ilgainiui supranti, kad gimnazijoje sutikti žmonės ir įskiepytos teisingos vertybės itin daug reiškia, tačiau tikrai nesunaikina noro „teisingai“ maištauti, pažinti pasaulį, tik paskatina ieškoti toliau. Buvau ir esu pamišusi dėl muzikos, bet tik dabar atrandu klasikinę ir mamos, muzikos mokytojos, dėka aplankau kone visas premjeras „operhauze“. Gal jau senstu, jei klausausi Marios Callas? Esu apsėsta manijos žinoti, kas vyksta muzikos pasaulyje, kaupiu įrašus.
Jei paklausiu su televizija nesusijusių žmonių, kodėl jie ėjo į vieną ar kitą projektą, išsyk ima teisintis ir gintis, lyg ką blogo būtų padarę. O menininkui išvis „ne fasonas“ ten patekti. Na, nebent į L. Donskio laidą, tada niekas nepasmerks. Sulaukėte ironiškų pastabėlių?
Teko susidurti su priešiška intelektualių snobų nuomone. Puikiai suprantu juos, bet studijos man įdiegė platesnį požiūrį į populiariąją kultūrą. Manau, kuo toliau, tuo labiau nyksta riba tarp rimtojo meno ir vadinamojo popso. Televiziją daug kas laiko tiesiog greitu maistu, kurio pilna kiekviename kampe, o esą geras tonas vartoti retus, išskirtinius produktus. Gerai, kad mūsų su Jonu muzikinis skonis sutapo. Smagu, kad mes, pasirinkę tokią alternatyviąją muziką, vis dėlto laimėjome trečiąją vietą. Prieš paskutinį koncertą atrodė: bala nematė, kaip viską priims kiti, – šoksiu baletą su „kerzais“ ir dainuosim „Nirvaną“. Pirmiausia tai buvo šventė mums patiems!
Po finalo girdėjau pavydžią moterišką pastabą: „Įsivaizduoji, ji telpa į balerinos suknelę?!“ Jūs su Jonu atrodėte kaip Mefistofelis su angelėliu...
Nuolat susiduriu su nuomone, kad esu itin trapi ir švelni, tačiau tai tik viena mano pusė. Turiu ir tvirtybės, ir užsispyrimo. Visgi esu Avinas.
Vieniems sąvoka „asmeninis gyvenimas“ yra labai plati, kitiems – siaura. Lengviau įsileistumėte paparacą apžiūrėti spintos ar nufotografuoti nieko nenutuokiančio gyvenimo draugo?
Labai gerbiu savo artimųjų privatumą, todėl taip nepasielgčiau... Pasakysiu kaip snobė: pernelyg didelį asmeninio gyvenimo viešinimą siečiau su blogu skoniu. Nenoriu nieko smerkti – tai tik mano nuomonė. O spinta – privatus dalykas.
Džinsų ten nėra?
Yra, bet pirmenybę teikiu suknelėms. Jos visos man labai brangios, ypač pačios sukurtos. Drabužis nėra tik kiautas pasislėpti ar apsidengti. Drabužius mėgstu prisijaukinti, kiekviena suknelė tarsi sugeria jos dėvėjimo laikotarpio nuotaikas ir emocijas, taigi turi savo istoriją, o kai kurie apdarai – net prilipusius vardus.
Seniau „filologyno“ ar „dailioškės“ merginos taip prakilniai, kaip jūs, nesirengdavo: jos būdavo atpažįstamos iš nutįsusių megztinių, beformių sijonų ir būtinai niūrių spalvų drabužių. Mat būdavo itin susikoncentravusios į dvasinį pasaulį, o tam, išoriniam vaizdeliui, mažai kas belikdavo...
Niekur neteko pastebėti tiek originaliai atrodančių žmonių kaip akademijoje. Menininkui drabužis ne vien kūno apvalkalėlis, o pirmiausia – saviraiška. Net ir poetės – Salomėja Nėris, Judita Vaičiūnaitė – stilingos moterys. Estetika pulsavo ne tik jų eilės, bet ir kasdienybė. Arba elegantiškoji Wisława Szymborska…
Tikriausiai snobiškai renkatės, ką skaityti, kokio paprasto plebėjiško skaitalo net į rankas neimtumėte?
Renkuosi. Bet ir pati knygynuose praleidžiu daug laiko prie naujienų stendų, peržvelgiu recenzijas, perskaitau knygų anotacijas. Jei būnu atitrūkusi nuo naujienų – klausiu bičiulių patarimo. Labai patinka knygų kvapas ir pats rinkimosi procesas. Man jos yra daugiau nei daiktai, būdama toli nuo namų pasiilgstu savo bibliotekėlės, o skaitymas – galimybė pažinti kitus pasaulius nekeliant kojos iš namų.
Poeziją skaito turbūt tik patys poetai, kritikai, moksleiviai (nes privaloma), na, dar iš paauglystės kopiančios egzaltuotos merginos. Ne kažin kas. Ir kokia neteisybė: liaudžiai įdomiau, kas poečių meilužiai, ką jos vilki, kur ir kaip gyvena, o ne tai, ką rašo...
To yra, aišku, bet mane supantiems žmonėms (esu tikra) įdomi atrodau ir savo kūryba. Nes tai jiems padeda geriau pažinti mane. Poezija – itin specifinė, bet žavi galimybė keliose eilutėse sutalpinti daug istorijų, jausmų, personažų.
Gal gyvenate dramblio kaulo bokšte? Negi drūtų, tvirtai ant žemės stovinčių vyriškių neišgąsdinate kukliai pareikšdama: „Esu poetė“?
Dažniausiai jiems tai atrodo visiška egzotika. Poezija yra tai, kaip jautriai ir smalsiai reaguoji į aplinką, tas bokštas, iš kurio stebi pasaulį. Knygos, muzika, filmai ir net laikraščio žinutė gali įkvėpti. Nesėdžiu apimta kūrybinių kančių tarp neplautų indų krūvos. Menininko įvaizdis keičiasi, ypač poetų: dauguma mano pažįstamų yra vertėjai, redaktoriai, šitaip jie užsidirba pinigų tam, kad galėtų sau leisti didžiulį malonumą – rašyti. Labai nenorėčiau dirbti rutininio darbo, kuris diktuotų begalę taisyklių...
...neverstų vilktis klasikinio kostiumėlio...
Čia pastarųjų mėnesių dilema. Jei matysiu, jog mano geltonų plytų kelias veda tiesiai į kontorą, nieko nepadarysi, bet tikiuosi, kad bus kitaip. Bijau, kad įsisukusi į kasdienybės ratą imčiau nebepastebėti dalykų, pro kuriuos neturėtų praeiti kuriantis žmogus. Teko apšilti kojas keliose kontorėlėse, išmokti paklusti reikalavimams, atlikti įvairų mechaninį darbą. Tai slėgdavo ir tuomet parašytos eilės netgi tapo niūresnės.
Poetė virtuvėje. Tokia situacija pažįstama? Gaminate iš nuobodulio ar iš smalsumo?
Suprantu, kad buityje mane sunku pakęsti... Man reikia kulinarinio įkvėpimo, o jis aplanko išties nedažnai.
Nieko. Jei kada turėsite krūvą vaikų, jis aplankys kasdien, pamatysite.
Na, sykį per mėnesį iškepu obuolių pyragą, mat gavau dovanų pyragų receptų knygą. Juos mėgstu kepti klausydamasi garsios muzikos, kai už lango lyja ir nereikia niekur skubėti.
Gal ją kartu su skarda ir prijuoste padovanojo mylimas žmogus?
Ačiū Dievui, ne! Tikrai neapsidžiaugčiau... Vakar draugams gaminau vištienos – ji netgi buvo suvalgyta! Nors viena draugė juokiasi, kad galėčiau vesti humoro laidą „Virtuvėje su Valantinaite“, – ji linksminasi stebėdama, kaip aš stengiuosi paruošti kad ir makaronų.
Esate sakiusi, kad bijote raganų. Gal buvote užkerėta?
Gal visi, kurie kuria, yra bent truputį užkerėti? O raganos mane ir domina, ir baugina. Tai ne tik piktos ir burbančios bobos autobusuose arba ta iš H. C. Anderseno „Undinėlės“, kurios kraupus juokas rusiškame animaciniame filmuke iki šiol skamba man ausyse, bet ir žavios jaunos moterys, kurių moteriškumo galia yra kone triuškinanti. Pavyzdžiui, M. Bulgakovo Margarita. Turiu draugių, kurioms būti pavadintoms ragana – didžiausias komplimentas. Raganos simbolis yra daugiabriaunis, todėl jis man ir atrodo toks žavus. Esu įsitikinusi, kad viduramžiais nesudegino visų stebuklingų moterų.
Poetiškai natūrai privalu gyventi bohemiškai, žaibiškai įsimylėti – ne kartą ir ne du. Tai jums būdinga?
Nesu bandžiusi rūkyti, vyną vartoju saikingai ir sporto klube nesilankau. O žaibai mane aplenkia turbūt todėl, kad esu labai prieraiši. Man svarbu pažinti žmogų, o tam reikia laiko. Yra simpatijų, flirto, bet tai ne tie didieji dalykai, kuriems reikia subręsti. Be to, dažnai dėl trumparegystės ir išsiblaškymo nepastebiu jokių vyriško dėmesio ženklų.
Bet dabar prie šono jau TAS, mylimas?
Šalia brangus ir artimas žmogus. Manau, bendraujant, kaip ir pasakose – reikia pereiti išbandymus, o jie subrandina ir atskleidžia, kas yra kas. Kantrybė ir atlaidumas labai svarbūs.
Kaip suprantu, kočėlu nemojuojate?
Man tai atrodo nelabai patrauklu... Ir raganiška blogąja prasme!
Poetas Kęstutis Navakas vieną jūsų eilėraštį įtraukė į savo sudarytą lietuvių meilės lyrikos rinkinį, kuriame net tituluotieji negavo daug vietos. Tai glosto savimeilę?
Jis buvo knygos „Žuvim ir lelijom“ redaktorius – labai tolerantiškas žmogus, tad buvo susipažinęs su mano kūryba. Jam atrodė, kad eilėraštis „Greičiausiai būsiu liesa senė“ tiks rinkinio pabaigai. Manau, kad tai keistai žavus sprendimas...
Na, niekaip neįsivaizduotum jos su nutrintais džinsais ir smilkstančia cigarete. Pykstančios. Rėkiančios. Tokioms merginoms iš romanų bei paveikslų dera kalbėti tyliu balsu, groti fortepijonu, o susinervinus nepastebimai nualpti. Ateina su gražia žalia suknele. Atrodo kaip pabėgusi iš kokios viduramžių pilies. Ar tikrai ji parašė eilėraštį, kurio pavadinimas „Ir angelai kartais masturbuojasi“?
Studijuodama VDA UNESCO kultūros vadybą ir kultūros politiką ką tik apgynėte magistro darbą apie Lietuvos moterų atlikėjų įvaizdį, o esate tarsi gyva iliustracija, kaip įvaizdžio stereotipai neatitinka tikrovės, – kartu su Jonu Čepuliu dainuodama projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ atrodėte lyg kokia pirmūnė balta suknele – daugelis visai ne taip įsivaizduoja rokeres...
Kontrastai labai žavūs! Tos dainos, kurias dainavome su Jonu, man itin brangios, jų be perstojo klausydavausi paauglystėje. O muzikos ir mano įvaizdžio priešingybė, tikiuosi, patraukė akį, bet jos nerėžė. Tarkim, kultinė Courtney Love puikiai derino lėliškas sukneles ir vulgarius tekstus. Ir pati paauglystėje dainavau pankroko grupėse, prie romantiškų lengvų suknyčių audavausi sunkius suvarstomus batus.
Paskaičius pirmąją jūsų knygelę „Žuvim ir lelijom“ ir nieko nežinant apie autorę vaizduotė irgi nupieštų kiek kitokią merginą. Neteko susidurti su eilėraščių fanatikais, kurie vietoj jūsų tikėjosi išvysti kokią fatališką bobelę?
Tai kad ne! Knygelėje yra erotiškų, provokuojančių eilėraščių, kuriuos, tiesa, stengiausi apvilkti estetišku apvalkalu. Didžiausia šventė, kai išgirstu skaitytojų nuomonę. Tarkim, išvystu laišką, kuriame daugiavaikė mama sako eilėraščiuose atradusi sau artimų dalykų, ar filologijos studenčių atsiliepimą. Savo poeziją vadinu himnu moteriškumui, tačiau mane labai džiugina tai, kad ja domisi ir vyrai.
Ojojoj, kaip knygelę sutaršė kritikės, o paskui kilniaširdiškai stojo jūsų ginti kritikai. Kur čia šuo pakastas?
Buvo apmaudu, kad moterys, kurioms tai turėtų būti pažįstama, na, nebūtinai priimtina, šitaip reagavo. Vyrai kritikai, matyt, nujautė, kad ne vienas jų giminės atstovas rašant tapo įkvėpimo šaltiniu. Be vyrų, kurie vienaip ar kitaip užklydo į mano gyvenimą, ta knyga nebūtų tokia, kokia yra. Esu jiems už tai labai dėkinga.
Tokia kritika, kai, pavyzdžiui, esate vadinama „fifačka“ ar Mis masturbacija, labai žeidžia? Norisi ginčytis, netgi muštis, o gal apsimetate, kad šitai jums kaip nuo žąsies vanduo?
Pažįstu žmones, kurie tai rašė: jie visas knygas taip sudirba linksmindamiesi, taigi nėra ko pykti, toks jų darbas. Džiaugiausi, jog plonutė knygutė sulaukė nemažai recenzijų, dėmesio, kad ir koks jis būtų. Iš pradžių kritika žeidžia, o paskui sustiprėji, įgyji imunitetą, išmoksti juoktis ir net paversti recenzijų skaitymą pramoga. Be to, klaidinga tapatinti lyrinį subjektą su autoriumi. Džiugu, kad tai įtikina, bet kartais net man pačiai sunku nubrėžti ribą tarp išgalvotų personažų, jų istorijų ir asmeninės patirties.
Nebijojote, o ką pagalvos kaimynės, tetos ar tėvai?
Tetos ir kaimynės, manau, nėra knygelės skaičiusios. Tėvai išsiskyrę, tad šiek tiek nustebau, kad tėvas, būdamas griežtų katalikiškų pažiūrų, manęs nesukritikavo. O mamai eilėraščius parodau vienai pirmųjų, esame labai artimos.
Buvote gera mergaitė pirmūnė, ar ne?
Mokiausi gerai, tai tiesa. Buvau gera dukra – visuomet grįždavau namo dešimtą vakaro. Baigiau muzikos mokyklą ir Kauno jėzuitų gimnaziją. Anksčiau labai burbėdavau, kai reikėdavo laikytis tam tikrų taisyklių: ne tik reguliariai lankytis mišiose, bet ir prisiminti, kad sijonas neturėtų būti trumpesnis nei tiek ir tiek centimetrų virš kelių ar nevalia plaikstytis palaidais plaukais. Ilgainiui supranti, kad gimnazijoje sutikti žmonės ir įskiepytos teisingos vertybės itin daug reiškia, tačiau tikrai nesunaikina noro „teisingai“ maištauti, pažinti pasaulį, tik paskatina ieškoti toliau. Buvau ir esu pamišusi dėl muzikos, bet tik dabar atrandu klasikinę ir mamos, muzikos mokytojos, dėka aplankau kone visas premjeras „operhauze“. Gal jau senstu, jei klausausi Marios Callas? Esu apsėsta manijos žinoti, kas vyksta muzikos pasaulyje, kaupiu įrašus.
Jei paklausiu su televizija nesusijusių žmonių, kodėl jie ėjo į vieną ar kitą projektą, išsyk ima teisintis ir gintis, lyg ką blogo būtų padarę. O menininkui išvis „ne fasonas“ ten patekti. Na, nebent į L. Donskio laidą, tada niekas nepasmerks. Sulaukėte ironiškų pastabėlių?
Teko susidurti su priešiška intelektualių snobų nuomone. Puikiai suprantu juos, bet studijos man įdiegė platesnį požiūrį į populiariąją kultūrą. Manau, kuo toliau, tuo labiau nyksta riba tarp rimtojo meno ir vadinamojo popso. Televiziją daug kas laiko tiesiog greitu maistu, kurio pilna kiekviename kampe, o esą geras tonas vartoti retus, išskirtinius produktus. Gerai, kad mūsų su Jonu muzikinis skonis sutapo. Smagu, kad mes, pasirinkę tokią alternatyviąją muziką, vis dėlto laimėjome trečiąją vietą. Prieš paskutinį koncertą atrodė: bala nematė, kaip viską priims kiti, – šoksiu baletą su „kerzais“ ir dainuosim „Nirvaną“. Pirmiausia tai buvo šventė mums patiems!
Po finalo girdėjau pavydžią moterišką pastabą: „Įsivaizduoji, ji telpa į balerinos suknelę?!“ Jūs su Jonu atrodėte kaip Mefistofelis su angelėliu...
Nuolat susiduriu su nuomone, kad esu itin trapi ir švelni, tačiau tai tik viena mano pusė. Turiu ir tvirtybės, ir užsispyrimo. Visgi esu Avinas.
Vieniems sąvoka „asmeninis gyvenimas“ yra labai plati, kitiems – siaura. Lengviau įsileistumėte paparacą apžiūrėti spintos ar nufotografuoti nieko nenutuokiančio gyvenimo draugo?
Labai gerbiu savo artimųjų privatumą, todėl taip nepasielgčiau... Pasakysiu kaip snobė: pernelyg didelį asmeninio gyvenimo viešinimą siečiau su blogu skoniu. Nenoriu nieko smerkti – tai tik mano nuomonė. O spinta – privatus dalykas.
Džinsų ten nėra?
Yra, bet pirmenybę teikiu suknelėms. Jos visos man labai brangios, ypač pačios sukurtos. Drabužis nėra tik kiautas pasislėpti ar apsidengti. Drabužius mėgstu prisijaukinti, kiekviena suknelė tarsi sugeria jos dėvėjimo laikotarpio nuotaikas ir emocijas, taigi turi savo istoriją, o kai kurie apdarai – net prilipusius vardus.
Seniau „filologyno“ ar „dailioškės“ merginos taip prakilniai, kaip jūs, nesirengdavo: jos būdavo atpažįstamos iš nutįsusių megztinių, beformių sijonų ir būtinai niūrių spalvų drabužių. Mat būdavo itin susikoncentravusios į dvasinį pasaulį, o tam, išoriniam vaizdeliui, mažai kas belikdavo...
Niekur neteko pastebėti tiek originaliai atrodančių žmonių kaip akademijoje. Menininkui drabužis ne vien kūno apvalkalėlis, o pirmiausia – saviraiška. Net ir poetės – Salomėja Nėris, Judita Vaičiūnaitė – stilingos moterys. Estetika pulsavo ne tik jų eilės, bet ir kasdienybė. Arba elegantiškoji Wisława Szymborska…
Tikriausiai snobiškai renkatės, ką skaityti, kokio paprasto plebėjiško skaitalo net į rankas neimtumėte?
Renkuosi. Bet ir pati knygynuose praleidžiu daug laiko prie naujienų stendų, peržvelgiu recenzijas, perskaitau knygų anotacijas. Jei būnu atitrūkusi nuo naujienų – klausiu bičiulių patarimo. Labai patinka knygų kvapas ir pats rinkimosi procesas. Man jos yra daugiau nei daiktai, būdama toli nuo namų pasiilgstu savo bibliotekėlės, o skaitymas – galimybė pažinti kitus pasaulius nekeliant kojos iš namų.
Poeziją skaito turbūt tik patys poetai, kritikai, moksleiviai (nes privaloma), na, dar iš paauglystės kopiančios egzaltuotos merginos. Ne kažin kas. Ir kokia neteisybė: liaudžiai įdomiau, kas poečių meilužiai, ką jos vilki, kur ir kaip gyvena, o ne tai, ką rašo...
To yra, aišku, bet mane supantiems žmonėms (esu tikra) įdomi atrodau ir savo kūryba. Nes tai jiems padeda geriau pažinti mane. Poezija – itin specifinė, bet žavi galimybė keliose eilutėse sutalpinti daug istorijų, jausmų, personažų.
Gal gyvenate dramblio kaulo bokšte? Negi drūtų, tvirtai ant žemės stovinčių vyriškių neišgąsdinate kukliai pareikšdama: „Esu poetė“?
Dažniausiai jiems tai atrodo visiška egzotika. Poezija yra tai, kaip jautriai ir smalsiai reaguoji į aplinką, tas bokštas, iš kurio stebi pasaulį. Knygos, muzika, filmai ir net laikraščio žinutė gali įkvėpti. Nesėdžiu apimta kūrybinių kančių tarp neplautų indų krūvos. Menininko įvaizdis keičiasi, ypač poetų: dauguma mano pažįstamų yra vertėjai, redaktoriai, šitaip jie užsidirba pinigų tam, kad galėtų sau leisti didžiulį malonumą – rašyti. Labai nenorėčiau dirbti rutininio darbo, kuris diktuotų begalę taisyklių...
...neverstų vilktis klasikinio kostiumėlio...
Čia pastarųjų mėnesių dilema. Jei matysiu, jog mano geltonų plytų kelias veda tiesiai į kontorą, nieko nepadarysi, bet tikiuosi, kad bus kitaip. Bijau, kad įsisukusi į kasdienybės ratą imčiau nebepastebėti dalykų, pro kuriuos neturėtų praeiti kuriantis žmogus. Teko apšilti kojas keliose kontorėlėse, išmokti paklusti reikalavimams, atlikti įvairų mechaninį darbą. Tai slėgdavo ir tuomet parašytos eilės netgi tapo niūresnės.
Poetė virtuvėje. Tokia situacija pažįstama? Gaminate iš nuobodulio ar iš smalsumo?
Suprantu, kad buityje mane sunku pakęsti... Man reikia kulinarinio įkvėpimo, o jis aplanko išties nedažnai.
Nieko. Jei kada turėsite krūvą vaikų, jis aplankys kasdien, pamatysite.
Na, sykį per mėnesį iškepu obuolių pyragą, mat gavau dovanų pyragų receptų knygą. Juos mėgstu kepti klausydamasi garsios muzikos, kai už lango lyja ir nereikia niekur skubėti.
Gal ją kartu su skarda ir prijuoste padovanojo mylimas žmogus?
Ačiū Dievui, ne! Tikrai neapsidžiaugčiau... Vakar draugams gaminau vištienos – ji netgi buvo suvalgyta! Nors viena draugė juokiasi, kad galėčiau vesti humoro laidą „Virtuvėje su Valantinaite“, – ji linksminasi stebėdama, kaip aš stengiuosi paruošti kad ir makaronų.
Esate sakiusi, kad bijote raganų. Gal buvote užkerėta?
Gal visi, kurie kuria, yra bent truputį užkerėti? O raganos mane ir domina, ir baugina. Tai ne tik piktos ir burbančios bobos autobusuose arba ta iš H. C. Anderseno „Undinėlės“, kurios kraupus juokas rusiškame animaciniame filmuke iki šiol skamba man ausyse, bet ir žavios jaunos moterys, kurių moteriškumo galia yra kone triuškinanti. Pavyzdžiui, M. Bulgakovo Margarita. Turiu draugių, kurioms būti pavadintoms ragana – didžiausias komplimentas. Raganos simbolis yra daugiabriaunis, todėl jis man ir atrodo toks žavus. Esu įsitikinusi, kad viduramžiais nesudegino visų stebuklingų moterų.
Poetiškai natūrai privalu gyventi bohemiškai, žaibiškai įsimylėti – ne kartą ir ne du. Tai jums būdinga?
Nesu bandžiusi rūkyti, vyną vartoju saikingai ir sporto klube nesilankau. O žaibai mane aplenkia turbūt todėl, kad esu labai prieraiši. Man svarbu pažinti žmogų, o tam reikia laiko. Yra simpatijų, flirto, bet tai ne tie didieji dalykai, kuriems reikia subręsti. Be to, dažnai dėl trumparegystės ir išsiblaškymo nepastebiu jokių vyriško dėmesio ženklų.
Bet dabar prie šono jau TAS, mylimas?
Šalia brangus ir artimas žmogus. Manau, bendraujant, kaip ir pasakose – reikia pereiti išbandymus, o jie subrandina ir atskleidžia, kas yra kas. Kantrybė ir atlaidumas labai svarbūs.
Kaip suprantu, kočėlu nemojuojate?
Man tai atrodo nelabai patrauklu... Ir raganiška blogąja prasme!
Poetas Kęstutis Navakas vieną jūsų eilėraštį įtraukė į savo sudarytą lietuvių meilės lyrikos rinkinį, kuriame net tituluotieji negavo daug vietos. Tai glosto savimeilę?
Jis buvo knygos „Žuvim ir lelijom“ redaktorius – labai tolerantiškas žmogus, tad buvo susipažinęs su mano kūryba. Jam atrodė, kad eilėraštis „Greičiausiai būsiu liesa senė“ tiks rinkinio pabaigai. Manau, kad tai keistai žavus sprendimas...
