Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Keliauk kitaip!“. Žiaurių ponų pėdsakai, gamtos grožis ir kova dėl ungurių tarp Zalvės ir Zalvio ežerų

Antazvės bažnyčia ir vartai
keliaukkitaip.lt nuotr. / Antazvės bažnyčia ir vartai
Šaltinis: Keliaukkitaip.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuošalioje ir ramioje šiaurės rytų Lietuvos vietoje, tarp Zalvės ir Zalvio ežerų plyti Antazavės šilas, per kurį teka gan negili ir dėl gausių virtuolių medžių beveik nepraplaukiama Zalvelė, jungianti šiuos ežerus. Tai puiki vieta dieną praleisti ant dviračio ar išsiruošti į žygį pėsčiomis.

Kelionę pradedame Antazavėje. 1794 m. Antazavės miestelio viduryje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jos statybą finansavo bei ja rūpinosi Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė – Pliaterienė. Ši bažnyčia dažniausiai būna užrakinta, nebent pataikysite per pamaldas, tačiau turistams ir šventoriuje dera elgtis oriai bei tvarkingai.  

Pro bažnyčios vartus alėja veda tiesiai į Antazavės dvarą. Nors jis visai arti – grafienė norėjusi, jog  iš rūmų pro plačiai atvertas bažnyčios duris matytųsi didysis altorius – pasakojama, kad į pamaldas  važiuodavo keturiais žirgais pakinkyta karieta. Manoma, kad Antazavės dvaro projektą kūrė garsus architektas Laurynas Stuoka.

keliaukkitaip.lt nuotr./Antazavės dvaras
keliaukkitaip.lt nuotr./Antazavės dvaras

Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs. Dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams neįtikusį ir plakdavo rykštėmis kiek paskirta, kartais net iki mirties. Yra išlikę pasakojimų, jog dvarponiai baudžiauninkus mainydavo į šunis, kad jaunoms moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus šunyčius. Dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – pro rūmų langą galėdavo ir nušauti. Dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto žmogaus griaučiai… 

Žiaurių ponų palikuonys gyveno tarsi prakeikti, nes beveik visų šeimų likimas buvo tragiškas. 1861 metais panaikinus baudžiavą, netekęs nemokamų darbininkų, vienas jų net nusišovė. Kitas, nuo gimimo nevaldęs kojų, nusinuodijo, o jo brolis paskendo Zalvės ežere. Dar vienas dvaro savininkas taip pat nusišovė, o jo žmona išprotėjo. Paskutinė šeimininkė buvo ištremta ir, nepakėlusi bado bei šalčio, greitai mirė.  Vienintelė iš čia kilusi Emilija Pliaterytė garbingai įėjo į istoriją kaip kovotoja romantikė. 1831 m. sukilimo kovų dalyvę grafaitę net vadina Lietuvos Žana d‘Ark. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Sena trobelė Antazavės aile
keliaukkitaip.lt nuotr./Sena trobelė Antazavės šile

Iš Antazavės neriame į miškus. Keliautojams dera atsiminti, jog esame regioniniame parke – saugomoje teritorijoje, todėl reiktų būti atidiems gamtai ir elgtis pagal parko lankytojų taisykles. Regioninio parko teritorijoje gyvena net 127 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų, augalų ir grybų rūšys. Regioninio parko lankymo taisyklėse trumpai ir aiškiai sakoma: rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes draudžiama. Turbūt retas kas gali pasigirti puikiai pažįstantis visus augalus, todėl prieš tiesdami ranką skinti patikusią gėlę, pagalvokime. Verčiau pasigėrėti ir palikti augalą gamtoje – jo namuose. Galima nusifotografuoti. Apie visa tai mintimis dalijomės su Sartų regioninio parko direktoriumi Sauliumi Mažiuliu, papasakojusiu apie parko vertybes. Kadangi čia peri 22 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ypač perėjimo metu negalima trikdyti jų ramybės. Garsūs šūkavimai ir tranki muzika dažnai tėra tik mūsų vidinio neišprusimo etiketė. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Velikuakių piliakalnis
keliaukkitaip.lt nuotr./Velikuškių piliakalnis

Smėlio takeliais pasiekiame Pakačinės piliakalnį. Jis dar žinomas Dembų vardu. Čia apsigyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. 

Šiose sėlių genties žemėse praeityje vyko kovos su priešais, o mes netrukus pasiekiame ne taip jau seniai vykusių laisvės kovų paminklą. Tai Šilo mūšio vieta ir atkurtos Lietuvos partizanų žeminės. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Antazavės mūaio vieta
keliaukkitaip.lt nuotr./Antazavės mūšio vieta

Dabar vėl sugrįžtame į tą patį miško keliuką ir asfaltuotu keliu judame iš Dusetų į Obelius.  Juo pasukame dešinėn ir Zalvės krantu pasiekiame Velikuškių antrąjį piliakalnį, dar vadinamą Sala. 

Pa­sa­ko­ja­ma, jog slėny­je tarp Bra­de­sių pi­lia­kal­nio ir Sartų ežero ka­dai­se au­gęs di­de­lis ąžuo­ly­nas, laikytas šventu. Ka­dai­se, kaip ir dabar, čia buvęs til­tas per Sartus ir Zalvę jungiančią protaką. Til­tas lai­ky­tas ir mi­to­lo­gi­niu, vedančiu į Vėlių kalną, lyg iškylantį tarp dviejų pi­lia­kal­nių: Vely­kuškių ir Bra­de­sių. Da­bar ąžuo­lyną me­na Bra­de­sių ąžuo­las. Ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu. Jis išties įspūdingas – apglėbti jo kamieną reikia šešių suaugusių žmonių. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Bradesių ąžuolas
keliaukkitaip.lt nuotr./Bradesių ąžuolas

Senovėje ne tik ąžuolai, kuriuose, kaip tikėta, apsigyvena protėvių vėlės, buvo gerbiami. Žmonės su visa gamta gyveno darniau. Gal dabar tai kiek apipinama romantika, tačiau protėviai juk nepaliko mums sudarkytos gamtos ir šiukšlynų. Taip kalba su parko šeimininkais pasisuka apie šių dienų žmogaus santykį su gamta. Deja, ir vėl apie šiukšlinimą. Parko direktoriaus Sauliaus Mažiulio žodžiais: „šiukšlė šiukšlę traukia...“. Todėl stengiamasi, kad poilsiavietėse ir stovyklavietėse nespėtų susikaupti šiukšlės. Nes dar gaji dalies lankytojų nuostata – ne aš pirmas palikau šiukšles ar užsikūriau lauželį neleistinoje vietoje, jei kiti taip darė, gal beveik ir legalu...

Už kelių kilometrų reikia nuo asfalto sukti į dešinę, link Marimanto. Tai senovinio vandens malūno griuvėsiai. Malūnas priklausė Antazavės dvarui. Kad nuokalnėn leidžiamės ne šiaip miško keliuku, byloja lauko akmenimis grįstos atkarpos – tai senojo kelio, kuriuo maišais su miltais pakrauti vežimai vingiais kilo aukštyn, liekanos.  

keliaukkitaip.lt nuotr./Marimanto vandnes malūno liekanos
keliaukkitaip.lt nuotr./Marimanto vandnes malūno liekanos

Per apirusią užtvanką ir tiltą galima tik pereiti ar pervažiuoti dviračiu. Todėl šalia esančia sekluma kartais susigundo pasinaudoti kokio visureigio ar kitos galingos mašinos vairuotojas. Taip daroma didelė žala. Ne tik ardomi krantai. Gaivus Zalvelės vanduo, smėlėtas, švarus vandens telkinio dugnas yra kartais nepastebimos gyvybės namai. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Zalvės upė
keliaukkitaip.lt nuotr./Zalvės upė

Šiose gražiose ir, atrodo, tokiose ramiose vietose yra nutikę ir gana žiaurių įvykių. Upelis yra žinoma pavasarinės ungurių migracijos vieta. Kai vanduo kiek sušyla, ypač jei lietinga ir vėjuota, unguriai intensyviai migruoja upeliais tarp vandens telkinių. Tuomet jų bando tykoti brakonieriai, statantys upių vagose ungurių gaudykles. Prie šitų krantų yra buvę atsitikimų, kai brakonieriai šaudė į savo konkurentus medžiokliniais šautuvais. Būta ir ginkluoto pasipriešinimo gamtos apsaugos pareigūnams atvejų. Nusikaltėliams taikyta baudžiamoji atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnams ir administracinė – už šiurkštų žūklės taisyklių pažeidimą. Už sugautą žuvį dar prisideda ieškinys dėl padarytos žalos gamtai. Regioniniame parke, kur yra trisdešimt ežerų ir vienas didžiausių Lietuvoje – Sartų ežeras, gausiai lankosi žvejai mėgėjai. Daug žvejų rūko, o numestų cigarečių filtrai gali išlikti metais. Nekalbant apie plastiką, suirsiantį per 50 metų, ar plastikinę tarą, kuri sunyktų tik per kelis šimtus metų. Šiuolaikinis žvejybinis valas yra toks kokybiškas, kad susiraizgęs kur nors vandens telkinyje, teigiama, gali išlikti ne mažiau kaip penkis šimtus metų, ir gali kelti pavojų vandens paukščiams. 

keliaukkitaip.lt nuotr./Sartų ežero krantai
keliaukkitaip.lt nuotr./Sartų ežero krantai

Pailsėjus prie Marimanto, reiktų vėl pasiekti asfaltuotą kelią, vedantį Zarasų kryptimi. Juo galima sugrįžti į Antazavę. Iš šių vietų kilęs poetas Paulius Širvys rašė: „Balti keliai, – kaip drobės. Kurį čia pasirinkus?“ Mes šį kartą pasirinkome kelionę po poeto kraštą, ir baigėme ją pilni gerų įspūdžių bei emocijų.

keliaukkitaip.lt nuotr./Sartų regioninio parko peizažas
keliaukkitaip.lt nuotr./Sartų regioninio parko peizažas

Visą straipsnį skaitykite čia: http://keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/article/46

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Keliaukkitaip.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt