Marijus MIKUTAVIČIUS: liūdnojo veido riteris

Netrukus turėtų pasirodyti naujas tavo albumas. Kaip jautiesi, kai tave dovanoja Kalėdoms?
Abejingai. Nesiveržiau albumą būtinai išleisti prieš šventes. Tai labiau rūpi leidėjams.

Tai bus antrasis albumas. Lyg ir mažoka žinant, kad scenoje esi nuo 1991-ųjų....
Kad iš manęs nekoks dainininkas. Nesu tipiškas atlikėjas. Jei sudėčiau visus savo, kaip žurnalisto, rašinius, irgi pasirodytų mažoka. Televizininkas taip pat esu nei šioks, nei toks.

Dabar suprantu, kodėl tave kartais užpuola įvairios depresijos...
Kas yra atlikėjas Lietuvoje? Keturis kartus sudainuoti per Naujųjų metų šventes? Nežavi manęs tokia perspektyva...

Naujųjų naktį nekoncertuosi?
Muzika man patinka, tik nesistengiu, kad ji taptų darbu. Esu keletą kartų dirbęs per Naujuosius, bet, tiesą sakant, sunku prisiversti. Nesijaučiu gerai, kai tauta lėbauja, o tau reikia susikaupti. Tokią naktį man irgi norisi pasiausti.

Jau žinai, kur švęsi?
Kiekvienais metais su draugais vieni kitų to klausiame. Paprastai iki Naujųjų būna likusios trys savaitės, o visos įmanomos vietos - jau užimtos. Iš Naujųjų nedarau kulto. Toji riba lyg ir netenka prasmės, kai nusifilmuoji daugybėje naujamečių žiburėlių, kelis kartus suvaidini Kūčių vakarą, o menamą vidurnaktį pakeli taures. Štai tada pagalvoji, jog visa tai - niekai.

Ar gali papasakoti, kaip atsirado daina „Velnias, man patinka Kalėdos"?
Iš pradžių ją dainavom angliškai, vėliau nusprendėme įrašyti lietuviškai. Pamenu, į Lapes atvažiavome iš vakaro. Lėbavome visą naktį. Tada ir parašiau tekstą. Kai ryte perskaičiau, man jis patiko. Išskyrus dvi pasikartojančias eilutes. Suchaltūrinau... Nebebuvo jėgų.

Ar tu ilgiesi „Bovy" ir gyvenimo rokenrolo ritmu?
Ilgiuosi jausmo, kai į viską nusispjauti. Žinai, iš tiesų gyvenimas mus žlugdo. Žiūriu į savo draugus, kurie, lygiai kaip ir tu, darosi irzlūs, užguiti rūpesčių, dažniau atsidūsta, o akyse nebėra kibirkščių. Kas atsitiko? Nebeįsivaizduojame, kad visada būsime tokie patys? Net kai pasensime, liksime žiauriai faini? Nė velnio nebūsim.

Mariau, ar tavo draugai per tuos metus labai keitėsi?
Esu prieraišus. Atsirado vos keletas naujų. Anais laikais, matyt, tarp mūsų įvyko cheminė reakcija. Suprantu, kad be senų draugų nelabai ką turiu.

Per šventes laikomasi tam tikrų tradicijų: einama į bažnyčią, išpažįstamos kaltės. Tu tai darai?
Nesu labai tikintis. Neįsivaizduoju Kūčių be balto stalo, senelės maldos, kalėdaičių, o Kalėdos man labiau pasaulietinė šventė, žaidimo dalis.

Kada nors tradicijas kursi savo namuose... Kokios jos bus?
Linksmos. Negaliu perlipti per save ir ignoruoti Kūčių, tačiau visa kita... Nešvenčiu Velykų - esu kiaušinių priešas. Man nusispjauti į gimtadienius. Užtat tikiu, kad per Kalėdas žmonės tampa geresni. Guodžia, kad gerumas valdo.
Pamenu jūsų kompanijos tradiciją: antrą Kalėdų dieną keliaujate per barus ir kiekviename išlenkiate po burnelę...
Dabar vis sunkiau ir sunkiau patekti į barus - tai daro daugybė žmonių. Yra didysis ir mažasis ratas. Mažasis prasideda prie Seimo rūmų, suka Gedimino prospektu, Pilies gatve ir baigiasi Rotušės aikštėje. Didysis - toliau, Vokiečių gatve, tada - kur akys mato.

Namuose jau papuošei eglutę?
Per praėjusias šventes nusipirkau ją Kūčių vakarą. Pasirodo, taip ir turi būti.

Šiais metais žmona tau padės?
Tikriausiai, juk esame šeima.

Visiems labai knieti žinoti, ar Marijonas gyvena su Regina?
Nepyk, bet aš saugau asmeninį gyvenimą.

Esu girdėjusi: susituokei vien todėl, kad atsikratytum taip įgrisusio svajonių jaunikio titulo...
Jei jau taip, būčiau tuokęsis kur kas anksčiau.

Neįsivaizduoji svajonių jaunikio žilstelėjusiais smilkiniais?
Na, nebent jis milijardieriaus sūnus...

O tu ką, nesi turtingas?
Man nieko netrūksta. Bet tikrai nesu gardus kąsnelis, dėl kurio plėšytųsi šiuolaikinės merginos.

Bet vis dar yra tokių, kurios apie tave svajoja...
Telikas... Tas nykus pasaulėlis, kuriame visi daiktai atrodo gražesni. Žmonės - irgi.

O mes su merginomis bandėme tave lyginti su Enrique Iglesiu. Nusprendėme: būtum beveik kaip jis, jei tik turėtum gyvenimo džiaugsmo...
O kuo čia džiaugtis? Gal senstu ir darausi irzlus diedas, bet man visiškai nepatinka tai, kas vyksta aplinkui. Nė trupučio! Žiniasklaida, vartotojiškas požiūris... Nepatinka, kaip mes suprantame tarpusavio santykius, kad žmonės nieko nebedaro už dyką. Susibūrimai, į kuriuos renkamasi tik todėl, kad kažkam naudinga. Nepatinka, kad vienas iš kito spaudžiame paskutinius syvus. Ir viską dažniau darome dėl pinigų, o ne todėl, kad tai tiesiog gražu. Žmonės nebesidžiaugia vienas kito pasiekimais, užtat džiūgauja dėl nelaimių. Laikraščiai nerašo apie gerus ir gražius darbus. Blogai!

Betgi ir tu esi viso to dalis!
Puikiai tai suvokiu ir man neramu. Nebėra kuo tikėti. Politikai - prisimelavę. Pažįstami - išduoda. Visi vieni kitais naudojasi. Ne, džiaugtis nematau priežasties.
Ką gi daryti?
Kartą nuo viso to mėginau pasitraukti. Sėdėjau namie, net į darbą nėjau. Supratau, kad ir taip negerai. Joks protestas. Prarandi gyvenimo ritmą, atrodo, kasdien tampi vis bukesnis - tiek ir naudos.

O čia dar kaltinimai, kad apėmė depresija...
Pramuša nuoširdumas: vienam kolegai pasakai, kad tau bloga, o dvidešimt žurnalų parašo, jog Mikutavičiui artėja paskutinioji. Skambina tėvai, klausia. O tau tiesiog liūdna... Nieko ypatinga. Dėmesys yra kur kas baisiau nei supratingas abejingumas. Nemėgstu, kai lanko ligonius. Gal yra kam tai pakelia nuotaiką, tik ne man. Nenoriu jokių liūdnų akių! Noriu būti šviesoje ir žmones matyti tada, kai man gera.

O aš manau, kad dviese negandas iškęsti lengviau. Juk kartais taip reikia peties, į kurį gali atsiremti... Kadangi esu fantazuotojas iš prigimties, man labai simpatingi vieniši herojai.

Dabar suprantu, kodėl per BIX gimtadienį savo grupę pavadinai „Zoro"!
Be abejo - „Zoro"! Juk iš tiesų žmogus yra vienišas. Žinau, kad buities vargus dviem lengviau pakelti, tik ne dvasines būsenas. Kai bloga, turi būti vienas.

O specialistas? Psichologas, psichoterapeutas?
Geriausias gydytojas - virvė.

Kyla tokių minčių?
Aišku, juokauju, nors mirtis man labai gražu.

Eik velniop!
Tikrai, mirtis yra grožis. Ji graži kaip metafora, kaip meninės išraiškos priemonė.

Nebijai jos?
Bijau. Bet kartu man labai smalsu. Pamenu, vaikystėje kažkas neatsargiai pasakė: ir tu mirsi. Žliumbiau visą vakarą. Metams bėgant, toji baimė vis mažėja.

Tavo dainoje skamba: „Tu mano svajonių mirtis. Kas tu?"
Moteris. Nesakyčiau, kad tai skirta konkrečiam žmogui. Greičiau - patirčiai, apskritai vyro ir moters santykiams. Čia mirtis nieko baisaus, man tiesiog reikėjo rimo... Įsivaizduoju, kad visi fantazuoti linkę vyrai ar moterys svajoja surasti didžiąją meilę. Tik visada lieka tos, kurios baigiasi nelaimingai. Romeo su Džuljeta nusižudė, Tristanas su Izolda irgi nebuvo kartu. Daugelis suvokia: jei svajonė tęsiasi, tai - nebe svajonė. Meilė turi baigtis tragiškai, kad taptų legenda, arba ji užgęsta. Pagavau savo gyvenimo žuvį. Kas toliau? Mes turime vienas kitą, o kur svajonė? Aš - sustabdytas.

O gal reikėtų kitaip galvoti: kai meilė baigiasi, ateina supratimas, draugystė, šiluma...
Bet čia jau kita daina. Ji dar neparašyta.

Ar tikrai svajonės nieko vertos?
Nevertos. Nes atneša nusivylimą. Yra žmonių, kurie aiškina, kad panorėję gali viską pasiekti. Nė velnio! Visas pasaulis gali norėti, o pavyks tik vienam. Ne kiekvienam skirta viršūnė. Tai kam, po velnių, svajoti, jei vienam pasiseka, o tūkstančiui - ne. Aš neturiu svajonės. Gal todėl nejaučiu ir gyvenimo džiaugsmo.

O paprasti dalykai? Atėjo tavo katė, perbraukė uodega per skruostą... Pabudai mylimos moters glėbyje...
Tai fragmentiški, labai trumpi blykstelėjimai. Dažnai galvoju, kad geriausiai jaučiausi vaikystėje. Vasara, pabundi kaime, saulė pakilusi... Jausmas - nuostabus. Niekas tavęs nestumdo, neliepia daryti, ko nenori. O dabar? Laimingas jaučiuosi kelionėse. Kai išvažiuoju kur nors, kur nieko nieko nežinai... Žvejyboje, gamtoje, su geru draugu, kur nieko neatsimenu, išjungiu telefoną. Aš pats neparuošiau savęs normaliam gyvenimui. Laimingam, tvarkingam, atsakingam... Kiekvienas veiksmas, kuris tau atrodo normalus, kitiems - išsišokimas. Aš nenoriu taip gyventi!

Gal tau reikėtų savo žemėje prie ežero pasistatyti namą ir išvažiuoti ten?
Kartais galvoju, kad reikėtų viską mesti ir tapti eiguliu.

Ne kartą esu girdėjusi: Marijonas sąmoningai naikina save...
Viduje turiu savęs naikinimo variklį. Įsivaizduoju, kad gyvenimas - tiesi linija. Viename jos gale - sveikuoliai, saugantys, tobulinantys kūną, sielą. Kitame - lošėjai, žaidėjai. Man tikrai įdomu: o pažiūrim, kas bus? Niekada labai nevertinau, ką esu pasiekęs. Didžiąja, filosofine, prasme juk niekas labai ir neturi reikšmės. Na, netapau garsiu futbolininku, OK, pažiūrim, ką dar galiu? Padainuojam? Gerai, padainuojam. Fun! Gavau „Bravo" statulėlę. Ir ką?

Bet juk kažkas turi būti! Kažkas juk „veža"?
Pergalės. Laimėjai kazino. Sukūrei naują automobilių vėdinimo sistemą, buvai paaukštintas darbe... Vieną dieną per metus privalai pereiti raudonu kilimu. Tai būtina sąlyga, kad kartais jaustumeisi laimingas.

Kokia didžiausia tavoji pergalė?
Dar jos nepatyriau. Mane valdo mintis, kad turiu padaryti kažką labai svarbaus. Jei, žinoma, iki to laiko neužsilenksiu. Ir vis dėlto nesiversiu per galvą. Dabar man sakytų: tau lemta išrasti vaistus nuo AIDS. Dėl to privalai nežaisti futbolo, kompiuterinių žaidimų, neslidinėti ir nežvejoti. Ko gero, atsakyčiau: ai, velniai nematė, gal tegu tuos vaistus išranda kas nors kitas.

Pramogų versle žmonės dažnai balansuoja ties išsekimo riba. Ar tas pasaulis iš tiesų vargina?
Pažįstu keletą akmeninių žmonių. Kas gali išbalansuoti Arūną Valinską? Labiausiai stogas važiuoja žmonėms, kurių pasaulėžiūra ir suvokimas skiriasi nuo to, kas televizijoje daro reitingus. Vieną kartą reikia pasakyti, kad daugybė televizijos darbuotojų draskosi tarp savo supratimo ir tarp to, iš ko uždirba pinigų. Tai sekina... Patys sunkiausi laikai man buvo, kai vedžiau „Vakarą su Marijonu". Bendradarbiai puikūs, tačiau tas emocinis nepasitenkinimas... Naktį negali užmigti, nes panikuoji. Neaišku, koks pašnekovas ateis ir apskritai neaišku, ar ateis. Kas savaitę trauki istorijas, kuri mažą, patrauklų, telikui svarbų siužetą. Ir negali būti jokių „nenoriu", „nesirašo", „šeimoje santykiai pablogėjo"... Tada galvoji, ar tikrai žadi visą gyvenimą daryti tai, kas nepatinka?

Argi loterija tavęs emociškai nežlugdo?
Tai yra lengviausia, ką man teko daryti! Nuostabu! Taisyklės aiškios, lyg prie ruletės stalo. Esu azartiškas, suvokiu, kaip viskas vyksta, natūraliai džiaugiuosi dėl laimėjusio žmogaus. Nemeluoju, nehiperbolizuoju, man nereikia skiesti, trūks plyš atkasti skandalingų istorijų.

Girdėjau, pats azarto ieškai kazino?
Draudžiu sau. Kartais, tiesa, to draudimo nepaisau.

Ką dar draudi? Vartoti alkoholį?
Iš kur tas mano įvaizdis? Kodėl aš vis turiu kažką pasakoti apie alkoholį? Net alaus prieš miegą negeriu, kaip tūkstančiai vyrų - man neskanu. Visiškai neįdomu vienam išgerti taurelę. O jeigu jau balius, varom iki galo. Iš tikrųjų geriu ne todėl, kad skanu, dėl to, kad noriu prisiliuobti. Kai po visko išsilaižai, tampi geresnis.

Šiais metais bene pirmą kartą turėjai šeimynines atostogas. Patiko?
Jos buvo kitokios. Kompromisinis variantas. Būtų kur kas maloniau su žmona kopti į kalnus, važinėti dviračiais, žvejoti. Bėda, kad vyras ir moteris poilsį suvokia labai skirtingai. Degintis ir skaityti knygas? Na, savaitės užtenka, bet ne ilgiau...

Neabejoju, prie gyvenimo dviese tau buvo nelengva įprasti?
Normalu.

Net tiek laiko pragyvenus vienam?
So, what? Iššūkis. Maža pergalė. Viešpatie, visi gali - ir tu gali.

Pastaruoju metu daugybė tavo bičiulių išgyvena skyrybas. Kalbatės apie tai?
Nežinau, ar todėl, kad turime daug bravūros, bet į daug ką žiūrime pro pirštus. Net į savo gyvenimus... Užuot dūsavę, sprogdinęsi, žudęsi, lyg klausiame: o kas toliau? Vienumoje gal ir skauda, bet kai susirenkame draugėn, juokiamės. Niūriausia, ką galime padaryti, - patylėti, surūkyti po cigaretę ir paplekšnoti per petį: viskas bus gerai. Nebesuprantu, kas yra gera šeima, kas - bloga? Būdavo, pasikalbi su draugu: rasime savo moteris ir gyvensime su jomis amžinai. Dabar jis skiriasi. Kur buvome neteisūs, ką padarėme blogai? Mano senelė sako: jūs, vaikai, neturite kantrybės. Žmones sibirai, karai, badas skyrė, jie turėjo laikytis vienas kito, buvo prasmė. O dabar? Laisvė, niekas neturi kankintis, emocinių išgyvenimų ir taip daug, jei nesijauti savimi - mesk. Kas žmones galėtų sulaikyti nuo tokių žingsnių?

Na, kad ir tas, jog iš tiesų minioje jautiesi vienišas...
Žmonės, ko gero, stengiasi išlikti kartu. Tikiu, kad stengiasi... Moterys išlaisvėjo, kelia didelius reikalavimus. Vyrai reikalavimų visada daug turėjo. Kodėl vyras paliko moterį? Nes pakabino dvidešimtmetę. Žmona? Nes jai kailinių nenupirko... Senelė juokiasi: ir pas mus taip būdavo, tik nesiskirdavo dėl to.

Kokį ženklą dėtum tarp meilės ir santuokos?
Tai du nieko bendra neturintys dalykai. Meilė - dieviškas jausmas, o santuoka - žmonių sugalvota norma. Stebuklas, kai yra ir viena, ir kita. Kažkokia aktorė sakė: joks seksas neprilygs seksui iš meilės, bet ir seksas be meilės yra neblogai.

Kodėl vis dėlto išdrįsai vesti?
Nesakysiu.

Tikriausiai nė pats gerai nežinai?
Žinau.

Jei Kalėdų Senelis galėtų išpildyti norus, ko paprašytum?
Visus visus? Norėčiau, kad jis man leistų dienai numirti ir pažiūrėti, kas kitoje pusėje.

O aš įsivaizdavau, kad abu su Regina susėdę prie eglutės prašytumėte vaikiuko...
Aš norėčiau. Bet tu pati sakei apie savęs naikinimo mechanizmą. Ne visada gauni tai, ko nori. Kartais su kaupu atseikėja to, ko visai nereikia. Ir niekaip neišprašai, kas iš tiesų svarbu.

Bet juk Kalėdos - stebuklų metas...