„Tarp dviejų Jūračių sėdėsi, gali norą užminti“, – vyrui, Taro kortų ir magijos žinovui Leopoldui Malinauskui (50), šypsodamasi pataria žmona bioenergetikė Jūratė Malinauskienė (29). Tiesą sakant, baugiai smalsu nors truputį pabūti šalia šios poros, laužančios įprastos šeimos stereotipus.
Tai kokį norą užminsite?
Leopoldas: Greičiau ne noras išsipildys, o pasisekti turėtų. Netgi pagal senąjį baltų tikėjimą, jeigu žmogus nori kokių pokyčių, sėkmės, turi praeiti pro dvišaką medį. Beje, Jūratė – deivė, įsimylėjusi žemietį. Deivėms tai buvo draudžiama, todėl ji užsitraukė vyriausiojo dievo rūstybę. Šis ir trobą jai supylė, ir langus išdaužė... Kaip tikras lietuvis vyras. Tikėtina, kad jeigu taip pasielgė su deive, ši buvusi jo žmona.
Jeigu jūsų Jūratė – deivė, kas esate pats: žemietis Kastytis ar galingasis Perkūnas?
Leopoldas: Aišku, paprastas mirtingasis...
Jūratė: Leopoldas studijavo istoriją, todėl pokalbio negali pradėti be įžangos apie istoriją ar mitologiją. Per šešerius metus jau pripratau, kiekvieną frazę atmintinai moku...
Namie jūs irgi tokiomis temomis kalbatės?
Jūratė: Ne, namuose mes normalūs žmonės. Ryte išsilakstome kas kur, o vakare pasimatome, paklausiame, kaip kuriam sekėsi. Ir visada atsakome: „Gerai.“
Leopoldas: Nesvarbu, kad gal miegojai vos kelias valandas, šypsena – vis tiek privalu. Pradėsi nuo pat ryto inkšti – sugadinsi dieną ir sau, ir kitam.
Namie nesibarate?
Jūratė: Oi, mes jau „atsibarę“ per šešerius metus. Dabar gyvename gerai. Kas mus tebelaiko kartu? Aišku, meilė.
Bet juk kai žmogų pažįsti tarsi nuluptą, žinai, ką pasakys, kaip atsakys, su juo darosi nebeįdomu...
Jūratė: Ne, mums kitaip. Jeigu vienas Klaipėdoje, kitas – Vilniuje, Šiauliuose ar Rygoje, trijų dienų vienas be kito netveriame. Mums būtina skambintis, šnekėtis ilgiausiai, telefonų sąskaitos begalinės...
Leopoldas: Aš pasakysiu kitaip: mes trejus metus buvome kartu nesusituokę. O savo mokiniams, kuriems dėstau tarologiją, aiškinu, kaip nedora gyventi susidėjus arba jeigu jau pasižadėjote būti kartu, kol mirtis išskirs, taip ir gyvenkite. Viena deklaravau darbe ir visai kas kita vyko mano paties namuose. Galiausiai su Jūrate vienas kitam prisiekėme ir dabar gyvename pagal duotą priesaiką, todėl, ponios, nesuprantu, apie kokį nuobodumą jūs kalbate... Ką reiškia „nusibodo“? Arba pasižadėk visam gyvenimui, arba net neprisiek to, ko nesugebėsi įvykdyti. Užtat ir skyrybų tiek daug, kad neatsakingai duodamos tokios priesaikos.
Jūratė: Su Leopoldu mūsų interesai bendri, dirbame kone toje pačioje srityje. Mudu susikalbame. Pažiūrėkite, turbūt stipriausiai žmones laiko bendri interesai ir vaikai. Mes vaikų neturime, todėl lieka bendri interesai, darbas. Kartais patys juokiamės: kartu neiname gal tik į vonią... Mes kaip dvyniai sulipę. O pradžia, be abejo, buvo sunki, nes pradėjome nuo nulio. Kitiems dar ir mūsų amžius kažkodėl kliudė. Daug kam nenormalu atrodo, kai jis ar ji gerokai vyresni. Reikėjo trejų metų, kol mano ir jo draugai, artimieji galutinai suprato, jog esame pora. Visi bandė aiškinti, kad vienas kitam sugadinsime gyvenimus, kad ilgai kartu nebūsime... Išėjo taip, kad kelios taip kalbėjusių draugų šeimos jau seniai išsiskyrė, o mes – vis dar kartu.
Leopoldas: Gyventi reikia pagal sielos amžių, o jis skiriasi nuo pase įrašyto. Ką daryti, jeigu su artimu žmogumi prasilenkei laike per kokius dvidešimt metų? Negi dėl to nebūsite kartu? Pavyzdžiui, mes išmokome laiku sustoti. Jau žinau: dar sakinys ir... to sakinio tiesiog nepasakai, pakeiti temą. Štai konflikto ir išvengei arba jį pabaigei.
Jūratė: Kas iš to, jeigu keisi poras, bet neišmoksi tos pačios pamokos, kurią tau likimas nori įkalti. Žodžių „aš tave myliu“ gali ištarti ar išgirsti begalę, bet tikroji meilė yra tada, kai gyvenimo vežimą abu tempia į tą pačią pusę.
Leopoldas: Ponios, o kodėl mes tiek daug apie skyrybas šnekame?
Tai pakalbėkime apie gražius dalykus. Papasakokite savo pažinties istoriją.
Jūratė: Atėjo raudonplaukė mergaitė išsiburti Taro kortomis... O ko aš ėjau? Nes mano draugė būrėsi, niekada nemačiau jos tokios laimingos ir besišypsančios kaip po susitikimo su tuo tarologu. Aš tada kaip tik norėjau mesti visus mokslus ir darbus, Lietuvoje mačiau vien pilką spalvą, todėl užsimaniau važiuoti į Italiją dirbti draugės picerijoje. Tuo metu man buvo gal dvidešimt keleri. Atėjau pas būrėją, o pamačiau kažkokį kostiumuotą vyruką ilgais plaukais... Jis man pareiškė: „Mergina, niekur nevažiuoji, nes ten laukia nesėkmė. Lieki Lietuvoje ir čia pamatysi, kaip suklestėsi.“ Jeigu ėjau burtis, gal ir pati abejojau, ar verta išvažiuoti. Vėliau ir pranašystė išsipildė: draugės, kurios vietoj manęs iškeliavo, dar ir su skolomis grįžo. Bet blogiausia buvo, kad tarologas išvadino mane ragana!
Leopoldas: Kortos iškart parodė, kad jos giminėje būta žmonių, turėjusių paranormalių galių. Pasakiau Jūratei, kad ji paveldėjo tuos gabumus.
Jūratė: Labai supykau ir įsižeidžiau...
Leopoldas: ...nes ji norėjo būti normali – tokia kaip visi. Pasirodo, niekuo neišsiskirti, būti tokiai kaip visi – daugelio svajonė. Pilka mašina, pilkas kostiumas... Bandžiau aiškinti tai raudonplaukei merginai, kad turi tobulinti savo gabumus, bet Jūratės reakcija buvo labai neigiama.
Jūratė: Nieko sau individualumas: „Tu esi ragana!“ Išėjau iš būrėjo pasipiktinusi. Bet tiesa ta, kad mano giminėje iš tiesų buvo moterų, mokėjusių ir gyvulį pagydyti, ir ligą užkalbėti. Tačiau tie gebėjimai – kančia juos turinčiam žmogui. Mačiau, ką reiškia būti kitokiai, ir nenorėjau taip pat kentėti. Bet paskui pyktis atlėgo, supratau, kad nuo likimo nepabėgsiu.
Leopoldas: Pavymui jai dar spėjau sušukti, kad jeigu norės pramokti, išlavinti savo galias, tegu kreipiasi.
Jūratė: Po kurio laiko paskambinau ir užsirašiau pas Leopoldą mokytis Taro kortų paslapčių. Išmokau, patiko, bet suvokiau, kad tai – ne man. O paskui labai sunkiai susirgo mano mama. Pas medikus ji nevažiavo, labai sublogo, paakiai pajuodo. Suprantama, kokia liga... Tempiau ją pas vienus, pas kitus gydytojus, o ji vis užsispyrusi kartoja: „Tu turi mane pagydyti. Tai – ženklas, kad tau laikas pradėti eiti tikruoju keliu.“ Labai skausmingai, per ašaras suvokiau, kuo turiu tapti. Gydžiau ją energija, atsirandančia mano rankose. Mamai gerėjo, jos organizmas sustiprėjo, dabar ji sveika ir aktyvi. Tada iš tiesų suvokiau, kad mano paskirtis – gydyti. Daug padėjo Leopoldas, mokiausi pas Viliją Lobačiuvienę, ieškojau mokytojų užsienyje. Dabar jau pažįstu save, žinau, ką sugebu.
Kaip išėjo, kad po tų paskaitų likote kartu?
Leopoldas: Susitikimai, penkios valandos kalbėjimo keliskart per savaitę. Sutemdavo, todėl pasiūlydavau palydėti Jūratę namo. Paaiškėjo, kad mums – į tą pačią pusę. Jeigu ji nebūtų gyvenusi toje pačioje miesto pusėje, gal nieko ir nebūtų buvę... Eidavome kartu per temstantį miestą...
Jūratė: Apie jokią meilę net galvoje nebuvo. Įdomios buvo Leopoldo kalbos, samprotavimai. Klausiausi jo ausis ir akis išplėtusi.
Leopoldas: Mes ilgai klijavomės, nuo pirmo susitikimo gal metai praėjo. Buvo be galo malonu vienas kitą matyti, į paskaitas, susitikimus lėkdavome lyg galvas pametę.
Kai būrėte Jūratei, nė viena korta nieko nepasakė apie judu?
Leopoldas: Aš nebūriau sau, žiūrėjau į jos gyvenimą.
Jūratė: Tiksliau, jis žiūrėjo tik į situaciją dėl užsienio, o ar aš ištekėsiu ir kiek vaikų turėsiu, tada man visai nerūpėjo.
Leopoldas: Kai pas mane ateina ir klausia: „Ką jūs man galite papasakoti?“, iškart atsakau: „Viso gero.“ Aš nesu pasakorius: turite konkretų klausimą, situaciją, problemą, tam tikrą kelio atkarpą – ją ir galiu išdėstyti. Pasiuntu dėl nekonkretumo. Kam žmogui pasakoti tai, ką jis ir taip gerai apie save žino?
Na, žmonės mėgsta patikrinti būrėjus, ar verta tikėti jų pranašystėmis.
Leopoldas: Ar įmanoma, kad žmogus ateitų pas gydytoją ir pareikštų: „Jeigu atspėsite, kur man skauda, aš pas jus gydysiuosi... Va, ir neatspėjote! Viso gero.“ Kam mane tikrinti? Aš jau vienuolika metų dirbu šį darbą, kasdien po penkis šešis žmones priimu. Rinka mane jau patikrino: jeigu šnekėčiau nesąmones, seniai būčiau ėmęsis kitos veiklos. Todėl su tokiu, kuris pasako: „Mano gyvenime viskas gerai, noriu tik pažiūrėti, kas manęs laukia ateityje“, iškart atsisveikinu. Kai bus blogai, tada ateik. Kai nežinosi, kaip toliau gyventi, tada ateik. Linksmiausia, kai pasakoja: „Buvau pas Vangą, buvau pas Pavelą Globą, dabar atėjau pas jus...“ Kolekcijai trūksta tik Leopoldo? Viso gero! Nemėgstu kolekcionuojančiųjų, kas ką pasakys apie jo rožinį rytojų.
Kaip tapote Taro kortų ir magijos žinovu? Jūs dažnai pristatomas dar ir kaip grafologas, raganius, Okultinių studijų centro vadovas...
Leopoldas: Seniau buvau laisvas menininkas, gyvenau iš tapybos, paskui – iš vitražų, odos. Vėliau dirbau reklamos agentūroje, kur turėjau progą sujungti visus savo gabumus. Kai agentūra užsidarė, paieškojau vieno kito darbo, bet paskui susimąsčiau: ką aš darau? Žmogus turi dirbti tai, ką moka geriausia, kas jam sekasi. Nuo seno kaupiau medžiagą apie chirologiją, apie Taro kortas, kai Lietuvoje jomis dar niekas nesidomėjo. Teoriškai kaip būrėjas buvau pasirengęs, reikėjo tik ryžtis praktikai.
Jau kelerius metus įgyvendinu ir tai, ko mokau savo mokinius: žmogus, pretenduojantis gydyti kitą žmogų, turi būti idealios sielos ir idealaus kūno. Joga, krosiukai, pirtelės, dėl sielos – meditacijos; stengiamės visa tai daryti. Aš nevartoju jokių kvaišalų, nerūkau, negeriu nė lašo.
Jūratė: Tu šaunuolis, labai gerbiu tavo požiūrį į alkoholį, bet kategoriškumo nereikia. Man atrodo, jeigu moki saikingai vartoti, jeigu kompanija gera, kodėl gi neišgėrus taurės vyno? Matyt, todėl mes ir esame kartu, kad tokie skirtingi.
Negaliu patikėti, kad žmogus visus penkiasdešimt metų būtų toks teisingas ir neklystantis. Jūsų gyvenime iki Jūratės nebuvo nei vedybų, nei skyrybų?
Leopoldas: Gal ir buvo...
Jūratė: Aš Leopoldui – antra žmona. Kalbos apie pirmąją šeimą jam labai skaudžios. Žmona pateko į avariją, tada trejų metų sūnus neteko mamos. O moterys visą gyvenimą prie jo kabinėjosi, nes vyrukas išvaizdus ir smegenis turi... Mes su juo apie tai daug kalbėjomės ir gal dėl to labai suartėjome, jam reikėjo išsipasakoti, parodyti savo vidų.
Leopoldas: Kodėl žmonės žiūri serialus? Todėl, kad jų gyvenime nieko nevyksta, belieka sėdėti ant sofutės ir žiūrėti, kaip klostosi kitų gyvenimai. Mūsų amato žmonės turi būti gerai aplamdyti gyvenimo: mylėję ir nemylėti, palikti ir suradę. Kuo daugiau buvai vėtomas, mėtomas ir daužomas, tuo lengviau tau bus suprasti kitus.
Šamanai, būrėjai, bioenergetikai visais laikais buvo ypatingi žmonės. O kokie jūs namie?
Jūratė: Paprasti mes. Žmonės kaip žmonės. Uždariusi kabineto duris, namo einu kaip paprasta ištekėjusi moteris. Reikia užsukti į parduotuvę, nupirkti kokių saldumynų ar žalumynų, pagaminti maisto, išskalbti darbužius ir pasėdėti prie knygų ar televizoriaus, dar kartais norisi susitikti su draugėmis, apšnekėti visus reikalus...
Leopoldas: Jeigu esi šito luomo žmogus, visą laiką turi būti bent žingsneliu priekyje. Todėl mums nesvetima klausytis žinių, naršyti po internetą, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tiesiog kiekvienas dirba savo darbą. Yra daugybė žmonių, kurie taip ir nesiryžo imtis to, kas labiausiai prie širdies. Žmogus man pasakoja apie hobį, kuriam atiduoda visus savaitgalius, laisvą laiką. „Taip, – patvirtinu. – Tai – kelias, kuriam leidai užželti. Kelias, kuriuo nenuėjai.“ Liūdna, nes tas žmogus nerado savęs. Ko aš čia atėjau? Ką aš čia darau? Ir ką kalbės, kai manęs jau nebus? Tai turėtų būti trys svarbiausi žmogaus klausimai.
O jūs savo ateitį žinote?
Jūratė: Neduok Dieve! Juk būtų labai neįdomu!
Leopoldas: O aš žinau, nes kiekvienam magui ar šamanui tai privalu. Visų žmonių filmai jau nufilmuoti. Žinoti ar nežinoti, koks tavasis, kiekvieno pasirinkimas. Būrėjo darbas – sustatyti įspėjamuosius ženklus žmogaus kelyje: jeigu čia, šioje vietoje, kažko nepadarysi, atsitiks tai ir tai – nuvažiuosi nuo kelio.
Jūratė: Jeigu viskas jau nulemta, vadinasi, belieka susidėti rankas ir laukti? Nesutinku! Matote, kokie mes skirtingi! Bet vis dėlto mes – kartu.
Tai kokį norą užminsite?
Leopoldas: Greičiau ne noras išsipildys, o pasisekti turėtų. Netgi pagal senąjį baltų tikėjimą, jeigu žmogus nori kokių pokyčių, sėkmės, turi praeiti pro dvišaką medį. Beje, Jūratė – deivė, įsimylėjusi žemietį. Deivėms tai buvo draudžiama, todėl ji užsitraukė vyriausiojo dievo rūstybę. Šis ir trobą jai supylė, ir langus išdaužė... Kaip tikras lietuvis vyras. Tikėtina, kad jeigu taip pasielgė su deive, ši buvusi jo žmona.
Jeigu jūsų Jūratė – deivė, kas esate pats: žemietis Kastytis ar galingasis Perkūnas?
Leopoldas: Aišku, paprastas mirtingasis...
Jūratė: Leopoldas studijavo istoriją, todėl pokalbio negali pradėti be įžangos apie istoriją ar mitologiją. Per šešerius metus jau pripratau, kiekvieną frazę atmintinai moku...
Namie jūs irgi tokiomis temomis kalbatės?
Jūratė: Ne, namuose mes normalūs žmonės. Ryte išsilakstome kas kur, o vakare pasimatome, paklausiame, kaip kuriam sekėsi. Ir visada atsakome: „Gerai.“
Leopoldas: Nesvarbu, kad gal miegojai vos kelias valandas, šypsena – vis tiek privalu. Pradėsi nuo pat ryto inkšti – sugadinsi dieną ir sau, ir kitam.
Namie nesibarate?
Jūratė: Oi, mes jau „atsibarę“ per šešerius metus. Dabar gyvename gerai. Kas mus tebelaiko kartu? Aišku, meilė.
Bet juk kai žmogų pažįsti tarsi nuluptą, žinai, ką pasakys, kaip atsakys, su juo darosi nebeįdomu...
Jūratė: Ne, mums kitaip. Jeigu vienas Klaipėdoje, kitas – Vilniuje, Šiauliuose ar Rygoje, trijų dienų vienas be kito netveriame. Mums būtina skambintis, šnekėtis ilgiausiai, telefonų sąskaitos begalinės...
Leopoldas: Aš pasakysiu kitaip: mes trejus metus buvome kartu nesusituokę. O savo mokiniams, kuriems dėstau tarologiją, aiškinu, kaip nedora gyventi susidėjus arba jeigu jau pasižadėjote būti kartu, kol mirtis išskirs, taip ir gyvenkite. Viena deklaravau darbe ir visai kas kita vyko mano paties namuose. Galiausiai su Jūrate vienas kitam prisiekėme ir dabar gyvename pagal duotą priesaiką, todėl, ponios, nesuprantu, apie kokį nuobodumą jūs kalbate... Ką reiškia „nusibodo“? Arba pasižadėk visam gyvenimui, arba net neprisiek to, ko nesugebėsi įvykdyti. Užtat ir skyrybų tiek daug, kad neatsakingai duodamos tokios priesaikos.
Jūratė: Su Leopoldu mūsų interesai bendri, dirbame kone toje pačioje srityje. Mudu susikalbame. Pažiūrėkite, turbūt stipriausiai žmones laiko bendri interesai ir vaikai. Mes vaikų neturime, todėl lieka bendri interesai, darbas. Kartais patys juokiamės: kartu neiname gal tik į vonią... Mes kaip dvyniai sulipę. O pradžia, be abejo, buvo sunki, nes pradėjome nuo nulio. Kitiems dar ir mūsų amžius kažkodėl kliudė. Daug kam nenormalu atrodo, kai jis ar ji gerokai vyresni. Reikėjo trejų metų, kol mano ir jo draugai, artimieji galutinai suprato, jog esame pora. Visi bandė aiškinti, kad vienas kitam sugadinsime gyvenimus, kad ilgai kartu nebūsime... Išėjo taip, kad kelios taip kalbėjusių draugų šeimos jau seniai išsiskyrė, o mes – vis dar kartu.
Leopoldas: Gyventi reikia pagal sielos amžių, o jis skiriasi nuo pase įrašyto. Ką daryti, jeigu su artimu žmogumi prasilenkei laike per kokius dvidešimt metų? Negi dėl to nebūsite kartu? Pavyzdžiui, mes išmokome laiku sustoti. Jau žinau: dar sakinys ir... to sakinio tiesiog nepasakai, pakeiti temą. Štai konflikto ir išvengei arba jį pabaigei.
Jūratė: Kas iš to, jeigu keisi poras, bet neišmoksi tos pačios pamokos, kurią tau likimas nori įkalti. Žodžių „aš tave myliu“ gali ištarti ar išgirsti begalę, bet tikroji meilė yra tada, kai gyvenimo vežimą abu tempia į tą pačią pusę.
Leopoldas: Ponios, o kodėl mes tiek daug apie skyrybas šnekame?
Tai pakalbėkime apie gražius dalykus. Papasakokite savo pažinties istoriją.
Jūratė: Atėjo raudonplaukė mergaitė išsiburti Taro kortomis... O ko aš ėjau? Nes mano draugė būrėsi, niekada nemačiau jos tokios laimingos ir besišypsančios kaip po susitikimo su tuo tarologu. Aš tada kaip tik norėjau mesti visus mokslus ir darbus, Lietuvoje mačiau vien pilką spalvą, todėl užsimaniau važiuoti į Italiją dirbti draugės picerijoje. Tuo metu man buvo gal dvidešimt keleri. Atėjau pas būrėją, o pamačiau kažkokį kostiumuotą vyruką ilgais plaukais... Jis man pareiškė: „Mergina, niekur nevažiuoji, nes ten laukia nesėkmė. Lieki Lietuvoje ir čia pamatysi, kaip suklestėsi.“ Jeigu ėjau burtis, gal ir pati abejojau, ar verta išvažiuoti. Vėliau ir pranašystė išsipildė: draugės, kurios vietoj manęs iškeliavo, dar ir su skolomis grįžo. Bet blogiausia buvo, kad tarologas išvadino mane ragana!
Leopoldas: Kortos iškart parodė, kad jos giminėje būta žmonių, turėjusių paranormalių galių. Pasakiau Jūratei, kad ji paveldėjo tuos gabumus.
Jūratė: Labai supykau ir įsižeidžiau...
Leopoldas: ...nes ji norėjo būti normali – tokia kaip visi. Pasirodo, niekuo neišsiskirti, būti tokiai kaip visi – daugelio svajonė. Pilka mašina, pilkas kostiumas... Bandžiau aiškinti tai raudonplaukei merginai, kad turi tobulinti savo gabumus, bet Jūratės reakcija buvo labai neigiama.
Jūratė: Nieko sau individualumas: „Tu esi ragana!“ Išėjau iš būrėjo pasipiktinusi. Bet tiesa ta, kad mano giminėje iš tiesų buvo moterų, mokėjusių ir gyvulį pagydyti, ir ligą užkalbėti. Tačiau tie gebėjimai – kančia juos turinčiam žmogui. Mačiau, ką reiškia būti kitokiai, ir nenorėjau taip pat kentėti. Bet paskui pyktis atlėgo, supratau, kad nuo likimo nepabėgsiu.
Leopoldas: Pavymui jai dar spėjau sušukti, kad jeigu norės pramokti, išlavinti savo galias, tegu kreipiasi.
Jūratė: Po kurio laiko paskambinau ir užsirašiau pas Leopoldą mokytis Taro kortų paslapčių. Išmokau, patiko, bet suvokiau, kad tai – ne man. O paskui labai sunkiai susirgo mano mama. Pas medikus ji nevažiavo, labai sublogo, paakiai pajuodo. Suprantama, kokia liga... Tempiau ją pas vienus, pas kitus gydytojus, o ji vis užsispyrusi kartoja: „Tu turi mane pagydyti. Tai – ženklas, kad tau laikas pradėti eiti tikruoju keliu.“ Labai skausmingai, per ašaras suvokiau, kuo turiu tapti. Gydžiau ją energija, atsirandančia mano rankose. Mamai gerėjo, jos organizmas sustiprėjo, dabar ji sveika ir aktyvi. Tada iš tiesų suvokiau, kad mano paskirtis – gydyti. Daug padėjo Leopoldas, mokiausi pas Viliją Lobačiuvienę, ieškojau mokytojų užsienyje. Dabar jau pažįstu save, žinau, ką sugebu.
Kaip išėjo, kad po tų paskaitų likote kartu?
Leopoldas: Susitikimai, penkios valandos kalbėjimo keliskart per savaitę. Sutemdavo, todėl pasiūlydavau palydėti Jūratę namo. Paaiškėjo, kad mums – į tą pačią pusę. Jeigu ji nebūtų gyvenusi toje pačioje miesto pusėje, gal nieko ir nebūtų buvę... Eidavome kartu per temstantį miestą...
Jūratė: Apie jokią meilę net galvoje nebuvo. Įdomios buvo Leopoldo kalbos, samprotavimai. Klausiausi jo ausis ir akis išplėtusi.
Leopoldas: Mes ilgai klijavomės, nuo pirmo susitikimo gal metai praėjo. Buvo be galo malonu vienas kitą matyti, į paskaitas, susitikimus lėkdavome lyg galvas pametę.
Kai būrėte Jūratei, nė viena korta nieko nepasakė apie judu?
Leopoldas: Aš nebūriau sau, žiūrėjau į jos gyvenimą.
Jūratė: Tiksliau, jis žiūrėjo tik į situaciją dėl užsienio, o ar aš ištekėsiu ir kiek vaikų turėsiu, tada man visai nerūpėjo.
Leopoldas: Kai pas mane ateina ir klausia: „Ką jūs man galite papasakoti?“, iškart atsakau: „Viso gero.“ Aš nesu pasakorius: turite konkretų klausimą, situaciją, problemą, tam tikrą kelio atkarpą – ją ir galiu išdėstyti. Pasiuntu dėl nekonkretumo. Kam žmogui pasakoti tai, ką jis ir taip gerai apie save žino?
Na, žmonės mėgsta patikrinti būrėjus, ar verta tikėti jų pranašystėmis.
Leopoldas: Ar įmanoma, kad žmogus ateitų pas gydytoją ir pareikštų: „Jeigu atspėsite, kur man skauda, aš pas jus gydysiuosi... Va, ir neatspėjote! Viso gero.“ Kam mane tikrinti? Aš jau vienuolika metų dirbu šį darbą, kasdien po penkis šešis žmones priimu. Rinka mane jau patikrino: jeigu šnekėčiau nesąmones, seniai būčiau ėmęsis kitos veiklos. Todėl su tokiu, kuris pasako: „Mano gyvenime viskas gerai, noriu tik pažiūrėti, kas manęs laukia ateityje“, iškart atsisveikinu. Kai bus blogai, tada ateik. Kai nežinosi, kaip toliau gyventi, tada ateik. Linksmiausia, kai pasakoja: „Buvau pas Vangą, buvau pas Pavelą Globą, dabar atėjau pas jus...“ Kolekcijai trūksta tik Leopoldo? Viso gero! Nemėgstu kolekcionuojančiųjų, kas ką pasakys apie jo rožinį rytojų.
Kaip tapote Taro kortų ir magijos žinovu? Jūs dažnai pristatomas dar ir kaip grafologas, raganius, Okultinių studijų centro vadovas...
Leopoldas: Seniau buvau laisvas menininkas, gyvenau iš tapybos, paskui – iš vitražų, odos. Vėliau dirbau reklamos agentūroje, kur turėjau progą sujungti visus savo gabumus. Kai agentūra užsidarė, paieškojau vieno kito darbo, bet paskui susimąsčiau: ką aš darau? Žmogus turi dirbti tai, ką moka geriausia, kas jam sekasi. Nuo seno kaupiau medžiagą apie chirologiją, apie Taro kortas, kai Lietuvoje jomis dar niekas nesidomėjo. Teoriškai kaip būrėjas buvau pasirengęs, reikėjo tik ryžtis praktikai.
Jau kelerius metus įgyvendinu ir tai, ko mokau savo mokinius: žmogus, pretenduojantis gydyti kitą žmogų, turi būti idealios sielos ir idealaus kūno. Joga, krosiukai, pirtelės, dėl sielos – meditacijos; stengiamės visa tai daryti. Aš nevartoju jokių kvaišalų, nerūkau, negeriu nė lašo.
Jūratė: Tu šaunuolis, labai gerbiu tavo požiūrį į alkoholį, bet kategoriškumo nereikia. Man atrodo, jeigu moki saikingai vartoti, jeigu kompanija gera, kodėl gi neišgėrus taurės vyno? Matyt, todėl mes ir esame kartu, kad tokie skirtingi.
Negaliu patikėti, kad žmogus visus penkiasdešimt metų būtų toks teisingas ir neklystantis. Jūsų gyvenime iki Jūratės nebuvo nei vedybų, nei skyrybų?
Leopoldas: Gal ir buvo...
Jūratė: Aš Leopoldui – antra žmona. Kalbos apie pirmąją šeimą jam labai skaudžios. Žmona pateko į avariją, tada trejų metų sūnus neteko mamos. O moterys visą gyvenimą prie jo kabinėjosi, nes vyrukas išvaizdus ir smegenis turi... Mes su juo apie tai daug kalbėjomės ir gal dėl to labai suartėjome, jam reikėjo išsipasakoti, parodyti savo vidų.
Leopoldas: Kodėl žmonės žiūri serialus? Todėl, kad jų gyvenime nieko nevyksta, belieka sėdėti ant sofutės ir žiūrėti, kaip klostosi kitų gyvenimai. Mūsų amato žmonės turi būti gerai aplamdyti gyvenimo: mylėję ir nemylėti, palikti ir suradę. Kuo daugiau buvai vėtomas, mėtomas ir daužomas, tuo lengviau tau bus suprasti kitus.
Šamanai, būrėjai, bioenergetikai visais laikais buvo ypatingi žmonės. O kokie jūs namie?
Jūratė: Paprasti mes. Žmonės kaip žmonės. Uždariusi kabineto duris, namo einu kaip paprasta ištekėjusi moteris. Reikia užsukti į parduotuvę, nupirkti kokių saldumynų ar žalumynų, pagaminti maisto, išskalbti darbužius ir pasėdėti prie knygų ar televizoriaus, dar kartais norisi susitikti su draugėmis, apšnekėti visus reikalus...
Leopoldas: Jeigu esi šito luomo žmogus, visą laiką turi būti bent žingsneliu priekyje. Todėl mums nesvetima klausytis žinių, naršyti po internetą, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tiesiog kiekvienas dirba savo darbą. Yra daugybė žmonių, kurie taip ir nesiryžo imtis to, kas labiausiai prie širdies. Žmogus man pasakoja apie hobį, kuriam atiduoda visus savaitgalius, laisvą laiką. „Taip, – patvirtinu. – Tai – kelias, kuriam leidai užželti. Kelias, kuriuo nenuėjai.“ Liūdna, nes tas žmogus nerado savęs. Ko aš čia atėjau? Ką aš čia darau? Ir ką kalbės, kai manęs jau nebus? Tai turėtų būti trys svarbiausi žmogaus klausimai.
O jūs savo ateitį žinote?
Jūratė: Neduok Dieve! Juk būtų labai neįdomu!
Leopoldas: O aš žinau, nes kiekvienam magui ar šamanui tai privalu. Visų žmonių filmai jau nufilmuoti. Žinoti ar nežinoti, koks tavasis, kiekvieno pasirinkimas. Būrėjo darbas – sustatyti įspėjamuosius ženklus žmogaus kelyje: jeigu čia, šioje vietoje, kažko nepadarysi, atsitiks tai ir tai – nuvažiuosi nuo kelio.
Jūratė: Jeigu viskas jau nulemta, vadinasi, belieka susidėti rankas ir laukti? Nesutinku! Matote, kokie mes skirtingi! Bet vis dėlto mes – kartu.
