Po ketverių metų, praleistų Kinijoje treniruojant šios šalies vyrų krepšinio rinktinę, treneris Jonas Kazlauskas (53) grįžo namo. Krepšinio Konfucijumi vadinamą lietuvį kinai išlydėjo su dovanomis ir gailesčiu: per tiek metų jis išmokė komandą varžytis su geriausiomis pasaulio ekipomis kaip lygią su lygiomis.
Dar per tą laiką Jonas Kazlauskas įprato Pekiną vadinti Bedžingu, išmoko vairuoti netvarkingą skruzdėlyną primenančiose gatvėse, apsiprato su didžiuliais Kinijos mastais. Tačiau savas anapus Didžiosios sienos nepasijuto: tikina, kad tai - neįmanoma. Užsidaręs savo sodyboje Labanoro girioje, dabar pratinasi prie lietuviško lietaus ir vietinių krepšinio funkcionierių bambėjimo, esą olimpiadoje jis nesielgė kaip savo šalies patriotas. Kartais atremia tas replikas, kartais tiesiog numoja ranka. Aplinkinių pavydas, kaip ir šlovinančios ovacijos, yra natūralūs žmogui, tituluojamam vienu garsiausių šių laikų Lietuvos trenerių.
Jums iš tiesų smagu grįžti į šlapią ir niurzgiančią Lietuvą?
Man čia patinka. Nepatiktų - negrįžčiau... Žinoma, yra aibė dalykų, kuriuos čia norėčiau keisti: siaurą požiūrį, vadų ir vadukų dominavimą, netvarką. Pavažinėjus po pasaulį, akys atsiveria. Bet ne viskas priklauso nuo gerų mano norų.
Ar gimtinė atrodo labai maža ir, nesmagu net ištarti, provinciali po tokio didmiesčio kaip Pekinas?
Pripažinsiu - labai. Gerai, kad olimpiada vyko Pekine: nuvykę mūsiškiai bent jau pamatė kitus mastus, kitą pasaulį, juk anksčiau menkai tai įsivaizdavo.
O ką įsivaizdavote jūs, pasirašęs sutartį ir ketveriems metams įsikūręs Kinijoje?
Pirmą rytą atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą netekau žado. Ir į vieną, ir į kitą pusę plūdo milijoninė minia: pėsčiomis, automobiliais, dviračiais, vežimais - viskuo, kuo tik galima judėti. Nuo to vaizdo pradėjau pratintis prie Kinijos dydžio. Pavyzdžiui, susiruošėme su komanda skristi į kitą miestą. Klausiu, kas tai per miestas. „Ai, - sako, - toks nedidelis, ten tik septyni milijonai gyventojų..." Pekino mikrorajonas, kaip mūsų Žirmūnai ar Antakalnis, užima tiek ploto, kiek trečdalis Lietuvos. Mieste nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą užtrunka tiek, kiek iš Vilniaus nuvykti į Panevėžį. Taip galėčiau vardyti be galo.
Didieji klubai pasirūpina, kad trenerių nevargintų jokie buities rūpesčiai. Kokie buvo jūsų namai Pekine? Iš tiesų neturėjote buities rūpesčių?
Nekuklu girtis, bet gyvenome tikrai gerai. Mudviem su žmona Otilija buvo skirtas butas per du aukštus jaukiame sportininkų miestelyje, primenančiame olimpinį kaimelį. Kas rytą ateidavo kambarinė tvarkyti namų. Veikė valgykla, autobusai nuveždavo, kur reikia. Iki treniruočių bazės - vos penkios minutės kelio. Viskas mums buvo padėta ant lėkštutės.
Užsiminėte, kad vairuoti Pekine - fantastika. Kada išdrįsote pats sėsti prie vairo?
Tik po poros ten praleistų metų. Tiesiog nebeapsikenčiau būti priklausomas nuo vertėjo. Gyvenant kitoje šalyje, rodos, būtų paprasta: panorai kur nors nuvažiuoti - išsikvietei taksi. Kinijoje taksi labai pigūs, jų gausu ant kiekvieno kampo, bet problema ta, kad vairuotojai nesupranta nė žodžio. Todėl susiruošęs vykti asmeniniais reikalais turėdavau skambinti vertėjui, kad ateitų ir perduotų jam mano norą. Arba dar blogiau - vežtis vertėją kartu. Nepatogu trukdyti žmogų, be to, aš nepratęs prie palydos. Taigi pareiškiau klubui, kad noriu mašinos ir ketinu pats ja važinėti.
Galima suprasti, kad pareiškimas buvo drąsus?
O taip. Jie į mane pažiūrėjo kaip į beprotį. Tiesą sakant, ir pats iš pradžių taip žiūrėjau į Pekino gatves. Prisiekiau niekada ten nevairuosiantis, nes man jų eismo sistema nesuprantama. Kai žiūri į skruzdėlyną, suvoki, kad skruzdės turi kažkokią sistemą, tik nesupranti - kokią, tiesa? Tas pat ir ten. Bet laikui bėgant apsipratau ir vairavau drąsiai.
Nagi, atskleiskite tą kiniškos važiavimo sistemos paslaptį.
Taisyklė labai paprasta: teisus tas, kurio mašina naujesnė ir gražesnė. Ir tas, kuris pirmas užlenda. Kinas, iš šalutinės gatvės išvažiuodamas į pagrindinę, net nepažvelgs į kairę. Visada suks tau prieš nosį į kairę, bet Pekine kitaip neįmanoma - dėl sukančiųjų į kairę susidarytų didžiausios spūstys. Pasigirsiu: nepatyriau nė vienos avarijos. Net žmona ten įsidrąsino vairuoti.
Eismą perpratote, o žmones?
Jei pasakyčiau, kad labai gerai supratau kinus, būtų didžiausia klaida. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad jų nesuprantu. Skirtingos kultūros, skirtinga raida... Nesakau, kad mes geresni. Yra ko iš jų pasimokyti - pavyzdžiui, didžiulės pagarbos šeimai. Pas mus per Naujuosius metus visi bėga į restoraną, o Kinijoje pusė restoranų užsidaro, nes žmonės švenčia su šeima. Be to, jie labai gerbia vyresniuosius. Deja, sporte tai pakiša koją.
Kinas negali aplenkti vyresnio už save?
Būtent. Svetimtautis treneris gali iki užkimimo aiškinti, kad jaunesnis sportininkas yra geresnis, o kinas vis tiek nesupranta: kodėl vyresniam reikia pasitraukti? Vyresnis turi eiti pirmiau - tokia tvarka susiklostė per šimtmečius. Nutaręs neįtraukti į rinktinę vieno vyresnio žaidėjo, sulaukiau didžiulio pasipriešinimo.
Ryški ir visuomenės sluoksnių hierarchija. Pavyzdžiui, paprašau vertėjo ką nors perduoti vadovui, bet jis negali eiti tiesiai pas jį - turi pasakyti savo vadovui, tas - savo... Galiausiai mano žodžiai pasiekdavo lyg per sugedusį telefoną. Netekęs kantrybės imdavau vertėją už parankės ir pats vesdavausi pas vadovą, kad tiesiogiai išverstų, ką sakau. Kitaip neįmanoma.
Ar jautėte kiniško komunizmo padarinius?
Sunku suprasti, kur ten komunizmas ir kur - kapitalizmas. Kinija - didžiulis kratinys, kuriame yra visko. Valstybė visur kišasi, bet daug ką leidžia verslininkams. Gyvenimas Pekine ir kokiame kaime skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei gyveni Pekine, vadinasi, esi turtingas. Kainos ir atlyginimai ten didesni dešimteriopai, jei ne daugiau. Miestas tobulėja fantastiškai greitai: važiuoji ta pačia gatve, kuria ir prieš mėnesį, o ten jau stovi visiškai nauji pastatai.
Lietuviams yra ko pasimokyti iš kinų: pavyzdžiui, planuoti ateitį. Sykį važiuodamas žiūriu, už dešimties kilometrų nuo Pekino tuščiame lauke stūkso keturių aukštų viadukas. Klausiu, kam jis reikalingas. Man atsako: „Po kelerių metų čia gyvens keli milijonai žmonių, tada statyti viaduką bus jau ne laikas." Be abejo, taip ir bus.
Kurie Pekine praleisti metai jums buvo sunkiausi?
Sunkiausia buvo ties viduriu, kai svarsčiau, kur dirbti - Kinijoje ar Graikijos „Olympiacos". Graikijoje - nuostabi jūra, idealios gyvenimo sąlygos, aiški ir suprantama kultūra. Tačiau iki olimpiados tebuvo likę dveji metai. Viską apsvarstęs likau Kinijoje.
Ten jautėtės esąs žinomas žmogus? Apie jus rašė laikraščiai, gerbėjai kaulijo autografų?
Taip, krepšinis ten darosi labai populiarus, taigi mane atpažindavo. Kai atpažįsta Lietuvoje, nusišypso, pasilabina, santūriai pakalbina. O ten atakuoja. Nusifotografuoji su vienu, iš paskos atbėga dešimt. Bet taip gyvenu daug metų, manęs tai nebetrikdo.
Nesibaiminote nacionalinės virtuvės? Juk Europoje taip mėgstami gandai apie kinų dorojamą šunieną ir arklieną.
Nė vieno restorano meniu neužtikau nei šunienos, nei arklienos. Kažkas gyrėsi ragavęs, bet man nepasitaikė. Faktas, kad kinai valgo šunis, pas mus šiek tiek hiperbolizuotas.
Apskritai dėl maisto neturėjau jokių bėdų - gal todėl, kad niekada neragavau valgių gatvėje. Bet turėjau bėdų dėl gėrimų! Kinai mėgsta užsieniečiams iškrėsti šunybę - pobūvyje visi iš eilės prieina ir siūlo išgerti sakydami: „Gan bei!" „Gan bei" reiškia „ištuštink puodelį", kitaip tariant - išgerk iki dugno. Po mūsų pergalės pastarąjį sezoną buvo surengtas didžiulis pobūvis, visi gėrė konjaką ir, žinoma, gretinosi prie manęs. Žinojau, kuo tai kvepia, tad slapčia po stalu pasistačiau butelį kokakolos ir gurkšnojau taurelėmis. Niekas nieko neįtarė, tik vėliau stebėjosi - kiek tas vyras gali išgerti?.. Deja, kitą dieną man vis tiek buvo bloga - tik ne nuo alkoholio, o nuo didžiulio kiekio kokakolos!
Ne visi sportininkai gali pasigirti, kad į užsienį juos lydėjo žmonos. Visuomet šalia buvusi žmona Otilija jus labai palaikė?
Ji pati norėjo būti su vyru, juk mūsų dukros jau suaugusios, kasdienės priežiūros joms nebereikia. Esame kartu daugiau kaip trisdešimt metų, jau seniai pasiskirstėme vaidmenimis - aš uždirbu pinigus, o Otilija rūpinasi šeimos reikalais. Be jos kažin ar būčiau ištvėręs. Žmona nuolat skraidė tarp Kinijos ir Lietuvos: gana ilgai būdavau vienas, todėl supratau, kaip tai nelengva. Kai jos nebūdavo, pasikalbėti galėdavau nebent su vertėju. Mažai kur išeidavau. Draugiškai bendravau su Lietuvos ambasada, jos darbuotojai kviesdavo mane į vakarus, betgi vienatve jiems nuolat nesiskųsi. Netgi televizoriaus nepažiūrėsi - palydovinę anteną man įrengė vėliau, o iki tol nerodė jokio angliško kanalo. Taigi lindėdavau internete: rytą atsikeliu, išgeriu kavos, įeinu į lietuvišką svetainę ir klausausi „Panoramos". Ir taip - diena iš dienos... Kiek šitaip galima? Aš - normalus žmogus, pripratęs bendrauti su artimaisiais, draugais. Todėl žmona buvo mano gelbėtoja.
Argi kinai nesirūpino jūsų laisvalaikiu?
Rūpinosi, bet savaip. Pavyzdžiui, veždavosi žvejoti. Rodos, visų tautų suprantama pramoga. Tačiau jie žvejoja miesto centre sumūrytame tvenkinyje, prileistame vandens ir žuvų. Stovi ir traukia jas kaip iš akvariumo... Miestuose gamtos mažai likę. Mačiau, kokius medžius jie sodino prieš olimpiadą - ne sodinukus, o didžiulius, suaugusius. Paklausiau, kodėl nesodina mažų - juk užaugtų. Atsakė: „O mes neturime kada laukti." Jų gyvenimo lygmuo kitoks nei mūsų: niekam neturi laiko, nuolat bėga pirmyn atgal, mojuodami mobiliaisiais.
O kaipgi Rytų filosofija, mokanti ramiai mėgautis šia diena ir nesijaudinti dėl ateities?
Ambasadorius pasakojo, kad šalies pietuose galima rasti kaimų, kur žmonės gyvena tarsi prieš penkis šimtus metų. Jie sėdi ant lūšnų slenksčių ir dvasingai rūko pypkes. Bet aš ten nebuvau.
Sutarčiai baigiantis pasirodė pranešimų, kad kinai nenori jūsų išleisti. Nekilo dvejonių?
Niekada neabejojau, kad grįšiu į Lietuvą. Žinoma, buvo visokių kalbų, prašymų pasilikti. Bet aš pasakiau: noriu įdėti visas pastangas ir gražiai baigti olimpiadą, o paskui išeiti. Nenorėjau žaisti jausmais. Vis dėlto jų kultūra mane slėgė. Tai natūralu, nebe tas amžius adaptuotis. Pažvelkite į mūsų krepšininkus: kurie išvažiavo mokytis į Ameriką šešiolikmečiai, tie ir liko. O vyresni, tokie kaip Marčiulionis ir Sabonis, neprisivertė ten pasilikti, nes nepritapo.
Ką veikiate atostogaudamas gimtinėje? Džiaugiatės dukromis ir anūke?
Džiaugiuosi. Dar nežinau, kur dirbsiu ateityje, taigi kol kas ilsiuosi, grybauju, rūpinuosi sodybos statybomis, nors žmona šioje srityje ir be manęs jau nuveikė neįtikėtinai daug. Ketiname vykti pailsėti į Graikiją, ten turime butą. Bendraujame su šeima, labai mylime mažąją savo anūkę Emiliją.
Išvažiavote būdamas jaunas tvirtas vyras, o grįžote - uošvis ir senelis...
Nieko tokio, anūkė mane vis tiek džiugina. Džiaugiuosi ir žentu. Man svarbu, kad dukrai būtų gerai, tada ir man gerai. Savo nuomonės pernelyg neperšu, jeigu reikia išklausyti moteriško balso, nusileidžiu ir išklausau. Juk savo šeimoje aš nesu vyriausiasis treneris...
