Realybės šou „Dangus“ nugalėtoja Rasa Bubulytė, antrus metus studijuojanti sero Paulo McCartney globojamame Liverpulio scenos menų institute, apie grįžimą į Lietuvą kol kas nekalba. Puse lūpų užsimena, kad norėtų tęsti studijas. Tiesa, kur tiksliai, dar nežino.
Pirmiausia smalsu sužinoti, kaip praleidote atostogas Lietuvoje?
Susitikau su Lietuvoje gyvenančiais muzikantais, pramogų verslo atstovais – visomis muzikinės industrijos grandimis. Prieš išvažiuodama į Liverpulį, dar įsigeidžiau nusipirkti kankles. Tiesa, kol kas jomis negroju, bet noriu išmokti, kad galėčiau naudoti būsimiems muzikos įrašams. Man labai gražus kanklių skambesys. Būtų smagu, jei jos skambėtų ir naujajame mano projekte.
Liverpulyje liko metai. Kas toliau?
Per šiuos metus bus rengiamas muzikinis projektas, todėl dabar renku žmones, galinčius jame dirbti. Po truputį rašau dainas. Grįžusi į Liverpulį, lauksiu iš Norvegijos atvykstančio gitaristo. Netrukus turėtų prisidėti ir būgnininkas, dar pora žmonių. Kol kas viskas klostosi gerai. Esu labai patenkinta, kad tęsiu studijas. Per pastaruosius metus labai suaugau kaip muzikė.
Ko tikitės iš studijų sero Paulo McCartney globojamame Liverpulio scenos menų institute?
Studijos man padeda užmegzti ryšius su tam tikrais žmonėmis. Dauguma studentų į institutą būtent to ir ateina...
Paskui planuojate grįžti? Daugelis nekantrauja sužinoti, kada galės jus išvysti Lietuvos TV eteryje.
Kas bus toliau, kol kas nesvarsčiau. Pagyvensim, pamatysim... Na, o į eterį pati neinu ir nedegu žūtbūtiniu troškimu, kad mano veidas nuolat šmėkščiotų televizoriuje. Gal, kai turėsiu ką parodyti, tada... Tiesa, skambučių sulaukiu ir dabar. Visai neseniai buvau kviečiama į LTV sezono atidarymą, bet tuo metu jau nebūsiu Lietuvoje.
Liverpulyje tikriausiai nuolat sukatės šurmulyje?
Kartais taip, bet būna ir labai melancholiškų periodų. Anglijoje rudenį beveik visada lyja, pučia vėjas, greitai temsta. Ten dar didesnė lietaus šalis nei Lietuva. Būna momentų, kai atsipalaiduoju, kažką rašau, galvoju. Apskritai esu šiek tiek melancholikė. Neįsivaizduoju, kaip galima visada būti linksmai, trykšti gyvenimo džiaugsmu. Man iš tylos išplaukia patys gražiausi dalykai. Nors geriausiai jaučiuosi pavasarį ir vasarą, kūrybai tinkamiausi ruduo ar žiema. Tada lengviau susikaupti, pasinerti į ramybę.
Galėtumėte palyginti Liverpulio ir Lietuvos gyvenimą?
Manau, kad Lietuvoje kur kas daugiau streso. Čia iš žmogaus labai daug reikalaujama. Lietuviai linkę per daug save nuvertinti. Ir visai be reikalo. Mūsų žmonės labai darbštūs, talentingi, gal tik tiek galimybių, kiek Liverpulyje, neturi.
Panašu, kad esate kosmopolitiška asmenybė?..
Kosmopolitiškumo dvasia užkrėtė tėvai. Mano šeima išties nemažai keliavo. Tėtis – mažosios beisbolo lygos administratorius Lietuvoje. Jis apkeliavęs kur kas daugiau pasaulio nei aš. Su juo keliaudavau nuo dvylikos metų. Dar ir dabar puikiai pamenu, kai veždavosi mane į beisbolo varžybas.
Ar tėvai dažnai aplanko Liverpulyje?
Dažniau aš juos aplankau. Jie labai užsiėmę, dirba, o aš juk studentė (šypsosi). Apskritai su šeima bendrauju dažnai. Nėra tokios savaitės, kad nesusiskambintume, bet dažniausiai kalbamės per Skype. Tokiu būdu galiu pamatyti ne tik namiškių veidus, bet ir šunį (juokiasi).
Dauguma lietuvių, gyvenančių svetur, skundžiasi sunkiai priprantantys prie naujos šalies virtuvės. Ar jūs pasiilgstate lietuviškų patiekalų?
Pirmaisiais mėnesiais iš tiesų norėjosi lietuviško maisto. Su bendramoksle Justina parduotuvėse vis ko nors nerasdavome. Tarkim, kartą ji ieškojo dažų Velykų margučiams. Liverpulyje visi į ją tik keistai pašnairuodavo ir niekaip nesuprato, kad reikia kiaušinio lukštą, o ne patį kiaušinį dažyti (juokiasi). Ten netgi silkės gauti – problema. Vis dėlto, nepaisant lietuviškų produktų stygiaus, galima rasti kitokių skanių patiekalų. Kai viešėjau Lietuvoje, mama stebėjosi, kad prisipirkau tokių dalykų, kokių ji parduotuvėse nė nepastebi. Kai prisitaikai prie svetimos aplinkos, vienus įpročius pakeičia kiti.
O pati mėgstate gaminti?
Dažniausiai gaminu greitus patiekalus. Daug dėmesio tam neskiriu. Ruošti valgį man nėra didelė šventė, nors... skaniai pavalgyti mėgstu.
Smalsu, kaip apibūdintumėte save kaip asmenybę?
Esu nekantri. Laukti moku, bet tai nereiškia, kad man lengva (šypsosi). Planuoju tik būtiniausius dalykus, o šiaip leidžiuosi nešama gyvenimo. Būtent todėl niekada nežinau, ką veiksiu po poros valandų.
Ar apie jus tiktų pasakyti „moteriška“?
Moteriškumas?.. O kas tai yra? Jeigu pasakytumėte apibrėžimą, gal jį ir pritaikyčiau. Moteriškumas man asocijuojasi su konservatyviomis pažiūromis. Gal man žodis „moteriška“ turi visai kitą prasmę nei daugeliui?
Daug dėmesio skiriate išvaizdai?
Tikrai nesu iš tų, kurios nuolat perka madingus drabužius ar ieško mažų mielų daikčiukų. Lietuvoje visus reikiamus daiktus įsigijau vienoje parduotuvėje. Apranga man – ne prioritetas. Jei atvirai, ji man apskritai menkai terūpi.
O kaip pasirodymai, koncertai, televizija? Juk kiekvienas atlikėjas stengiasi gerai atrodyti ir patikti gerbėjams?
Sceniniu įvaizdžiu juk paprastai rūpinasi tos srities specialistai. O kasdienė mano apranga gana paprasta: džinsai, sportiniai bateliai ir marškinėliai. Mano tėvai taip pat niekada nesureikšmindavo drabužių.
Kaip vertinate tąsyk „Danguje“ pelnytą galimybę studijuoti užsienyje?
Aišku, kad išvažiuoti buvo kur kas didesnis laimėjimas nei likti čia. Aplinkos pakeitimas žmogui duoda nepaprastai daug. Žinoma, galima suktis ir Lietuvoje, susirasti gerą prodiuserį ir pan. Tiesiog mano poreikiai galbūt kiek kitokie.
O kokia, jūsų akimis, muzikinė situacija Lietuvoje?
Tai, kas vyksta šiuo metu, mane nelabai džiugina. Nors talentingų ir kuriančių žmonių tikrai daug. Tereikia, kad jie pakliūtų į geras rankas ar kooperuotųsi tarpusavyje, surastų sau kūrybiškai tinkamą „puselę“, tada ir rezultatas būtų fantastiškas.
Kaip manote, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei nebūtumėte laimėjusi realybės šou „Dangus“?
Tuo metu dar neturėjau konkrečių ateities planų, bet jau žinojau, kad noriu studijuoti užsienyje. O tai, kad laimėjau studijas, buvo grynų gryniausias sutapimas. Laimėjus atsivėrė platesni keliai: nereikėjo rūpintis mokykla, finansais. Sakyčiau, kad man beprotiškai pasisekė.
Aplinka keičia žmogų. Ar pastebėjote, kad pasikeitė jūsų pomėgiai?
Pamėgau meninius filmus. Anksčiau tiek daug jų nežiūrėdavau. Kai kurie netgi turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūrai. Dar pradėjau domėtis kino muzika, vadinamaisiais garso takeliais.
Vis karjera. O kaip asmeninis gyvenimas? Gal jau pagalvojate apie šeimą, vaikus?
Mano manymu, nereikia skubinti įvykių ir apie šeimą bei atžalas pradėti galvoti tada, kai to iš tiesų norisi visa širdimi. Man dar neatėjo laikas...
Pirmiausia smalsu sužinoti, kaip praleidote atostogas Lietuvoje?
Susitikau su Lietuvoje gyvenančiais muzikantais, pramogų verslo atstovais – visomis muzikinės industrijos grandimis. Prieš išvažiuodama į Liverpulį, dar įsigeidžiau nusipirkti kankles. Tiesa, kol kas jomis negroju, bet noriu išmokti, kad galėčiau naudoti būsimiems muzikos įrašams. Man labai gražus kanklių skambesys. Būtų smagu, jei jos skambėtų ir naujajame mano projekte.
Liverpulyje liko metai. Kas toliau?
Per šiuos metus bus rengiamas muzikinis projektas, todėl dabar renku žmones, galinčius jame dirbti. Po truputį rašau dainas. Grįžusi į Liverpulį, lauksiu iš Norvegijos atvykstančio gitaristo. Netrukus turėtų prisidėti ir būgnininkas, dar pora žmonių. Kol kas viskas klostosi gerai. Esu labai patenkinta, kad tęsiu studijas. Per pastaruosius metus labai suaugau kaip muzikė.
Ko tikitės iš studijų sero Paulo McCartney globojamame Liverpulio scenos menų institute?
Studijos man padeda užmegzti ryšius su tam tikrais žmonėmis. Dauguma studentų į institutą būtent to ir ateina...
Paskui planuojate grįžti? Daugelis nekantrauja sužinoti, kada galės jus išvysti Lietuvos TV eteryje.
Kas bus toliau, kol kas nesvarsčiau. Pagyvensim, pamatysim... Na, o į eterį pati neinu ir nedegu žūtbūtiniu troškimu, kad mano veidas nuolat šmėkščiotų televizoriuje. Gal, kai turėsiu ką parodyti, tada... Tiesa, skambučių sulaukiu ir dabar. Visai neseniai buvau kviečiama į LTV sezono atidarymą, bet tuo metu jau nebūsiu Lietuvoje.
Liverpulyje tikriausiai nuolat sukatės šurmulyje?
Kartais taip, bet būna ir labai melancholiškų periodų. Anglijoje rudenį beveik visada lyja, pučia vėjas, greitai temsta. Ten dar didesnė lietaus šalis nei Lietuva. Būna momentų, kai atsipalaiduoju, kažką rašau, galvoju. Apskritai esu šiek tiek melancholikė. Neįsivaizduoju, kaip galima visada būti linksmai, trykšti gyvenimo džiaugsmu. Man iš tylos išplaukia patys gražiausi dalykai. Nors geriausiai jaučiuosi pavasarį ir vasarą, kūrybai tinkamiausi ruduo ar žiema. Tada lengviau susikaupti, pasinerti į ramybę.
Galėtumėte palyginti Liverpulio ir Lietuvos gyvenimą?
Manau, kad Lietuvoje kur kas daugiau streso. Čia iš žmogaus labai daug reikalaujama. Lietuviai linkę per daug save nuvertinti. Ir visai be reikalo. Mūsų žmonės labai darbštūs, talentingi, gal tik tiek galimybių, kiek Liverpulyje, neturi.
Panašu, kad esate kosmopolitiška asmenybė?..
Kosmopolitiškumo dvasia užkrėtė tėvai. Mano šeima išties nemažai keliavo. Tėtis – mažosios beisbolo lygos administratorius Lietuvoje. Jis apkeliavęs kur kas daugiau pasaulio nei aš. Su juo keliaudavau nuo dvylikos metų. Dar ir dabar puikiai pamenu, kai veždavosi mane į beisbolo varžybas.
Ar tėvai dažnai aplanko Liverpulyje?
Dažniau aš juos aplankau. Jie labai užsiėmę, dirba, o aš juk studentė (šypsosi). Apskritai su šeima bendrauju dažnai. Nėra tokios savaitės, kad nesusiskambintume, bet dažniausiai kalbamės per Skype. Tokiu būdu galiu pamatyti ne tik namiškių veidus, bet ir šunį (juokiasi).
Dauguma lietuvių, gyvenančių svetur, skundžiasi sunkiai priprantantys prie naujos šalies virtuvės. Ar jūs pasiilgstate lietuviškų patiekalų?
Pirmaisiais mėnesiais iš tiesų norėjosi lietuviško maisto. Su bendramoksle Justina parduotuvėse vis ko nors nerasdavome. Tarkim, kartą ji ieškojo dažų Velykų margučiams. Liverpulyje visi į ją tik keistai pašnairuodavo ir niekaip nesuprato, kad reikia kiaušinio lukštą, o ne patį kiaušinį dažyti (juokiasi). Ten netgi silkės gauti – problema. Vis dėlto, nepaisant lietuviškų produktų stygiaus, galima rasti kitokių skanių patiekalų. Kai viešėjau Lietuvoje, mama stebėjosi, kad prisipirkau tokių dalykų, kokių ji parduotuvėse nė nepastebi. Kai prisitaikai prie svetimos aplinkos, vienus įpročius pakeičia kiti.
O pati mėgstate gaminti?
Dažniausiai gaminu greitus patiekalus. Daug dėmesio tam neskiriu. Ruošti valgį man nėra didelė šventė, nors... skaniai pavalgyti mėgstu.
Smalsu, kaip apibūdintumėte save kaip asmenybę?
Esu nekantri. Laukti moku, bet tai nereiškia, kad man lengva (šypsosi). Planuoju tik būtiniausius dalykus, o šiaip leidžiuosi nešama gyvenimo. Būtent todėl niekada nežinau, ką veiksiu po poros valandų.
Ar apie jus tiktų pasakyti „moteriška“?
Moteriškumas?.. O kas tai yra? Jeigu pasakytumėte apibrėžimą, gal jį ir pritaikyčiau. Moteriškumas man asocijuojasi su konservatyviomis pažiūromis. Gal man žodis „moteriška“ turi visai kitą prasmę nei daugeliui?
Daug dėmesio skiriate išvaizdai?
Tikrai nesu iš tų, kurios nuolat perka madingus drabužius ar ieško mažų mielų daikčiukų. Lietuvoje visus reikiamus daiktus įsigijau vienoje parduotuvėje. Apranga man – ne prioritetas. Jei atvirai, ji man apskritai menkai terūpi.
O kaip pasirodymai, koncertai, televizija? Juk kiekvienas atlikėjas stengiasi gerai atrodyti ir patikti gerbėjams?
Sceniniu įvaizdžiu juk paprastai rūpinasi tos srities specialistai. O kasdienė mano apranga gana paprasta: džinsai, sportiniai bateliai ir marškinėliai. Mano tėvai taip pat niekada nesureikšmindavo drabužių.
Kaip vertinate tąsyk „Danguje“ pelnytą galimybę studijuoti užsienyje?
Aišku, kad išvažiuoti buvo kur kas didesnis laimėjimas nei likti čia. Aplinkos pakeitimas žmogui duoda nepaprastai daug. Žinoma, galima suktis ir Lietuvoje, susirasti gerą prodiuserį ir pan. Tiesiog mano poreikiai galbūt kiek kitokie.
O kokia, jūsų akimis, muzikinė situacija Lietuvoje?
Tai, kas vyksta šiuo metu, mane nelabai džiugina. Nors talentingų ir kuriančių žmonių tikrai daug. Tereikia, kad jie pakliūtų į geras rankas ar kooperuotųsi tarpusavyje, surastų sau kūrybiškai tinkamą „puselę“, tada ir rezultatas būtų fantastiškas.
Kaip manote, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei nebūtumėte laimėjusi realybės šou „Dangus“?
Tuo metu dar neturėjau konkrečių ateities planų, bet jau žinojau, kad noriu studijuoti užsienyje. O tai, kad laimėjau studijas, buvo grynų gryniausias sutapimas. Laimėjus atsivėrė platesni keliai: nereikėjo rūpintis mokykla, finansais. Sakyčiau, kad man beprotiškai pasisekė.
Aplinka keičia žmogų. Ar pastebėjote, kad pasikeitė jūsų pomėgiai?
Pamėgau meninius filmus. Anksčiau tiek daug jų nežiūrėdavau. Kai kurie netgi turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūrai. Dar pradėjau domėtis kino muzika, vadinamaisiais garso takeliais.
Vis karjera. O kaip asmeninis gyvenimas? Gal jau pagalvojate apie šeimą, vaikus?
Mano manymu, nereikia skubinti įvykių ir apie šeimą bei atžalas pradėti galvoti tada, kai to iš tiesų norisi visa širdimi. Man dar neatėjo laikas...
