Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasa Jakilaitienė: norėjau būti pati sau viršininkė!

Foto naujienai: Rasa Jakilaitienė: norėjau būti pati sau viršininkė!
zmones24.lt / Mariaus Žičiaus nuotrauka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tai, kad televizijos žurnalistė Rasa Jakilaitienė (33) keičia darbą, jos vyras „Lietuvos ryto" televizijos vadovas Edmundas Jakilaitis sužinojo vandenyne.

Tai, kad televizijos žurnalistė Rasa Jakilaitienė (33) keičia darbą, jos vyras „Lietuvos ryto" televizijos vadovas Edmundas Jakilaitis sužinojo vandenyne. Kad ir kaip būtų norėjęs, įtakos žmonai nebūtų padaręs - telefonas neveikia, interneto ryšys dažnai trūkinėja. „Tai buvo mano pačios sprendimas", - tikina su draugais savo prodiuserių kompaniją įkūrusi dviejų vaikų - Barboros (5) ir Bernardo (2) - mama. Nuo rudens jos kuriamą ir vedamą laidą „Lietuva gali" matys LTV žiūrovai.


Rasa, tai ką gali Lietuva?


Išgyventi sunkmetį. Norime įpūsti vilties nedidelėms bendrovėms, patarti, padėti.


Argi tai bus įdomu televizijos žiūrovams?


O kodėl ne? Juk bendrovėse dirba žmonės. Jie turi šeimas, vaikų. Paprastai mažo miestelio įmonėse dirba visi savi - tėvai, vaikai, draugai, kaimynai. Taigi vadovui labai svarbu išsilaikyti, kad nežlugtų ne tik jo, bet ir artimųjų gyvenimai. Patikėkite, kiekvienam verslininkui sunkiausia - atleisti darbuotojus.


Tu irgi žinai, ką reiškia būti atleistai?


Aš nebuvau atleista. Tiesiog susiklostė tokia padėtis. LNK vadovai nusprendė keisti žinias, atsisakyti „Verslo" rubrikos. Darbo vis tiek buvo sočiai, bet aš jau pati norėjau ką nors keisti. Kai sėdi patogiai, nebejauti, kad imi snausti. Nieko naujo nebesugalvoji, nes žinios turi griežtus rėmus. Taigi apsisprendžiau. Ir labai nudžiugau, kai teko viską pergalvoti.


Juk galėjai dirbti „už kadro", argi ne?


Tikrai nesiveržiau būti televizijos eteryje. Tiesiog supratau: jei liksiu, rengsiu reportažus, kaip ir pastaruosius dvylika metų, o iš tiesų niekas nesikeis, visai netobulėsiu.


Ir vis dėlto priimti tokį sprendimą nelengva?


Kai daug apie tai galvoji, apsispręsti lengva. LNK yra pirmoji mano rimta darbovietė, neliko jokių nuoskaudų ir pykčių.


Su Edmundu kalbėjaisi apie tai, tareisi?


Kad išeinu iš darbo, jis sužinojo ketvirtu etapu plaukdamas jachta „Ambersail". Vis nebuvo galimybės susiskambinti, o ir interneto ryšys trūkinėjo.


Išėjusi iš LNK jau žinojai, ką veiksi?


Žinojau. Tai dar nebuvo visiškai tikri dalykai, bet supratau, kad reikia daryti tai, ką moku, ką suprantu. Ir labai norėjau būti pati sau viršininkė, gyventi iš to, ką pati padarau.


Tik štai laikas - ne pats geriausias...


Sako, jei tokiu laiku pradedi, išsilaikysi. Be abejo, reikia būti drąsiam, susikoncentruoti, nebambėti, kad viskas blogai, ir įžvelgti pozityvių dalykų. Dabar visiems, kurie dirba ne sau, sakau: „Neburbėkit. Juk turite darbą, jumis rūpinasi. Jei burbat, pamėginkit patys, praeis noras. Pamatysite, kaip viskas yra iš tiesų."


Dirbti sau pradėjai ne viena. Į kompaniją pakvietei gerus draugus - Jogailą Morkūną, Indrę Trakimaitė-Šeškuvienę. Nebijai dėl verslo aukoti draugystės?


Stengiuosi apie tai negalvoti. Tiesiog dirbu su žmonėmis, kuriais pasitikiu, kuriuos pažįstu. Tiek daug kartu sėdėjome, tiek daug galvojome, kodėl dabar turėčiau dairytis į šalis? „Media-3" aš rūpinsiuosi prodiusavimo reikalais. Indrė - viešaisiais ryšiais, kai grįš iš motinystės atostogų. Jogaila padeda patarimais, nes versle turi nepalyginti daugiau patirties nei mes.


Žiniose vedei „Verslo" rubriką. Ar ten įgyta patirtis padėjo kuriant savo verslą?


Natūralu, kad dirbdamas pradedi vis labiau ir labiau gilintis. Galiausiai tai tampa hobiu. Aš nepradedu nė vienos dienos, kol neperskaitau verslo naujienų internete. Labiausiai man pravertė patirtis, įgyta bendraujant su žmonėmis, su savo pašnekovais, su verslininkais. Esu tikra: gyvenimo patirtis - naudingiausia.


Jau gavai pirmą atlyginimą?


Gana keista jį sau mokėti. Ir savi pinigai ne taip greitai iš kišenės lenda. Lyg jie brangesni būtų...


Sako, kad žurnalistas - labiau menininkas nei verslininkas...


Galėsiu tai patvirtinti arba paneigti po dešimties metų.


Kai gimė Bernardas, dirbti pradėjai gana anksti. Nejau nesinorėjo mėgautis motinyste?


Kai išėjau motinystės atostogų, televizija neieškojo naujo žmogaus. Jaučiausi atsakinga. Man vis skambindavo, klausdavo, kada grįšiu. Šešių mėnesių Bernardą palikau auklei. Manau, norint viską galima suderinti. Ir darbą, ir vaikų auginimą. Negaliu pasigirti laisvo laiko pertekliumi. O ir kuri galėtų turėdama du mažus vaikus? Tačiau juos auginu ne viena, Edmundas man daug padeda.


Ir vis dėlto, matyt, darbas atima daugybę laiko?


Televizijoje vienu metu dirbdavau po dvylika valandų. Dabar darbas parsliūkina į namus nešiojamajame kompiuteryje. Jis kartu su mumis važiuoja į sodybą, prie jūros. Žinau, kitaip negali būti, bent jau pradžioje.


Sakyk, vyras tave paliko likimo valiai ar bent kiek prisideda prie to, ką darai?


Jam įdomu stebėti, kaip aš kapstausi. Sako: „Kodėl tu nori visko iškart ir - tobulai? Taip nebūna..." Lengva pašaipėlė atsiranda jo lūpose, kai grįžtu namo pamiršusi, ką ryte žadėjau vaikams.


Vadinasi, dabar jis daugiau laiko skiria vaikams?


Vaikai daugiau laiko praleidžia žaisdami drauge. Nei vyras, nei vaikai nepaleisti ir nepamiršti (juokiasi).


Įdomu, susitikusios su gera drauge Indre, vis dar leidžiate sau papliaukšti niekus?


Na, jau tikrai kalbamės ne apie teatrą, koncertus ar matytus filmus. Kažkaip nesinori taukšti bet ko. Ir laiko tam nebėra... Bet man tai patinka. Labai patinka.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt