Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Povilas Stravinskas. Penketukininkas su pliusu

Foto naujienai: Povilas Stravinskas. Penketukininkas su pliusu
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotraukos
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Visada galima daugiau, bet man užtenka tiek, kiek turiu. Turtingas esi tuomet, kai suvoki, kad tau turtų pakanka,“ - sako vienas garsiausių lietuvių pianistų Povilas Stravinskas.

Jei kas prieš daugybę metų, dar tada, kai vienas garsiausių lietuvių pianistų Povilas Stravinskas (59) studijavo Maskvos konservatorijoje, būtų pasakęs, kad gyvens Jungtinėse Amerikos Valstijose, turės gerą automobilį, nuosavą namą, studiją ir su soliniais koncertais važinės po visą pasaulį, pats maestro būtų pasakęs, jog tai - fantazijos iš pasakos apie auksinę žuvelę.


Kai kalbate apie šiandienį savo gyvenimą, turbūt dažnam meno atstovui gali kilti pavydas. Už Atlanto sugebėjote iš meno susikurti patogų gyvenimą.


Visada galima daugiau, bet man užtenka tiek, kiek turiu. Turtingas esi tuomet, kai suvoki, kad tau turtų pakanka. Jeigu manai, kad vis negana, - blogai. Bet išmintis ateina su metais. Deja, ne visiems (šypsosi). Reikia žiūrėti, kad dėl turtų nereikėtų nusišauti. Tokių pavyzdžių yra, o man šitokio „džiaugsmo" nereikia. Žmonės kartais pasidaro per gobšūs. Didesnio namo nenoriu, nes dėl jo turėčiau kur kas daugiau dirbti.


Ar jums, Povilai, dėl ko nors labai reikėjo kovoti?


Ne, man kažkaip viskas ėjosi savaime. O buvusi žmona Eleonora (pianistė Eleonora Bekova - red. past.) vis priekaištaudavo, kad galėčiau kur kas daugiau turėti. Aš niekada negalėjau žemintis, prašyti, kad ką nors duotų, suteiktų. Niekada. Gal todėl atrodo, kad viską pasiekiau nesunkiai, ir man užtenka tiek, kiek turiu.


Su buvusia žmona Eleonora Bekova turite sūnų Marių. Ar su juo palaikote santykius?


Galėtume bendrauti daugiau. Bet to paklauskite mano buvusiosios, kai atvažiuos į Lietuvą. Ji puikiai žino, kodėl su Mariumi beveik nebendraujame, kodėl kartu nekoncertuojame. Išsiskyrėme, kai jam buvo dešimt metų. Eleonora sūnų išsivežė į Londoną. Ten jis mokėsi Yehudi Menuhino muzikos mokyklos smuiko klasėje, taip pat baigė studijas garsiajame Itono koledže, o vėliau - ir Karališkajame koledže.

Stengiausi su Mariumi bendrauti, kiek įmanoma. O dabar laukiu, kol jis suaugs, pradės galvoti savo galva ir neklausys kitų įsakymų. Tikiuosi, dabar augimas pagreitės, nes Marius gyvena nebe su mama. Šiemet jam sukanka trisdešimt metų. Jis yra Karelijos filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas.


Kodėl pasirinkote pianisto kelią?


Turėjau griežtą tėvą (šypsosi). Vaikystėje tikrai to nenorėjau, bet namuose buvo pianinas... Tėvas grojo „triūba", akordeonu, fortepijonu, vadovavo chorui. Tačiau pats siekti muziko karjeros neturėjo tinkamų sąlygų - buvo pokaris. Todėl troško, kad kuris nors iš vaikų rimtai muzikuotų, baigtų mokslus. Taip ir įkliuvau. Nuo šešerių metų aš - Čiurlionio muzikos mokykloje.

Labai gerai atsimenu tuos laikus. Mokiausi pas gerą mokytoją. Vieną dieną ji sako: „Povilai, tavo rankos per mažos, pianistas iš tavęs neišeis." Aš su tokia gera naujiena bėgte namo: „Tėte, mokytoja sako, kad visa tai reikia baigti." Žinoma, tikėjausi, kad ištars: „Na, gerai. Kaip yra, taip yra." Bet jis laikėsi savo: „Gal dar palaukim, neskubėkim. Gal tos rankos išaugs." Nebeliko, kaip priešintis. Tada jau buvau kokioje trečioje klasėje. O dar po trejų metų ta pati mokytoja pasiūlė: „Nebėra čia tau ką veikti. Reikia važiuoti į Maskvą." Man tikrai gerai sekėsi. Mokiausi penketais. Tada apsidžiaugiau, kad Maskvoje tėvas manęs nepasieks, viskas bus paprasčiau ir linksmiau.


Ir tėvai ryžosi išleisti vieną vaiką taip toli?


Namuose vyko debatai: mama nenorėjo leisti, o tėtis laikėsi minties, kad turiu važiuoti tęsti mokslų. Jo nuomonė nugalėjo. Aš ir pats labai norėjau, buvo įdomu. Be to, tikėjausi, kad be tėčio bus lengviau. Išlaikiau egzaminus Centrinėje muzikos mokykloje. Turėjau eiti į septintą klasę, bet mane priėmė į šeštą, nes metus reikėjo mokytis rusų kalbos. Juk ten visi dalykai buvo ja dėstomi.

Maskvoje greitai supratau, kad į viską reikia žiūrėti labai rimtai, jeigu nenori klasėje būti paskutinis. O aš tikrai nenorėjau. Juolab kad aštuntoje klasėje buvo atranka į devintą. Ją turėjau laimėti. Kitaip būtų reikėję grįžti namo. O tada man ten pradėjo patikti. Baigęs muzikos mokyklą buvau vienas iš nedaugelio, kurie per egzaminą gavo penketą su pliusu! Į Maskvos konservatoriją įstojau antras. Konkursas buvo didžiulis, o į kursą tepriėmė dvidešimt studentų. Paskui - aspirantūra, į ją buvo priimti tik du žmonės. Vienas jų buvau aš.


Apie sunkias ir alinančias studijas Maskvos konservatorijoje sklisdavo legendų. Likdavo laiko studentauti?


Dabar man keista, kaip suspėdavome ir studijuoti, ir studentauti. Vis dėlto kokia galinga yra jaunystė. Kaip su ta muzika spėdavome susitvarkyti, man iki šiol mįslė. Egzaminų, perklausų, festivalių buvo beprotiška daugybė. Komisijos - labai griežtos. Net neįsivaizduoju, kaip tiek daug per trumpą laiką išmokdavome. Kartais grodavau po septynias ar net aštuonias valandas. Kaip visą darbo dieną. Bet studijų metai buvo labai įdomūs ir dėl to, kad konservatorijoje mokėsi žmonės ne tik iš visos Sovietų Sąjungos, bet ir iš užsienio. Pavyzdžiui, vienas austras smuikininkas turėjo net automobilį! Įsivaizduokite, tuo metu studentas - su nuosava mašina! Mūsų akimis, atrodė lyg atskridęs iš Mėnulio. Jis buvo labai vidutinio lygio smuikininkas, bet - mielas, ir mes noriai naudodavomės jo paslaugumu pavežioti po Maskvą.


Kiek valandų per dieną dabar praleidžiate prie fortepijono?


Dauguma studijų draugų yra dėstytojai. Jie po šešias valandas dirba su mokiniais, o aš tuo laiku mokausi ir nieko už tai negaunu. Aš vis dar mokausi. O ką daryti? Turiu ką nors naujo pasiūlyti, per tuos metus daug išmokau, bet yra nemažai dar negrotų, naujų kūrinių. Net tuos, kuriuos seniai moku, reikia kartoti, kartoti, kartoti.

Būdamas Vilniuje tris dienas visiškai neprisėdau prie instrumento. Ketvirtą neapsikenčiau ir nuėjau į filharmoniją. Atgauti formą užtrunka, o prarandi labai greitai. Kompozitorius Sergejus Rachmaninovas sakydavo: po dienos pertraukos pats pastebi savo klaidas, po poros tai mato draugai, o po trijų - visi kiti.

Mane veikia pilnatis. Per ją negaliu užmigti. Todėl nemėgstu, kai koncertai sutampa su pilnatimi, bet juos planuodamas negaliu žinoti, kada ateinančiais metais ji bus (šypsosi).


Po ilgų studijų Maskvoje grįžote į Vilnių. Kodėl netęsėte karjeros ten? Juk sąlygos turėjo būti nepalyginti geresnės.


Galėjau likti Maskvoje, bet ten būčiau dirbęs asistentu, o Lietuvos filharmonijoje gavau solisto etatą. Per penkiolika metų su tada koncertus rengusia organizacija „Sojuzkoncert" apkeliavau visą Sovietų Sąjungą. Gyvenant Maskvoje kažin ar tai būtų pavykę. Supraskite, ten solistų kur kas daugiau. O aš nenorėjau būti bet kas. Mano diplome įrašyta: pianistas, koncertmeisteris ir dėstytojas. Labai svarbu, kokia tvarka sudėliotos specialybės. Kadangi mano diplomas išskirtinis, norėjau imtis to, kas man buvo svarbiausia ir ko per keturiolika metų pasiekiau Maskvoje. Tai - soliniai koncertai.


Jūs esate pasakojęs, kad Jungtinėse Valstijose po vienų gastrolių likote neplanuotai.


Taip, 1990-ųjų kovą su solistais Janutu ir Jonaityte išvykome mėnesio gastrolių. Įvyko nesusipratimas su lėktuvo bilietais, todėl atsirado galimybė ilgėliau pabūti Niujorke. Lietuvoje tuo metu nelabai ką turėjau veikti, todėl nusprendžiau likti. Sūnus jau buvo Londone. Filharmonijoje darbas kaip ir baigėsi, nes gastrolių beveik nevykdavome. Likti solistu galėjau, bet darbo nebuvo. Kokia prasmė grįžti į tuštumą? Niekas nežinojo, kiek tai truks. Todėl vėliau pasirūpinau ir vizos pratęsimu. Taip ir likau.

Man ta šalis nebuvo naujiena. Ten jau buvau lankęsis. Iš pradžių sulaukiau pagalbos, padėjo pažintys ir rekomendacijos. Bičiuliai surengė vieną koncertą, kažkas išgirdo ir pakvietė į kitą. Pažintys gali padėti pradžioje, bet jeigu nieko gero neparodysi, niekas nepadės. Privalai būti tarptautinio lygio. Maskvos konservatorijos diplomas yra kaip burtų lazdelė, atverianti daugelį durų.

Neseniai tėčiui pasakiau: „Ačiū, kad įstūmei mane į tą reikalą. Esu tau dėkingas, kad nereikia kasti griovių net ir sunkmečiu."


Kaip atsitiko, kad ilgesnį laiką nusėdote Sietle? Štai, pavyzdžiui, Niujorkas - neišsemiamų galimybių miestas...


Niujorke nenoriu gyventi. Smagu ten nuvažiuoti į svečius, bet nenoriu girdėti nuolatinio triukšmo ir gaišti kamščiuose. Sietle kartu su drauge Olga, kuri taip pat yra muzikė, gyvename labai geroje vietoje: iki centro - apie penkiolika minučių automobiliu. Kas rytą į mūsų kiemą atliuoksi voverė ir laukia, kol išnešime ėsti.


Nepamenu, kada paskutinį kartą važiavau autobusu. Net baisu pagalvoti, kad reikėtų jo laukti, kai lyja, o taip Sietle būna neretai. Bet pripratau prie tokio oro. Vasarą ten būna apie dvidešimt septynis-dvidešimt aštuonis, o žiemą - dešimt-dvylika laipsnių šilumos. Paltą nešioju tik atvažiavęs į Lietuvą. Jau kokius dešimt metų vaikštau su tuo pačiu, net prieš žmones nepatogu (šypsosi). Šiemet Sietle per keturiasdešimt metų pirmą kartą pasnigo. Sėdėjau savaitę namuose ir niekur negalėjau išvažiuoti. Jokios tarnybos neveikė, mokyklos nedirbo. Mokiniai iki manęs irgi negalėjo atvažiuoti. Tai buvo visuotinės atostogos.


Sietle gyveno šviesaus atminimo mano mama. Ji vis sakydavo: „Atvažiuok pas mane - bus smagiau. Ką tame Los Andžele vienas veiki?" Paskui mama grįžo į Lietuvą, o aš taip ir likau. Jau vienuolika metų. Kiekvienąkart, kai parvažiuoju čia, apima jausmas, kad niekada ir nebuvau išvykęs. Nueinu į filharmoniją, į tą pačią klasę, kur grodavau, koncertuoju toje pačioje salėje... Tik Lietuva šiemet atrodo kažkokia tuščia - mažai žmonių, judėjimo.


Kaip sugebėjote išsaugoti taisyklingą lietuvių kalbą? Jeigu nežinočiau jūsų istorijos, net menkiausios minties nekiltų, kad už Atlanto gyvenate bemaž dvidešimt metų...


Nė vienais metais, kai Lietuvoje duodu interviu, to klausimo neišvengiu. O aš niekaip nesuprantu, kaip galima kalbėti su akcentu. Sietle turiu galimybę bendrauti lietuviškai. Ten gyvena apie šimtą penkiasdešimt lietuvių šeimų.


Retsykiais susimąstote apie karjeros pabaigą?


Priklausys nuo sveikatos, o tai visai nesunku pajusti. Galima ir kitaip pasakyti: kai nustos kviesti, bus ženklas, kad laikas baigti. Pažiūrėjau Vilniuje surengto koncerto su Gintautu Abariumi įrašą - tikrai gerai pagrojome. Ir tiek žmonių susirinko. Be koncertų, dar turiu mokinių. Nuolatos - dešimt-trylika. Daugiau nereikia, nes noriu skirti laiko savo meistriškumui. Kai baigsiu koncertuoti, pasiimsiu dar mokinių.


Jūsų rankos apdraustos?


Ne, nors reikėtų. Vis ruošiuosi: rytoj, rytoj, ir taip - iki begalybės. Bet, jaučiu, kai tik apsidrausiu, būtinai sau ką nors pasidarysiu. Rankų itin skrupulingai nesaugau. Pavyzdžiui, kieme pats pjaunu žolę. Nemėgstu to daryti, bet nenoriu leisti pinigų, kad tą darbą kas kitas atliktų. Pjaudamas žolę sportuoju. Jeigu plotas būtų dešimt kartų didesnis, nesusitvarkyčiau. Kita vertus, nenoriu dirbti vien dėl to, kad reikėtų pinigų turtui išlaikyti. Kuo daugiau turi, tuo brangiau kainuoja turto priežiūra.

Pamenu, dar mokydamasis Maskvoje buvau susilaužęs pirštą - su draugais žaidėme futbolą. Kamuolys skriejo tiesiai man į veidą. Už tai vienam žaidėjui taip vožtelėjau į veidą, kad lūžo pirštas. Gydytis grįžau į Vilnių, o mama, lyg nujausdama ką bloga, nuvedė mane padaryti piršto nuotraukos. Pasirodo, jis gijo netinkamai. Gydytojas pasakė: „Jeigu toliau nori groti, teks jį laužti ir gipsuoti iš naujo." Gerokai vėliau mažąjį pirštelį susilaužiau važiuodamas rogėmis. Dabar užmiršau ir roges, ir slides. Ir motociklu nebevažinėju, o anksčiau su dideliu malonu tai dariau. Pamenu, po studijų, kai jau grįžau į Vilnių, dešimt draugų nusprendėme nuo Baltijos iki Juodosios jūros motociklais nulėkti. Per porą parų nuvažiavome. Miegodavome ant jūros kranto, eidavome į šokius, visos merginos buvo mūsų (juokiasi). Iki šiol su draugais prisimename tą žygį. 

Komentarai
Temos Ūkininkas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt