-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Mindaugas Griškonis: valtis – lyg mylimoji

Irkluotojo Mindaugo Griškonio (22) draugė Eglė (23) susitaikė, kad turi amžiną konkurentę.
Mindaugas Griškonis
Gedmanto Kropio nuotrauka / zmones24.lt

Irkluotojo Mindaugo Griškonio (22) draugė Eglė (23) susitaikė, kad turi amžiną konkurentę. Dama, kuriai jos mylimasis skiria daugiausia laiko, - valtis. Ištisas valandas atletas praleidžia ją valydamas, poliruodamas ir, žinoma, per pratybas ar varžybas trijų metrų irklais mosuodamas. Pekino olimpinėse žaidynėse ne tik kitus, bet ir save aukšta aštuntąja vieta akademinio irklavimo rungtyje nustebinęs sportininkas sustoti nežada: jaučia, jog dar aukštesni rezultatai - jau beveik ranka pasiekiami. Nesiliaus jis žavėtis ir Šveicarijos kalnais, kur kelerius metus skynė vynuoges, kad pailsėtų nuo sporto, kartu - užsidirbtų.


Mindaugas - iš tų pašnekovų, kuriuos įsimeni lyg gaivaus oro gurkšnį: malonus, energingas, kupinas entuziazmo ir tikintis, kad ateitis priklauso jam. Ir tam išties turi pagrindo. „Olimpiada slėgė emociškai. Juk tai - svarbiausias startas per ketverius metus. Dėl to jam reikia rengtis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tikėjausi pakliūti į dvyliktuką, bet kad būsiu aštuntuke... Man dar tik dvidešimt dveji, mūsų sporte rezultatų pasiekia brandesni žmonės. Baidarių ir kanojų irkluotojams, kur reikia daugiau sprogstančios energijos ir greičio, amžius neturi įtakos, bet akademiniame irklavime - turi. Pas mus aukso amžius - apie trisdešimt. Bet tai nėra taisyklė. Pekine jau antrą olimpinį sidabro medalį iškovojęs estas - keturiasdešimt dvejų. Jis dar su mano tėčiu irklavęs. Džiaugiuosi, kad šiemet estai mane priėmė drauge treniruotis. Šalia tokio lygio sportininkų daug ko mokausi. Juk svarbu per treniruotes su pajėgiais atletais varžytis", - šypsodamasis greitakalbe dėsto Mindaugas ir, pamatęs, kad susidomiu jo siaura, lyg adata galuose smailėjančia septynių metrų ilgio akademinio irklavimo valtimi bei keistai ilgais irklais, čia pat kavinės valgiaraštyje nubraižo, kokiu kampu ir kaip jie tvirtinami.


Aiškina kantriai, nes, matyt, pratęs būti anksčiau išgarsėjusių baidarininkų šešėlyje. Be to, baidare laisvalaikiu yra plaukęs kone kiekvienas (tik Mindaugas niekada nedalyvavo baidarių žygyje), tad bent jau įsivaizduoja, kaip ši valtis atrodo, kokie jos irklai. O akademinio irklavimo technika ir niuansai - nežinia. „Visur vežiojamės savo valtis. Profesionalai varžybose, kur siekia rezultato, svetima neplaukia. Prie jos turi įprasti, priaugti, ją jausti ir, kaip mes sakome - „prisiirkluoti". Kiekvienos eiga - kitokia. Būna, stovi kelios visiškai vienodos, to paties gamintojo. Įsėdi, viena plauki lengviausiai, kita - niekaip. Skiriasi jų slydimas vandeniu. Apskritai mūsų sporto technika kur kas sudėtingesnė nei baidarių ar kanojų. Čia visur daug fizikos", - pasakoja. Lengvai virstanti akademinio irklavimo valtis sveria apie keturiolika kilogramų. Tiksliau, ne mažiau nei tiek. Po varžybų ne tik sportininkai tikrinami dėl dopingo. Kontrolę pereina ir valtys. Jos sveriamos ir, jei kuri būna nors gramu lengvesnė nei keturiolika kilogramų, ją irklavęs atletas diskvalifikuojamas.

„Mūsų sportas - žiaurus. Tas septynias minutes, per kurias nuplaukiu du kilometrus, kūnas dirba labai intensyviai. Smarkiai padažnėja pulsas. Mažiau treniruotas žmogus galėtų numirti. Į distancijos pabaigą smegenims ima stigti deguonies, apsvaigstame. Kartais net nepamenu, kaip finišavau", - kalba sportininkas.


Sekė tėvų pėdomis


Pirmąsyk sėsti į valtį penktoką Mindaugą prikalbino irklavimo trenerė, atkreipusi dėmesį į pažaisti krepšinio irklavimo bazėje su draugais atėjusį ilgų rankų ir kojų vaikinuką. Būsimojo olimpiečio tėvai Antanas ir Astutė Griškoniai neprieštaravo, jog jų vienturtis eis keliu, kurį patys išbandė: abu kadaise irklavo. Sulaukę kiek daugiau nei dvidešimties, neprasimušė į tuometės Sovietų Sąjungos sporto aukštumas, tad buvo nurašyti kaip „ne itin perspektyvūs". Laikai pasikeitė, irkluotojų amžius gerokai „pasislinko" į priekį. Tačiau Griškoniams nuoskaudos, matyt, neliko, nes nė karto nemėgino atkalbėti į jų išbandytą vandenį brendančio sūnaus: „Žinau, jie domisi, kaip man sekasi. Bet nestabdo ir nekritikuoja."


Lietuvoje palyginti nepopuliaraus irklavimo iki beveik 190 centimetrų išaugęs atletiškas vaikinas nė sykio nebuvo metęs. Galbūt jį čia sulaikė greitai pasiekti rezultatai - būdamas keturiolikos, ėmė lenkti vyresnius sportininkus. Sėkmė įkvėpė toliau treniruotis, tobulėti, kovoti. Kurį laiką bandė irkluoti dvivietę. Tai - skirtinga patirtis. Partneriai turi puikiai derėti, kiekvieno klaida gali skaudžiai kirsti kitam. Dviese su kitu sportininku geidžiamų rezultatų nepasiekęs, dėl teisės startuoti olimpinėse žaidynėse Mindaugas kovojo pats vienas. Taip ir sunkiau, ir lengviau: dirbti turi iš paskutiniųjų, bet atsakai tik už save. Irkluodamas vienas Mindaugas sulaukė kol kas didžiausios sėkmės - tapo Europos ir pasaulio jaunimo vicečempionu. „Kas laikė šiame sporte? Žinoma, rezultatai. Be to, gamtos grožis. Juk irkluodamas nuolat sportuoju ne kokioje prakaitu trenkiančioje salėje, o gamtoje. Trakuose, kur treniruojamės, net užsieniečiai nuo peizažų praranda žadą. Paprasti žmonės nuo kranto ne viską regi, ką matome mes irkluodami. Beprotiškai gražu", - šypsosi Mindaugas. Kantrus darbas ir įgimtas talentas stumia šį sportininką aukštumų link: „Geriausias pasaulio rezultatas dviejų kilometrų distancijoje - šešios minutės ir trisdešimt šešios sekundės. Mano rekordas - šešios minutės ir penkiasdešimt sekundžių. Bet, aišku, tas rezultatas pasiektas esant geriausiam orui, idealiomis sąlygomis. Kiekviena akvatorija skiriasi. Rezultatą lemia net vandens sudėtis, temperatūra, kanalo gylis. Pavyzdžiui, jei kanale įrengti šeši takeliai, tas, kur arčiau kranto, gali būti seklesnis. Juo plauksi lėčiau net ir dėdamas daugiau pastangų nei kitas, kuris plauks gilesniame viduriniame takelyje. Tiesa, kanalai tarptautinėse varžybose būna išmatuoti, patikrinti. Bet viskas nebūna tikslu, juk ne baseinas..."


Pekino olimpinius takelius Mindaugas vadina kone idealiais, tik oras kankino. Iš pradžių net pagalvojo: kurio velnio beldėsi per pusę pasaulio į vietą, kur ne tik irkluoti, bet ir kvėpuoti išlipus iš autobuso su kondicionieriumi sunku. Bet greitai - mažiau nei per savaitę - prie oro, kurį galima apibūdinti kaip tarpinį rusiškos ir turkiškos pirties variantą, priprato: „Net australai sakė, kad karšta. Ką jau kalbėti apie mus, normalios vasaros nematančius... Lenkai į Kiniją atvyko likus mėnesiui iki olimpiados. Per tiek laiko gali arba prie oro labai gerai priprasti, arba nuo visko pavargti."


Ten dieviškai gražu!


Mindaugas atlaidžiai vertina tai, kad jo patirtis Šveicarijoje skinant vynuoges žiniasklaidoje išgarsinta labiau nei sėkmingi startai varžybose. Tačiau pasakoti apie, anot paties sportininko, gražiausią Europos šalį nepabosta. Šveicarijoje jau dešimt metų gyvena vienas buvęs Lietuvos irkluotojas. Tad jis ir kviečiasi į svečius kolegas sportininkus, kad šie ir paviešėtų, pailsėtų, ir aukštai kalnuose puikiai derančių vynuogių derlių padėtų nuimti. „Paprastas žmogelis dėžių su uogomis nuo kalnų nenukeltų, o irkluotojai tą daryti gali. Kelerius metus su draugais ten po tris keturias spalio savaites prabūdavome. Gera: valgome vynuoges, šeimininkai vaišina vynu, dar ir pinigų uždirbame. Taip darganotas lietuviškas ruduo tarsi sutrumpėja", - pasakoja Mindaugas. Po viešnagių Šveicarijoje į prekybos centruose sukrautas vynuoges jam net pažiūrėti nesinori. Jų skonis kitoks nei saulėje prisirpusių, ką tik nuraškytų. Vynuogės, kurias Šveicarijos kalnuose skina Lietuvos irkluotojai, nepaprastai saldžios. Jei kokia susitrina delnuose, pirštai sulimpa lyg medumi sutepti. Jei sulčių užlaša ant drabužių, lieka balta saldi dėmė. „Kalnai Italijoje, Ispanijoje tokie pliki, kaip nudeginti. O Šveicarijoje - apžėlę augmenija. Tikrai ten dieviškai gražu", - kalba Mindaugas. Tokioje aplinkoje nešioti per dvidešimt kilogramų - dukart daugiau nei jo valtis - sveriančias vynuogių dėžes irkluotojui yra vienas malonumas. Taip ir nuo sporto pailsi, varžybų stresą pamiršta.


Ketverius metus Šveicarijoje vynuoges skynęs atletas apgailestauja, kad šiemet to daryti negalės: šių metų pradžioje ėmęs atstovauti vienam Lenkijos klubui, turės dalyvauti šioje šalyje vyksiančiame irklavimo maratone. Jei ne tai, tikrai nepraleistų progos dar kartą kalnų panorama pasigrožėti.


Eglės, su kuria drauge - jau dvejus su puse metų, į Šveicariją Mindaugas nekviesdavo: „O ką ji darys, kol mes su chebra dėžes tampome? Tokio svorio juk nepakels." Jau kuris laikas drauge gyvenanti pora susipažino viename Vilniaus klube. „Ir aš kartais pasilinksminti išsiruošiu. Tik, aišku, retai. Prieš varžybas niekur stengiuosi nejudėti. Juk nežinia, kas gali nutikti kad ir automobiliu važiuojant. Reikia saugoti save", - dėsto sportininkas.

Irkluotojas stengiasi mylimai merginai rodyti dėmesį, iš dažnų kelionių parvežti lauktuvių, tačiau pripažįsta: susitaikyti su tuo, kad jam bus antra, po valties, Eglei nebuvo lengva. Ji stengiasi draugą palaikyti, kartais lydi į Trakus, stebi irkluojantį, bet drauge važiuoti į sporto stovyklas ar varžybas negali - Vilniuje laiko studijos, darbas.


Delnai - nusėti nuospaudų


„Laisvalaikis? Kad jo nelabai turiu... - skėsteli nuo irklų nuospaudomis pažymėtas rankas. - Kai laisvesnis, stengiuosi močiutes aplankyti. Bet po olimpiados nesugebėjau su visais pasiilgusiais pasimatyti. Nespėju." Gyventi intensyviai ir taupyti laiką Mindaugą išmokė sportas. Jau paauglystėje pradėjęs treniruotis dukart per dieną, jis buvo priverstas Vilniaus Žirmūnų gimnaziją išmainyti į Ozo vidurinės mokyklos sporto klasę. Anksti suprato, kad turi gyventi kiek kitaip nei bendraamžiai - laiku eiti miegoti, artėjant svarbesniems startams vengti klubų, triukšmingų pasisėdėjimų.


Vilniaus pedagoginiame universitete Mindaugas baigė kūno kultūros studijas, nuo šio rudens jis - Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo specialybės studentas. Mokslų, kaip ir sporto, apleisti nežada: „Netrukus vyksiu į Graikiją, Europos čempionatą. Dar tikrai turiu ko siekti, tobulėti. Žinoma, kaip ir visi sportininkai, svajoju apie olimpinį medalį. Bet suplanuoti jo neįmanoma. Kiti, būna, pasaulio ir Europos čempionatuose pasirodo fantastiškai, o per olimpines žaidynes susikerta. Ten įtampa, pasirodymo svarba - visai kitokia. Net pačiam keista, kad Pekine išlikau toks ramus - šiaip esu greitai užsiplieskiantis karštakošis. Su treneriu gerai apgalvojome taktiką, kur kada atiduoti daugiau jėgų, kur jas pataupyti. Ir tai pasiteisino."

Šį rudenį Mindaugo laukia dar pora svarbių startų, paskui prasidės kiek ramesnis laikas, kai galės atsipūsti, aplankyti gimines ir draugus. Pavasarį, tik pajudėjus ledams, iki tol treniruočių salėse daugiau plušėję irkluotojai vėl dirbs iš peties. Per porą be irklų praleistų mėnesių Mindaugo, kaip ir kitų šio sporto profesionalų, delnai apgis, bet sėdus į valtį vėl iškart taps žaizdoti. „Net naktimis sunku užmigti, kol tos žaizdos užgyja. Paskui susidaro nuospaudos. Bet rankos taip ir lieka suskirdusios. Tepu kremais. Ir gausiai. Niekas nepadeda", - kalba rodydamas didelius stiprius delnus, puikiai valdančius ilgus irklus, kuriais dar žada nusiirti į ne vieną pergalę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius