Praėjo etapas, kai žurnalistai šią moterį pristatydavo: buvusi „MTV Networks Baltic" vadovo Mariaus Veselio žmona. Jau daugiau nei metai, kai komunikacijų agentūros „Bendravimo formos" vadovė Kristina Pikūnė su pastoriumi vyru Mindaugu Pikūnu kūrena jaukų šeimos židinį.
Perskaičiusi vieną jūsų interviu, iš kurio sklido meilė ir ramybė, pagalvojau: nors vienas žmogus sunkmečiu nesiskundžia. Kas suteikia dvasinę ramybę?
Aš tiesiog einu savo keliu. Jis nelengvas. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir manajame yra išbandymų, sunkumų, problemų. Bet ramybės man suteikia tikėjimas ir seniausia žmonijos rašytinis išminties šaltinis Biblija. Štai šią savaitę gyvenu eilute „Amžina meile tu mane pamilai"... Nesu viena, net kai būnu paskendusi vienišiausiose mintyse ir didžiausiose baimėse ar širdgėloje. Tikiu, kad viskas išeina į gera, tik reikia turėti kantrybės laukti, neprarasti vilties, tikėjimo ir meilės. Tiesiog daryti dabar tai, ką gali. Šiandien negaliu realizuoti daugybės savo svajonių, bet svajoti galiu! Kaip ir džiaugtis mažytėmis smulkmenomis, kurių dažnai sraunioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebime. Tai - vienas svarbiausių mano išsiugdytų įpročių.
Gyvenate trečiojo vaikelio laukimu. Ką jums suteikia motinystė?
Motinystė man iš dalies reiškia gyvenimo prasmę. Nesakau, kad neturintys vaikų jos nejaučia. Bet vaikai - didžiausias iššūkis, atsakomybė, pareiga ir begalinis džiaugsmas bei brangiausia dovana.
Stengiuosi skirti dukroms kuo daugiau laiko, bet nepamirštu ir savęs. Manau, mamoms labai svarbu išmokti skirti laiko ir sau. Kad būtume pailsėjusios, pasisėmusios naujo įkvėpimo. Tik dvasiškai ūgtelėjusios pačios galime daugiau duoti kitiems.
Nesu tobula mama. Ne visada randu jėgų paskaityti prieš miegą, atidėlioju kai kuriuos svarbius pokalbius, kartais per daug nuolaidžiauju, o kartais būnu per griežta. Nuoseklumo mokausi gyvendama su savo vaikais. Esu mama, kuri labai daug ko mokosi iš savo atžalų: pasišventimo, atlaidumo, gebėjimo džiaugtis smulkmenomis, pasitikėjimo. Esu be galo laiminga, kad jas turiu, ir kad laukiuosi dar vieno „mokytojo"...
Jūsų gyvenime nestigo sunkių išbandymų: avarija, komos ištikta dukrelė Gabrielė, skyrybos su pirmuoju vyru... Ar neklausėte Dievo, kodėl tai nutiko jums?
Be abejo, klausimų „kodėl?" ir „kodėl būtent man?" kilo. Pavadinčiau juos pačiais sunkiausiais išbandymais. Jei po avarijos man nebūtų kilę tų klausimų, tikriausiai nebūčiau patyrusi tiek vidinės kančios. Bet tuo pat metu jie mane subrandino. Noras atsakyti į šiuos klausimus paskatino geriau pažinti Dievą ir suprasti, kad blogi dalykai nebūtinai yra bausmė už kažką. Nelaimės - ne visada ženklas, jog kažką darome ne taip. Dažniausiai mes patys nepastebime, kuo esame negeri, ką ir kaip reikia keisti. Būtent sukrėtimai mums atveria akis, skatina susimąstyti, moko tikėti ir į tą patį dalyką pažvelgti kitaip.
Esate stipri moteris... Kas padėjo nepalūžti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis?
Kai buvo sunkiausia, padėjo žmonės ir Dievas. Tikėjimas davė viltį ir ramybę. Nepaisydama begalinio skausmo, gyvenau tikėjimu, kad viskas į gera. Taip ir yra. O žmonės, kurie buvo šalia, neleido pasijusti paliktai, išduotai ir vienišai. Tai labai svarbu. Deja, mūsų niekas nemokė, kaip paguosti, ką pasakyti, kaip elgtis, kai ištinka nelaimė. Dabar žinau, kaip svarbu tokiais momentais kito žmogaus palaikymas. Kiek daug reiškia ir kiek vilties suteikia paprasčiausia žinutė telefonu, elektroninis laiškas ar skambutis.
Ar tiesa, kad domitės sapnais, ezoteriniais mokslais?
Ezoteriniais mokslais nesidomiu. Esu praktikuojanti krikščionė. Tai paprasta ir galinga dvasinė praktika. Ji padeda priimti ir suprasti kasdienos išbandymus. Ieškojau Dievo jau seniai. Susipažinusi su Mindaugu, sutikau ne tik mylintį ir mylimą vyrą, bet ir dvasinį mokytoją, pagalbininką, bendrakeleivį.
O sapnai?! Jų tyrinėjimas padeda psichologiškai augti, priverčia atidžiau pasikapstyti emocijų labirinte, galiausiai pažinti ir labiau suprasti save pačią. Po avarijos, kurią patyrė dukrelė, pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų. Pamenu, tomis siaubingomis naktimis, kai Gabrielės gyvybė kabojo ant plauko, nesapnavau jokių pranašiškų nei košmariškų sapnų, nemačiau jokių ženklų.
Atvirai ir nuoširdžiai kalbate apie meilę, asmeninį gyvenimą. Nebijote, kad žmonės ims pavydėti laimės?
Kalbu apie tai, kuo gyvenu. O gyvenu viskuo. Ir mūsų gyvenime yra nesusikalbėjimų, įtampos, sunkumų. Juk kiekvienas žmogus turi skirtingą požiūrį, nuomonę.
Argi laimės galima pavydėti?! Manau, kai kyla pavydas, turėtume prisiminti, kad kiekvienam skirta sava laimė ir savi išbandymai. Jei kažkas šypsosi ant šio mėnesio žurnalo viršelio, dar nereiškia, kad neturi dėl ko vakare liūdėti.
Jei ne avarija, ar būtų užsimezgę artimesni santykiai su Mindaugu?
Mes su Mindaugu artimai bendravome dar prieš avariją. Nelaimė tik atskleidė jo pasišventimą, meilę, kantrumą. O tą mūsų pažintį, kai jis vieną dieną pasirodė biure kaip žmogus, gerai mokantis anglų kalbą ir galintis padėti ją tobulinti, vadinu Dievo ženklu. Kitas pasakytų - likimu. Net neabejoju, kad mus suvedė ne atsitiktinumas, o Dievas.
Viename interviu sakėte, jog Mindaugo dėka vėl tikite santuoka ir Dievu...
Santykiai su Mindaugu man atskleidžia, ką reiškia Biblijos eilutės „...ir jie taps vienu kūnu." Mes - du skirtingi, savarankiški žmonės. Bet santykiuose ir šeimoje tampame vienu kūnu iš dviejų dalių, papildančių viena kitą.
Prasitarėte, kad rutiną išsklaido rytą vyro užplikytas puodelis arbatos. O kaip jūs palepinate vyrą?
Ačiū už klausimą. Jis padėjo man suprasti, kad šiuo momentu daugiau laukiu iš jo nei pati duodu... Susireikšminau... Metas padaryti išvadas (šypsosi).
Kad meilės nenužudytų buitis, reikia kelių susitarimų. Pirma, kiekvienas šeimos narys pagal galimybes turi prisiimti įsipareigojimus dėl namų ruošos darbų. Juk ne paslaptis, kad santykius dažnai nužudo nuovargis. Kitas svarbus susitarimas - kalbėtis apie tai, net kas nepriimtina. O svarbiausia - būti lankstiems ir nebijoti keistis. Čia mano receptas, kuriuo naudojuosi.
Sakoma, nėra šeimos be dūmų...
Na, dūmų mūsų namuose kyla, kai kas nors nepakankamai sulaukia dėmesio. Dažniausiai, žinoma, juos leidžiu aš arba mergaitės. Mindaugas tyliai tokius dūmelius kažkur „įžemina" (šypsosi). Nors jis garsiai to nesako, jaučiu, kad per daug susitelkiau į savo poreikius.
Dar dūmų rizika padidėja, kai stinga laiko, kai pramiegame, o reikia suspėti daug ką nuveikti. Čia receptas vienas - nepatingėti atsikelti, ir viskas bus gerai. Deja, didžiausia mano silpnybė - vakarais naktinėti, o rytais ilgai miegoti.
Gerai, kad dėl laisvalaikio nekyla dūmų, nes ką veiksime, ką valgysime, sprendžiame visi kartu.
Ar dukros priprato prie jų gyvenime atsiradusio naujo žmogaus? O jūs?..
Santuokoje gyvename kiek daugiau nei metus. Tai dar labai nedaug. Tik mūsų bendro kelio pradžia. Manau, vienas kito pažinimas tęsis visą gyvenimą. Baisiausia, kai žmonės nebegali vienas kito niekuo nustebinti.
Džiaugiuosi, kad Mindaugas gerai sutaria su mano dukrytėmis. Jos jį vadina Mindaugu. O tėtis yra tėtis. Jis - vienintelis. Nedingo iš jų gyvenimo, ir tai gerai. Nedingo ir iš manojo.
Neįsivaizduojate savęs namų šeimininke?
Kiekvienam žmogui duota galimybė užsidirbti savo rankų darbu arba sugebėjimais. Man darbas - ir pragyvenimo šaltinis, ir galimybė realizuoti idėjas, ir prisidėti prie informacijos sklaidos.
Turbūt stengiatės kuo daugiau laiko skirti šeimai?
Kiekvienas privalome rasti ir skirti laiko ne tik šeimai, draugams, bet ir savo dvasiniam bei asmeniniam augimui, pomėgiams. Mano ideali diena prasideda ir baigiasi laiku, skirtu sau.
Ne, ne grožio procedūroms, joms beveik nelieka laiko. Stengiuosi nors kiek palepinti save dėmesiu. Juolab kad to išmokyti turiu ir mergaites. Svarbu ir kūno higiena, manikiūras, plaukų priežiūra, sveika mityba, aktyvus poilsis gamtoje ir ramus miegas.
Turbūt su vyru lankote paskaitas apie nėštumą - esate natūralaus gimdymo šalininkai?
Pradėjome lankyti gimties kursus. Kaip ir abi dukras, taip ir šį vaikelį norėčiau pagimdyti natūraliai, dalyvaujant ir padedant vyrui. Mergaitės mane nuolat spaudžia, kad taip pat norėtų dalyvauti gimdyme. Sutarėme, kad iš pradžių ir dalyvaus. Jaučiu jų begalinę meilę, rūpestį ir mažylio laukimą. Sako, bus mergaitė!
Kas, anot jūsų, yra laimė?
Laimė - kai turi kuo ir su kuo dalytis, moki duoti. Kai turi tikėjimą, viltį ir meilę. Kiekvienas galėtume jaustis laimingas, jei tik savęs nenuvertintume, nelygintume su kitais, rastume kuo pasidžiaugti kiekvieną dieną. Ir kuo dažniau galvotume ne tik apie save, bet ir apie kitus.
