Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorei Inetai Stasiulytei pažintis su žinomu Lietuvoje argentinietiško tango propaguotoju Eduardo Gimenezu buvo lemtinga. Palikusi tuometį gyvenimo draugą, dabar ne mažesnį moterų numylėtinį, Ineta su Eduardo augina trejų metų dukrą Upę Sofiją ir džiaugiasi, galėdama rytais trise pašokti salsą.
Ir kaip spėjate belakstydama tarp teatro spektaklių, repeticijų, darbo Šiuolaikinės mokyklos centre, koncertų su aktorių grupės įkurta „Kaukių akademija“ rytais namie dar ir pašokti su šeima?
Kadangi mano ir Eduardo veikla prasideda ne iš ryto, prisišokame tos salsos, o nuo pietų skirstomės kas kur. Kiekviena mūsų diena visiškai skirtinga, nežinome, kokia bus kita. Štai vakar, grįžusi po spektaklio, planavau išsimiegoti, o tada žaisti su Upe. Bet sulaukiau skambučio, kad reikia garsinti reklamą, ir viskas pasikeitė – laisvo pusdienio nebeliko. Nors dažnai iki pietų pabūname trise. Didžiausias malonumas mums, koks gali būti, – gulėti visiems lovoje, įsijungti gerą filmą ir nieko negalvojant ramiai jį pasižiūrėti.
Kurį iš tėvų Upė Sofija mato dažniau?
Man atrodo, kad mane. Nes labai stengiuosi visur suspėti. Jeigu tik ilgiau nusisuki, tenka praleistą laiką kompensuoti.
Su Eduardo dėl vaiko auklėjimo sutariate?
Jis truputėlį griežtesnis: gali ištarti „ne“ ir nesakyti, kodėl. O aš esu ta, kuri prieina ir viską išaiškina. Upė tuomet supranta neprieštaraudama ir be ašarų. Taip ir pasidalijame. Bet Eduardo sparčiai mokosi su ja bendrauti. Kol Upė nekalbėjo, jiems ne visada pavykdavo.
Viename interviu jis sakė, kad vyras gali užkariauti moterį tango šokiu. Kažkodėl manau, kad jūsų draugystė prasidėjo ne nuo to.
Kai susipažinome, net nežinojau, kad jis tango šokėjas. Tik vėliau išgirdau, kad nemažai moterų alpsta dėl Gimenezo. Kartą su draugu, su kuriuo kartu gyvenome ketverius metus, nuėjome į klubą. Eduardo sėdėjo su mano vaikino bičiule. Pasisveikinome, susipažinome.
Ir trenkė žaibas?
Aha, iš abiejų pusių tik sužaibavo. Po to nieko neprisimenu, tik žiūriu, kad jau gyvename kartu... Viskas įvyko labai greitai. Tiesa, iš pradžių su Eduardo itin daug šnekėdavomės. Manau, mus suvedė likimas – negaliu kitaip to įvardyti. Atsitiktinumų gyvenime tikrai nebūna daug. Kadangi dažnai lankydavomės tame pačiame klube, vis susitikdavome. Nieko nuostabaus. Bet vieną vakarą paklausiau, kokie jo artimiausi planai. Sako, kad kovą važiuoja į Kauną, nes vaidins Muzikinio teatro spektaklyje. Sakau – negali būti! Nes tuo pat metu irgi turiu mėnesiui važiuoti repetuoti į Lėlių teatrą. O Kauno valstybinis muzikinis ir lėlių teatrai – tame pačiame kieme! Argi tai ne likimas?
Kai po lemtingo mėnesio grįžote į Vilnių, savo draugui pasakėte „atsiprašau, bet...“?
„Atsiprašau, atleisk, nesmerki ir neteisk...“ (Dainuoja.) Iš tikrųjų net baisiausiam priešui nelinkiu tokių išgyvenimų. Geriau nepatirti panašių situacijų, kai visi blaškosi, pati dūstu nuo įtampos, nuo visko bloga, norisi, kad greičiau padėtis paaiškėtų, o geriausia, kad abu dingtų, likčiau viena ir niekas nesikankintų.
Kaip suprantu, vienas jų nedingo?
Matyt, labai reikėjo. Nors sprendimas priklausė nuo manęs. Dažnai einu ten, kur širdelė šaukia, negaliu jai prieštarauti, tad viskas paaiškėjo natūraliai. Juk negalėjau būti su dviem.
Eduardo yra prisipažinęs esąs pavydus. Jam tikriausiai tuo laikotarpiu irgi širdį peiliai varstė?
Tai jau tikrai. Nors jis greitai trenkė kumščiu į stalą ir liepė apsispręsti. Nes kiek galima kankintis? Šitie prisiminimai man atrodo labai blankūs. Matyt, veikia savotiška apsauga. Tad mėgindama ką nors prisiminti viską regiu tarsi per rūką, lyg tai ne man būtų įvykę.
Kaip supratote, kad ketverius metus trukusį ryšį galite išmainyti į naują pažintį, kai net nežinojote, ar po savaitės tebebūsite kartu?
Santykiai su Eduardo dar ilgai buvo neaiškūs, nes per dieną po du sykius skirdavomės ir vėl taikydavomės. Tai vienišius iš prigimties, negali persiplėšti per pusę, nes nori ir kurti šeimą, ir būti mylimas, kaip kiekvienas mūsų, bet tuo pačiu momentu – gyventi visiškai vienas. Jis – kuriantis žmogus, kuriam reikia erdvės, vienatvės, kad galėtų užsidaryti kambaryje ir niekas jo neskubintų. Iš tos tylos ir gimsta jo darbai. Eduardo visą gyvenimą troško būti baroko muzikos atlikėju, giedojo bažnytines giesmes choruose. Ten jo tikroji esybė. Jeigu jam per maža tylos, susierzina. Puikiausiai suprantu, nes man pačiai to labai reikia. Tik galbūt, kaip mama, esu kantresnė – tikriausiai motinystės instinktas veikia. Moku prisitaikyti prie aplinkybių.
Jeigu gyvena du menininkai, paprastai dėl šeimos aukojasi moteris?
Taip, bet tikrai dėl to nevadinu savęs auka. Man viską puikiai pavyksta suderinti.
Ar mokate šokti argentinietišką tango?
Aha. Pati nuo ketverių iki šešiolikos metų lankiau pramoginius šokius. Be to, kai šoki su vyru, kuris visiškai valdo situaciją, sekti paskui labai lengva.
Ar Eduardo valdo ir šeimos gyvenimą?
Jeigu man nepatinka, manęs taip lengvai nepriversi. O jeigu esu valdoma, vadinasi, pati to noriu.
Ar nepavydite per aistringą tango prie krūtinės glaudžiamoms kitoms moterims?
Ne, nes jaučiu, kad tai – tik šokis. Juk kai pati šoku ar vaidinu, atrodo, Dieve, kokie jausmai liepsnoja! O iš tiesų – viskas vyksta tik scenoje. Tikrai beprasmiškai jokių bangų nekeliu. Eduardo didesnis tokių audrų iniciatorius.
Gal turi tam priežastį?
Jam atrodo, kad taip. Man – kad ne. Tiesa, kai stebi mane scenoje ar ekrane, viską puikiai supranta ir pateisina – daugiau pavydi tam, ko nemato. Pavyzdžiui, kai žino, jog kažkur išeinu.
O kaip atrodo Gimenezo pavydo scenos? Skraido lėkštės ir sklinda riksmai?
Atvirkščiai – atslenka nebylūs vakarai. Staiga jam svarbiausiu dalyku tampa tiesioginė kokių nors futbolo rungtynių transliacija iš Urugvajaus.
Kas paprastai tą tvyrančią tylą nutraukia?
Laikas – turi praeiti kelios dienos. Kalbėtis dažniausiai pirma pradedu aš, nes man laikas per daug brangus. Tik pamatau, kad atėjo palankus momentas, kai vienas jo lūpų kamputis ima kilti į viršų, staigiai užkalbinu, ištaisau situaciją, ir vėl toliau laimingai gyvename. Kam laukti ilgiau tyliai kremtantis?
Bet net du „nekalbadieniai“ vertinantiems laiką gana didelė prabanga.
Tiesiog žinau, kad iškart verčiau prie jo nelįsti. Jis „užsikepęs“, prisifantazavęs nebūtų dalykų, tad geriau ramiai išlaukti. Nebeišgyvenu taip, kaip anksčiau, suprantu, kad visa tai nublanks. Juolab kad ir jis pats laikui einant suvokia, jog tai, ką sukėlė, visiškai beprasmiška.
Esate išmintinga moteris?
Labai. (Juokiasi.) Taip lengviau gyventi. Žinau, kad ne kiekvienas sugeba. Gal dėl to draugės dažnai ir klausia patarimų, ką daryti. Matau, kai žmogus be reikalo išgyvena. Aišku, kažkokia priežastis būna, bet kartais verta pakeisti požiūrį, ir viskas gerokai palengvės. Man daug kas gyvenime atrodo aišku. Neskęstu smulkmenose, neprovokuoju konfliktų tada, kai nėra prasmės. Jeigu asmuo taupo savo laiką, nekreips dėmesio į mažmožius, ką mes, moteriškės, itin mėgstame. Pavyzdžiui, tokia situacija: išeina vyras pasilinksminti su draugais, o žmona vis skambina, klausinėja, kur jis, ką veikia, kodėl ne namie? O kas už to slypi? Troškimas pasakyti „labai tavęs pasiilgau ir noriu, kad sugrįžtum“. Bet prišnekame visokiausių „vėjų“, o tada atrodome kaip raganos.
Ką veikiate, kai Upės tėtis nusprendžia pasilinksminti su draugais?
Tikrai jam neskambinėju. Būnant namie galima prisifantazuoti įvairiausių dalykų. Jeigu esu viena, galimybės prasiplečia. Juk koks malonumas pagulėti karštoje vonioje, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą. Argi reikia pasakoti moterims apie namines grožio procedūras? Įmanoma atrasti daug gerų užsiėmimų ir dviese su vaiku.
Kaip jums atrodo, jei ne Upė Sofija, ar būtumėte su Eduardo iki šiol kartu?
Ko gero, nes tarp mūsų egzistuoja tam tikra narkotinė trauka. Turbūt buvome susitikę praeitame gyvenime ir kažko nenuveikėme iki galo – turime užbaigti šiame. Nes kiek anksčiau mėgindavome išsiskirti, nuspręsdavome, kad jau baigta, abiem užeidavo toks nežmoniškas noras vėl susieiti, kad per pusvalandį viskas grįždavo atgal.
O kas išprovokuodavo tuos trumpalaikius išsiskyrimus?
Jeigu ir turiu konkurentę, tai ji – Eduardo vienatvė. Moterys? Jeigu norės, nueis, kur jam reikia. Jei ne – tai ne. Juk viskas tik mūsų rankose ir smegenyse.
Naujoji Prancūzijos prezidento mylimoji, kadaise nuviliojusi svetimą vyrą, apie buvusią jo sutuoktinę pasakė: „Ji nemokėjo jo saugoti.“ Kaip manote, ar daug kas priklauso nuo moterų?
Įdomi mintis. Manau, savo antrosios pusės nesaugai tuomet, jeigu nuolat kuri tarpusavio problemas, dažnai bambi, nesirūpini savimi, provokuoji konfliktus, daug reikalauji, bet pati nieko nedarai, kad jam būtų gera kartu.
Sakote: norės – nueis, nenorės – nenueis. Jūs prie jo sprendimo niekuo negalite prisidėti?
Neištikimybės problema – valios dalykas. Instinktai gali būti valdomi. Juk kai eini prie altoriaus, sakai: „Aš prisiekiu.“ Duodi priesaiką sau, kad būsi su tuo žmogumi amžinai. Santuoka – tai dviejų žmonių sąmoningas buvimas kartu, sąmoningas šeimos kūrimas ir santykių kurstymas. Bet drauge tai du visiškai skirtingi pasauliai, nepriklausantys vienas kitam. Mes laikini šiame gyvenime, kaip ir mūsų santykiai. Jeigu nori, gyveni su žmogumi. Jeigu jis tau suteikia kančios, esi visiškai laisvas išeiti. Nesvarbu – vedęs ar ne.
Kodėl su Eduardo neinate prie altoriaus duoti priesaikos?
Kažkaip nekalbame apie tai, bet ne todėl, kad vengtume šios temos. Esame kartu, mums gerai ir tokių klausimų nekyla. Kadangi ir taip jau mes ne stereotipinė šeima, matyt, apsieisime be santuokos. Aišku, tėvams norisi, kad vaikams būtų gerai, santykiai sutvirtinti oficialiai, bet maniškiai viską supranta. O vien tik dėl jų ramybės tikrai nežadu niekur eiti.
Kaip manote, ar santuoka keičia dviejų žmonių santykius?
Svarbu, ką jie apie tai galvoja. Manau, kad mūsų gyvenimo nepakeistų. Bet, prisimindama kai kuriuos pažįstamus, matau, kaip vedybos susuka protus. Atrodo, jie tarsi sulenda į kokius nors narvus. Kai kurių galvose tikriausiai įvyksta kažkokių pokyčių, jie ima manyti, kad tapo nelaisvi. Nieko gero suvaržyti save mintyse. Kaip tik turėtum džiaugtis, rasti naują gyvenimo santuokoje prasmę. O išsiskirti visada galima, tik oficialiu atveju tektų pereiti daugiau nemalonių procedūrų. Nes visada esi laisvas.
Jūsų antroji pusė yra sakiusi: „Nuolat ieškau aistros, man svarbu, kad degtų ugnis.“ Kaip manote, kur jis ieško – namuose ar už jų ribų?
Visiems mums – moterims ir vyrams, ištekėjusioms, vedusiems ar ne – malonu sulaukti dėmesio, smagu, kai tave įvertina, sako komplimentus. Tuomet pasikedeni plunksnas ir jautiesi geriau. Tai visiškai natūralu. Jeigu jam tango pamokose kažkas pakedena tas plunksnas, grįžta labiau patenkintas ir daugiau savimi pasitikintis.
O mėgstate flirtuoti?
Žinoma. Tai sveikas dalykas, kaip koks vitaminas C. Nors viskam yra ribos, kurias pats ir nusibrėži. Žinau, su kuo galiu paflirtuoti, su kuo geriau nereikia. Labai nemėgstu nešvankių vyrų, kurie viską priima pernelyg tiesiogiai. Juk tai turi tik sukibirkščiuoti be jokio rimto pagrindo ir dingti. Atsiranda manančių, kad jeigu jau aktorė, – tai laisvo elgesio. Galiu šokdama scenoje vienam kitam akį pamerkti, nes toks mano personažas. Bet kai kurie galvoja, kad mirktelėjau ne šiaip sau.
Nepavydite savo vyrui praeities? Jis yra pasakojęs apie tris gyvenimo meiles. Jūs – trečioji.
Eduardo savo meilės išgyvenimus labai saugo. Gerai, kai mokama vertinti tai, kas buvo. Tikrai nejaučiu jokio pavydo, nes tai – praeitis. Jei ji dar nors kiek kirbintų, galbūt kalbėčiau kitaip. Bet dabar žinau, kad buvę jausmai ramiai miega.
Kokie jūsų santykiai su buvusiu vaikinu Leonardu Pobedonoscevu, užkariavusiu daugelio moterų simpatijas?
Su Leo mes geriausi draugai, dirbame viename teatre. Tiesa, tik išsiskyrus buvo sunku. Vėliau – lengviau, lengviau ir visai lengva. Nors vaidindavome įsimylėjėlius, o kartais net tekstai atitikdavo tikrovę. Pamenu, jo personažas Silvio man, Klaričei, stovinčiai balkonėlyje, šaukdavo: „Jūs sudaužėt mano širdį!“ Žiauru.
Sąžinė ilgai kankino?
Labai. Juk pradėjome draugauti tik įstoję į akademiją.
Tiesą sakant, atstūmėte daugelio lietuvaičių svajonių vyrą...
Jos man už tai turėtų būti dėkingos. (Juokiasi.)
Ar, išskyrus akcentą ir pomėgį gerti matę, jaučiate, kad Eduardo augęs ne Lietuvoje?
Tai pastebiu iš jo požiūrio į daugelį dalykų, vidinės kultūros. Pavyzdžiui, tik atvykusį, jį labai šokiravo merginų elgesys. Nesuprato, kaip gali moteris, šokdama su vienu, merkti akį kitam vyrui. Jo pirmas įspūdis, kad visos lietuvaitės pasileidusios. Argentinoje džiaugiamasi, jei patinkanti mergina vien pasižiūri. O jei kokį trečią vakarą sutinka pašokti, esi išrinktasis. Ir moteriškumas labiau vertinamas, kai viskas vyksta neskubant, po truputėlį. Mūsų santykiai irgi klostėsi iš lėto, pradedant nuo nesibaigiančių pokalbių iki ryto.
Ką išsiaiškinote per tuos ilgus pašnekesius?
Gyvendama su Eduardo į daugelį dalykų pažvelgiau naujai. Natūralu, kad jis nuolat lygina Lietuvą su Argentina. Tai ir man padėjo daug ką vertinti tarsi iš šalies. Iki tol viskas atrodė normalu, o jo dėka supratau, kad gali būti ir kitas matymo kampas. Ypač stebint įvairių žmonių tarpusavio santykius.
Ir kaip spėjate belakstydama tarp teatro spektaklių, repeticijų, darbo Šiuolaikinės mokyklos centre, koncertų su aktorių grupės įkurta „Kaukių akademija“ rytais namie dar ir pašokti su šeima?
Kadangi mano ir Eduardo veikla prasideda ne iš ryto, prisišokame tos salsos, o nuo pietų skirstomės kas kur. Kiekviena mūsų diena visiškai skirtinga, nežinome, kokia bus kita. Štai vakar, grįžusi po spektaklio, planavau išsimiegoti, o tada žaisti su Upe. Bet sulaukiau skambučio, kad reikia garsinti reklamą, ir viskas pasikeitė – laisvo pusdienio nebeliko. Nors dažnai iki pietų pabūname trise. Didžiausias malonumas mums, koks gali būti, – gulėti visiems lovoje, įsijungti gerą filmą ir nieko negalvojant ramiai jį pasižiūrėti.
Kurį iš tėvų Upė Sofija mato dažniau?
Man atrodo, kad mane. Nes labai stengiuosi visur suspėti. Jeigu tik ilgiau nusisuki, tenka praleistą laiką kompensuoti.
Su Eduardo dėl vaiko auklėjimo sutariate?
Jis truputėlį griežtesnis: gali ištarti „ne“ ir nesakyti, kodėl. O aš esu ta, kuri prieina ir viską išaiškina. Upė tuomet supranta neprieštaraudama ir be ašarų. Taip ir pasidalijame. Bet Eduardo sparčiai mokosi su ja bendrauti. Kol Upė nekalbėjo, jiems ne visada pavykdavo.
Viename interviu jis sakė, kad vyras gali užkariauti moterį tango šokiu. Kažkodėl manau, kad jūsų draugystė prasidėjo ne nuo to.
Kai susipažinome, net nežinojau, kad jis tango šokėjas. Tik vėliau išgirdau, kad nemažai moterų alpsta dėl Gimenezo. Kartą su draugu, su kuriuo kartu gyvenome ketverius metus, nuėjome į klubą. Eduardo sėdėjo su mano vaikino bičiule. Pasisveikinome, susipažinome.
Ir trenkė žaibas?
Aha, iš abiejų pusių tik sužaibavo. Po to nieko neprisimenu, tik žiūriu, kad jau gyvename kartu... Viskas įvyko labai greitai. Tiesa, iš pradžių su Eduardo itin daug šnekėdavomės. Manau, mus suvedė likimas – negaliu kitaip to įvardyti. Atsitiktinumų gyvenime tikrai nebūna daug. Kadangi dažnai lankydavomės tame pačiame klube, vis susitikdavome. Nieko nuostabaus. Bet vieną vakarą paklausiau, kokie jo artimiausi planai. Sako, kad kovą važiuoja į Kauną, nes vaidins Muzikinio teatro spektaklyje. Sakau – negali būti! Nes tuo pat metu irgi turiu mėnesiui važiuoti repetuoti į Lėlių teatrą. O Kauno valstybinis muzikinis ir lėlių teatrai – tame pačiame kieme! Argi tai ne likimas?
Kai po lemtingo mėnesio grįžote į Vilnių, savo draugui pasakėte „atsiprašau, bet...“?
„Atsiprašau, atleisk, nesmerki ir neteisk...“ (Dainuoja.) Iš tikrųjų net baisiausiam priešui nelinkiu tokių išgyvenimų. Geriau nepatirti panašių situacijų, kai visi blaškosi, pati dūstu nuo įtampos, nuo visko bloga, norisi, kad greičiau padėtis paaiškėtų, o geriausia, kad abu dingtų, likčiau viena ir niekas nesikankintų.
Kaip suprantu, vienas jų nedingo?
Matyt, labai reikėjo. Nors sprendimas priklausė nuo manęs. Dažnai einu ten, kur širdelė šaukia, negaliu jai prieštarauti, tad viskas paaiškėjo natūraliai. Juk negalėjau būti su dviem.
Eduardo yra prisipažinęs esąs pavydus. Jam tikriausiai tuo laikotarpiu irgi širdį peiliai varstė?
Tai jau tikrai. Nors jis greitai trenkė kumščiu į stalą ir liepė apsispręsti. Nes kiek galima kankintis? Šitie prisiminimai man atrodo labai blankūs. Matyt, veikia savotiška apsauga. Tad mėgindama ką nors prisiminti viską regiu tarsi per rūką, lyg tai ne man būtų įvykę.
Kaip supratote, kad ketverius metus trukusį ryšį galite išmainyti į naują pažintį, kai net nežinojote, ar po savaitės tebebūsite kartu?
Santykiai su Eduardo dar ilgai buvo neaiškūs, nes per dieną po du sykius skirdavomės ir vėl taikydavomės. Tai vienišius iš prigimties, negali persiplėšti per pusę, nes nori ir kurti šeimą, ir būti mylimas, kaip kiekvienas mūsų, bet tuo pačiu momentu – gyventi visiškai vienas. Jis – kuriantis žmogus, kuriam reikia erdvės, vienatvės, kad galėtų užsidaryti kambaryje ir niekas jo neskubintų. Iš tos tylos ir gimsta jo darbai. Eduardo visą gyvenimą troško būti baroko muzikos atlikėju, giedojo bažnytines giesmes choruose. Ten jo tikroji esybė. Jeigu jam per maža tylos, susierzina. Puikiausiai suprantu, nes man pačiai to labai reikia. Tik galbūt, kaip mama, esu kantresnė – tikriausiai motinystės instinktas veikia. Moku prisitaikyti prie aplinkybių.
Jeigu gyvena du menininkai, paprastai dėl šeimos aukojasi moteris?
Taip, bet tikrai dėl to nevadinu savęs auka. Man viską puikiai pavyksta suderinti.
Ar mokate šokti argentinietišką tango?
Aha. Pati nuo ketverių iki šešiolikos metų lankiau pramoginius šokius. Be to, kai šoki su vyru, kuris visiškai valdo situaciją, sekti paskui labai lengva.
Ar Eduardo valdo ir šeimos gyvenimą?
Jeigu man nepatinka, manęs taip lengvai nepriversi. O jeigu esu valdoma, vadinasi, pati to noriu.
Ar nepavydite per aistringą tango prie krūtinės glaudžiamoms kitoms moterims?
Ne, nes jaučiu, kad tai – tik šokis. Juk kai pati šoku ar vaidinu, atrodo, Dieve, kokie jausmai liepsnoja! O iš tiesų – viskas vyksta tik scenoje. Tikrai beprasmiškai jokių bangų nekeliu. Eduardo didesnis tokių audrų iniciatorius.
Gal turi tam priežastį?
Jam atrodo, kad taip. Man – kad ne. Tiesa, kai stebi mane scenoje ar ekrane, viską puikiai supranta ir pateisina – daugiau pavydi tam, ko nemato. Pavyzdžiui, kai žino, jog kažkur išeinu.
O kaip atrodo Gimenezo pavydo scenos? Skraido lėkštės ir sklinda riksmai?
Atvirkščiai – atslenka nebylūs vakarai. Staiga jam svarbiausiu dalyku tampa tiesioginė kokių nors futbolo rungtynių transliacija iš Urugvajaus.
Kas paprastai tą tvyrančią tylą nutraukia?
Laikas – turi praeiti kelios dienos. Kalbėtis dažniausiai pirma pradedu aš, nes man laikas per daug brangus. Tik pamatau, kad atėjo palankus momentas, kai vienas jo lūpų kamputis ima kilti į viršų, staigiai užkalbinu, ištaisau situaciją, ir vėl toliau laimingai gyvename. Kam laukti ilgiau tyliai kremtantis?
Bet net du „nekalbadieniai“ vertinantiems laiką gana didelė prabanga.
Tiesiog žinau, kad iškart verčiau prie jo nelįsti. Jis „užsikepęs“, prisifantazavęs nebūtų dalykų, tad geriau ramiai išlaukti. Nebeišgyvenu taip, kaip anksčiau, suprantu, kad visa tai nublanks. Juolab kad ir jis pats laikui einant suvokia, jog tai, ką sukėlė, visiškai beprasmiška.
Esate išmintinga moteris?
Labai. (Juokiasi.) Taip lengviau gyventi. Žinau, kad ne kiekvienas sugeba. Gal dėl to draugės dažnai ir klausia patarimų, ką daryti. Matau, kai žmogus be reikalo išgyvena. Aišku, kažkokia priežastis būna, bet kartais verta pakeisti požiūrį, ir viskas gerokai palengvės. Man daug kas gyvenime atrodo aišku. Neskęstu smulkmenose, neprovokuoju konfliktų tada, kai nėra prasmės. Jeigu asmuo taupo savo laiką, nekreips dėmesio į mažmožius, ką mes, moteriškės, itin mėgstame. Pavyzdžiui, tokia situacija: išeina vyras pasilinksminti su draugais, o žmona vis skambina, klausinėja, kur jis, ką veikia, kodėl ne namie? O kas už to slypi? Troškimas pasakyti „labai tavęs pasiilgau ir noriu, kad sugrįžtum“. Bet prišnekame visokiausių „vėjų“, o tada atrodome kaip raganos.
Ką veikiate, kai Upės tėtis nusprendžia pasilinksminti su draugais?
Tikrai jam neskambinėju. Būnant namie galima prisifantazuoti įvairiausių dalykų. Jeigu esu viena, galimybės prasiplečia. Juk koks malonumas pagulėti karštoje vonioje, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą. Argi reikia pasakoti moterims apie namines grožio procedūras? Įmanoma atrasti daug gerų užsiėmimų ir dviese su vaiku.
Kaip jums atrodo, jei ne Upė Sofija, ar būtumėte su Eduardo iki šiol kartu?
Ko gero, nes tarp mūsų egzistuoja tam tikra narkotinė trauka. Turbūt buvome susitikę praeitame gyvenime ir kažko nenuveikėme iki galo – turime užbaigti šiame. Nes kiek anksčiau mėgindavome išsiskirti, nuspręsdavome, kad jau baigta, abiem užeidavo toks nežmoniškas noras vėl susieiti, kad per pusvalandį viskas grįždavo atgal.
O kas išprovokuodavo tuos trumpalaikius išsiskyrimus?
Jeigu ir turiu konkurentę, tai ji – Eduardo vienatvė. Moterys? Jeigu norės, nueis, kur jam reikia. Jei ne – tai ne. Juk viskas tik mūsų rankose ir smegenyse.
Naujoji Prancūzijos prezidento mylimoji, kadaise nuviliojusi svetimą vyrą, apie buvusią jo sutuoktinę pasakė: „Ji nemokėjo jo saugoti.“ Kaip manote, ar daug kas priklauso nuo moterų?
Įdomi mintis. Manau, savo antrosios pusės nesaugai tuomet, jeigu nuolat kuri tarpusavio problemas, dažnai bambi, nesirūpini savimi, provokuoji konfliktus, daug reikalauji, bet pati nieko nedarai, kad jam būtų gera kartu.
Sakote: norės – nueis, nenorės – nenueis. Jūs prie jo sprendimo niekuo negalite prisidėti?
Neištikimybės problema – valios dalykas. Instinktai gali būti valdomi. Juk kai eini prie altoriaus, sakai: „Aš prisiekiu.“ Duodi priesaiką sau, kad būsi su tuo žmogumi amžinai. Santuoka – tai dviejų žmonių sąmoningas buvimas kartu, sąmoningas šeimos kūrimas ir santykių kurstymas. Bet drauge tai du visiškai skirtingi pasauliai, nepriklausantys vienas kitam. Mes laikini šiame gyvenime, kaip ir mūsų santykiai. Jeigu nori, gyveni su žmogumi. Jeigu jis tau suteikia kančios, esi visiškai laisvas išeiti. Nesvarbu – vedęs ar ne.
Kodėl su Eduardo neinate prie altoriaus duoti priesaikos?
Kažkaip nekalbame apie tai, bet ne todėl, kad vengtume šios temos. Esame kartu, mums gerai ir tokių klausimų nekyla. Kadangi ir taip jau mes ne stereotipinė šeima, matyt, apsieisime be santuokos. Aišku, tėvams norisi, kad vaikams būtų gerai, santykiai sutvirtinti oficialiai, bet maniškiai viską supranta. O vien tik dėl jų ramybės tikrai nežadu niekur eiti.
Kaip manote, ar santuoka keičia dviejų žmonių santykius?
Svarbu, ką jie apie tai galvoja. Manau, kad mūsų gyvenimo nepakeistų. Bet, prisimindama kai kuriuos pažįstamus, matau, kaip vedybos susuka protus. Atrodo, jie tarsi sulenda į kokius nors narvus. Kai kurių galvose tikriausiai įvyksta kažkokių pokyčių, jie ima manyti, kad tapo nelaisvi. Nieko gero suvaržyti save mintyse. Kaip tik turėtum džiaugtis, rasti naują gyvenimo santuokoje prasmę. O išsiskirti visada galima, tik oficialiu atveju tektų pereiti daugiau nemalonių procedūrų. Nes visada esi laisvas.
Jūsų antroji pusė yra sakiusi: „Nuolat ieškau aistros, man svarbu, kad degtų ugnis.“ Kaip manote, kur jis ieško – namuose ar už jų ribų?
Visiems mums – moterims ir vyrams, ištekėjusioms, vedusiems ar ne – malonu sulaukti dėmesio, smagu, kai tave įvertina, sako komplimentus. Tuomet pasikedeni plunksnas ir jautiesi geriau. Tai visiškai natūralu. Jeigu jam tango pamokose kažkas pakedena tas plunksnas, grįžta labiau patenkintas ir daugiau savimi pasitikintis.
O mėgstate flirtuoti?
Žinoma. Tai sveikas dalykas, kaip koks vitaminas C. Nors viskam yra ribos, kurias pats ir nusibrėži. Žinau, su kuo galiu paflirtuoti, su kuo geriau nereikia. Labai nemėgstu nešvankių vyrų, kurie viską priima pernelyg tiesiogiai. Juk tai turi tik sukibirkščiuoti be jokio rimto pagrindo ir dingti. Atsiranda manančių, kad jeigu jau aktorė, – tai laisvo elgesio. Galiu šokdama scenoje vienam kitam akį pamerkti, nes toks mano personažas. Bet kai kurie galvoja, kad mirktelėjau ne šiaip sau.
Nepavydite savo vyrui praeities? Jis yra pasakojęs apie tris gyvenimo meiles. Jūs – trečioji.
Eduardo savo meilės išgyvenimus labai saugo. Gerai, kai mokama vertinti tai, kas buvo. Tikrai nejaučiu jokio pavydo, nes tai – praeitis. Jei ji dar nors kiek kirbintų, galbūt kalbėčiau kitaip. Bet dabar žinau, kad buvę jausmai ramiai miega.
Kokie jūsų santykiai su buvusiu vaikinu Leonardu Pobedonoscevu, užkariavusiu daugelio moterų simpatijas?
Su Leo mes geriausi draugai, dirbame viename teatre. Tiesa, tik išsiskyrus buvo sunku. Vėliau – lengviau, lengviau ir visai lengva. Nors vaidindavome įsimylėjėlius, o kartais net tekstai atitikdavo tikrovę. Pamenu, jo personažas Silvio man, Klaričei, stovinčiai balkonėlyje, šaukdavo: „Jūs sudaužėt mano širdį!“ Žiauru.
Sąžinė ilgai kankino?
Labai. Juk pradėjome draugauti tik įstoję į akademiją.
Tiesą sakant, atstūmėte daugelio lietuvaičių svajonių vyrą...
Jos man už tai turėtų būti dėkingos. (Juokiasi.)
Ar, išskyrus akcentą ir pomėgį gerti matę, jaučiate, kad Eduardo augęs ne Lietuvoje?
Tai pastebiu iš jo požiūrio į daugelį dalykų, vidinės kultūros. Pavyzdžiui, tik atvykusį, jį labai šokiravo merginų elgesys. Nesuprato, kaip gali moteris, šokdama su vienu, merkti akį kitam vyrui. Jo pirmas įspūdis, kad visos lietuvaitės pasileidusios. Argentinoje džiaugiamasi, jei patinkanti mergina vien pasižiūri. O jei kokį trečią vakarą sutinka pašokti, esi išrinktasis. Ir moteriškumas labiau vertinamas, kai viskas vyksta neskubant, po truputėlį. Mūsų santykiai irgi klostėsi iš lėto, pradedant nuo nesibaigiančių pokalbių iki ryto.
Ką išsiaiškinote per tuos ilgus pašnekesius?
Gyvendama su Eduardo į daugelį dalykų pažvelgiau naujai. Natūralu, kad jis nuolat lygina Lietuvą su Argentina. Tai ir man padėjo daug ką vertinti tarsi iš šalies. Iki tol viskas atrodė normalu, o jo dėka supratau, kad gali būti ir kitas matymo kampas. Ypač stebint įvairių žmonių tarpusavio santykius.
