Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šarūnas Marčiulionis: stengiuosi spėti paskui paukščius…

Foto naujienai: Šarūnas Marčiulionis: stengiuosi spėti paskui paukščius…
zmones24.lt / Nuotrauka iš asmeninio albumo
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Dabar tokių improvizacijų nebebūna...“ - šypsosi buvęs krepšininkas Šarūnas Marčiulionis (44), kai mudu įsisvajojame apie gaivias vasaros paunksnes jo sodyboje Dubingiuose.

„Dabar tokių improvizacijų nebebūna...“ - šypsosi buvęs krepšininkas Šarūnas Marčiulionis (44), kai mudu įsisvajojame apie gaivias vasaros paunksnes jo sodyboje Dubingiuose. Vasarą Šarūnui sueis keturiasdešimt penkeri. O iki gimtadienio garsus krepšininkas ir verslininkas dar spės nuskristi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gegužės viduryje jam bus įteiktas JAV-Baltijos šalių fondo apdovanojimas už išskirtinius sporto ir verslo laimėjimus.


O gal tik man taip atrodo: užsienyje esi labiau vertinamas nei gimtinėje?


Yra toks posakis: „Savame kaime pranašu nebūsi!“ Tai aš ir nesu (juokiasi). Darau, ką suprantu, ką reikia, kas gali atnešti naudos. Ir dėl savęs darau... Ne todėl, kad mano nuotraukas spausdintų moterų žurnalai, ne, tokio tikslo niekada neturėjau. Įvertina - smagu. Ypač jei įvertina, kol esi gyvas.


Manai, kad tai apdovanojimas už indėlį į krepšinį?


Ne tik. JAV-Baltijos šalių fondas žvelgia plačiau. Tai apdovanojimas ir už praeities laimėjimus, ir už tai, ką padariau versle, už judesį, už norus ir svajones.


Kaip sužinojai, kad esi įvertintas?


Man paskambino ir atsiuntė elektroninį laišką. Paklausė, ar galėčiau atvykti į Vašingtoną gegužės šešioliktą dieną.


Na, Jungtinėse Valstijose tau nesunku atsidurti, juk ir taip dabar daugiausia laiko praleidi ten arba Ispanijoje.


Lietuvoje leidžiu vasaras, o rudenį stengiuosi spėti paskui paukščius... Jie skrenda žiemoti į šiltuosius kraštus - ir aš.


Kodėl taip susiklostė?


Man būtina keisti aplinką. Nuolat. Nemokėčiau kitaip gyventi. Tikriausiai įprotis nuo tų laikų, kai žaidžiau krepšinį. Tada man teko daug judėti, keitėsi šalys, miestai, žmonės. Dabar irgi negaliu kitaip, nors verslas - čia, Lietuvoje.


Jis taip pat susijęs su krepšiniu?


Visai ne! Statome ekologiškus surenkamuosius karkasinius namus. Pats tokiuose gyvenau Jungtinėse Valstijose, o dabar ir lietuviai „persilaužė“ - nebestato keturaukščių pilių. Gal suprato, kad karas baigėsi, granatsvaidžiais niekas nebesišvaistys (juokiasi). Valstijose ir Skandinavijos šalyse surenkamieji karkasiniai namai labai populiarūs. Jie ekologiški, ekonomiški, surenkami per penkias dienas, o po trijų mėnesių jau gali gyventi. Ir kaina negąsdina. Visa tai juk svarbu prasidėjus krizei, argi ne?


Idėją pasičiupai Amerikoje? Lietuvoje ir pats gyveni didžiuliame, tikrai lietuviškame name.


Dabar nė už ką tokio nestatyčiau! Naujo būsto kada nors, matyt, vis tiek reikės, tada būtinai pagalvosiu apie ekonomiją ir ekologiją. Man labai įdomus šis verslas, o ir veiklos - iki kaklo.


Puikiai prisimenu, kaip ilgai brandinai sporto ir pramogų centro idėją. „Forum Palace“ šiandien - nebe tavo...


Nuoširdžiai sakau: važiuodamas pro šalį, kiekvieną kartą džiaugiuosi. Nė kiek nepavydžiu ir širdies man neskauda. Jei būčiau pridaręs klaidų, dabar automobilių aikštelėje šalia „Forumo“ augtų žolė. Štai tada graužtų sąžinė, kad pasidaviau emocijoms ir priėmiau netinkamą sprendimą. Tada, kai piešiau ant servetėlės (šypsosi)...


Ir vis dėlto, grįžęs į Lietuvą, pats jame nesportuoji?


Nes pernelyg preciziškai vertinu. Žinau, mane suerzintų detalės - ta pakaba ne medinė, o metalinė, siena kažkur apibraižyta, kampas truputį nugraužtas, o štai ten reikėtų padažyti. Kitose vietose to nepastebiu, o jei ir pastebiu - neskauda...


Įsivaizduoju, labiausiai širdį turėtų skaudėti dėl „All Stars“ baro - juk jo išvis nebėra...


Šitas baras, oi, savo atidirbo! Pasakykit, ar buvo Vilniuje jaukesnis? O kiek žvaigždžių tame bare gimė?! Mino irgi ten pradėjo dainuodamas karaokė. Pamenu, Haroldas Mackevičius sėdi, renkasi dalyvius kažkuriam televizijos muzikiniam projektui - ir to balsas neblogas, ir šitos.


Šarūnai, o kur padėjai „All Stars“ bare buvusią įspūdingą sporto reikmenų kolekciją?


Savo daiktus pasiėmiau, skolintus išdalijau, o sportbačiai? Iš tiesų - kur jie yra?


Kur tu laikai savo apdovanojimus, iškovotus trofėjus?


„Sklepe“.


Negaila - „sklepe“?


Jie ten gražiai išdėlioti (šypsosi).


Sakyk, ar metams bėgant, apdovanojimai tampa brangesni?


Kai kūnas po truputį ima „atsisakyti“, tik jie ir lieka... Buvau tikras kvailys! Kai žaidžiau NBA lygoje, nekolekcionavau nei nuotraukų, nei vaizdajuosčių. Dabar reikia sūnui parodyti, kaip žaidžiau, - nieko negaliu rasti. NBA archyvuose klausiau, gal ką ir susirinksiu. Juk žinai, kai jaunas, atrodo, žaidei ir žaisi visą gyvenimą. Jokiu būdu! O juk buvo gerų momentų, labai gerų varžybų. Vaikams būtų smagu pamatyti, kad ir tėvas šį tą sugebėjo aikštelėje.


Tikriausiai jie ir taip žino!


Augustas nuotraukas žiūrinėja: „O, tetinas - su ūsais, be ūsų.“ Urtė, pamačiusi tą, kurioje aš po operacijos, klausia: „Tėti, ar tau labai skaudėjo?“

Tai dėl nuotraukų dar šis tas... Amerikos lietuvis Romas Ankaitis perdavė man nemažai iškarpų, kai kas likę pas tėvus. Kol vaikštau, nejaučiu didelio poreikio gręžiotis į praeitį.


Vis dėlto ji turbūt norom nenorom išlenda, primena krepšinio aikštelėje praleistas dienas...


Be abejo, buvęs gyvenimo stilius daro įtaką šiai dienai. Dėmesys, kurio sunku išvengti, duoda ir pliusų, ir minusų. Juk nebūna taip: baigei ir užbrėžei ribą - dabar esu kitas žmogus ir pradedu naują gyvenimą. Iš tiesų sportininkams tenka patirti daugiau tragedijų nei sėkmės. Ribą užbrėžti nelengva. Pradėti viską iš naujo - irgi. Laimė, aš anksti supratau, kad krepšinis - sezoninis darbas. Neleidau sau gyventi taip, kaip kiti NBA žaidėjai. Anais laikais dar buvo padoriau, dabar krepšininkai labiau išlaidauja, taškosi pinigais! Tiek visiškai nereikalingo blizgesio! Anksčiau Michaelas Jordanas gaudavo tris su puse milijono dolerių per metus, o šį sezoną Bostono „Celtics“ klube žaidžiantis Kevinas Garnettas - jau per dvidešimt.


Ar pinigai nuvertėjo, ar kyla krepšinio lygis ir didėja populiarumas?


Jei šiandien negaliu ar nesugebu, tai nei už šimtą litų, nei už milijoną nepriversi įdėti į krepšį. Pinigai - ne pagrindinė motyvacija gerai žaisti. Manau, kaip tik todėl Europa ir vejasi NBA. Vien pinigais nepakelsi žaidimo lygio, nepažadinsi noro geriau žaisti, jie atpalaiduoja. Įsivaizduok dvidešimties metų vaiką, kuris gauna dešimt milijonų per metus. Netikri draugai, netikros moterys, būrys giminaičių - galva sukasi... O juk krepšiniui reikia dėmesio, jėgų, susikaupimo, papildomų treniruočių. Pinigai atima valią, jei ne visą, dalį jos - tikrai.


Kaip tau NBA pavyko išlikti savam, nors ir nedalyvauji krepšininkų gyvenime?


Lietuva atėmė labai daug laiko. Turėjau kur pinigus dėti - ką uždirbdavau, siųsdavau į Lietuvą. Buvo kuo rūpintis - viešbutis, Krepšinio akademija. Beveik visi daiktai ir baldai į viešbutį atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, reikėjo kam nors tvarkyti tuos reikalus.


Taigi nebuvo kada su tuometėmis krepšinio žvaigždėmis vaikščioti po naktinius klubus ir gerti alų?


Ką ten gerti su jais! Gal tik Gary Paytonas ir būtų išlaikęs. Lengva bendrauti, kai sieja praeitis, ta pati mokykla, treniruotės nuo vaikystės. O mes... Mūsų bendra praeitis - pusmetis, tai apie ką kalbėtis? Jie nesupranta mano kultūros, aš nesuprantu jų. Jei pasisėdėjimas prie bokalo alaus ar stikliuko degtinės būtų prasmingas, gal ir sėdėtum, bet ko sėdėti, kai nėra apie ką kalbėtis?


Ar privalėjai būti kaip jie? Turėti tokį pat laikrodį, automobilį, tokį namą?


Aksesuarai neprivalomi, bet kostiumai, batuliai - taip. Ir tos automobilių, namų lenktynės... Dabar jos pasidarė dar beprotiškesnės.


Dabartiniai NBA krepšininkai - dar ir pramogų pasaulio žvaigždės...


Mūsų laikais tokio junginio nebuvo. Sportininkai - sau, pramogų žvaigždės - sau.


Ar dar susitinki su kuo nors iš buvusių komandų?


Su Chrisu Mullinu - gana dažnai. Neseniai vakarieniavome. Jei imčiau vardyti... Daugelis iš tų, su kuriais žaidžiau, padarė karjerą - tapo treneriais, klubų prezidentais. Visiems, kurie turėjo smegenų, patikėta didžiulė atsakomybė ir didžiuliai pinigai.


O tu pats niekada nesigailėjai, kad netapai krepšinio treneriu?


Buvome Belgrade pas Vlade Divacą išleistuvėse, San Antonijo „Spurs“ treneris Greggas Popovichius ir sako: „Jei sugalvosi būti treneriu, aš tave imsiu!“ Malonu tai išgirsti, tačiau trenerio darbas - labai pasiaukojantis ir reikalaujantis begalės laiko. Žaidėjas iš ryto treniruojasi, vakare žaidžia, o treneris dar peržiūri medžiagą, analizuoja, dalyvauja susirinkimuose. Gyveni tik krepšiniu, niekuo kitu. Kartą Dalase iš ryto einame su treneriu Donu Nelsonu vyresniuoju pro kioską. Jis nusiperka storiausią sekmadienio laikraštį, pasiima grąžą, siurbteli kavos, ištraukia sporto priedą, o kitką išmeta į šiukšlių dėžę. Ironiškas pavyzdys, argi ne? Dažnam NBA treneriui neįdomi politika, verslai, kitos šalys. Jie turi patarėjų, kurie investuoja didžiulius jų pinigus, - vieni sėkmingiau, kiti ne taip sėkmingai. Už trenerius kiti nusprendžia, kokią dovaną žmonai nupirkti ar kokį namą įsigyti. Nenorėčiau taip... Stačia galva nerti į tokį gyvenimą vien dėl pinigų.

Man krepšinis įdomus plačiau - struktūra, rinkodara, administravimas, kiti dalykai. Kad visa tai panaudojus būtų galima sukurti pramonę gal net ir Europoje.


Šarūnai, ar pasiilgsti gero krepšinio? Rungtynių, kuriose atsigauna širdis?


Per Eurolygos finalo ketverto susitikimą Prahoje sėdėjau arti aikštelės. Kažkaip man pasirodė, kad vyrai dabar laksto greičiau negu mes anais laikais (šypsosi).


Ispanijoje eini į krepšinio varžybas?


Buvau nuėjęs, kai NBA žaidė Malagoje, į „Unicaja“ - nėra ko.


Ką veiki Ispanijoje žiemą?


Gyvenu.


Žaidi tenisą?


Kartais.


Gal golfą pradėjai?


Kęstutis Martinkėnas ten visus golfo laukus užsėdęs (juokiasi).


Su lietuviais bendrauji?


Nedaug. Nenoriu jiems įkyrėti. Gera tiesiog turėti laiko sau.


Skanus maistas, šilta... Argi dar ko reikia?


Gal nepykdykime žmonių?


Betgi tu per savo gyvenimą uždirbai tiek, kad leistum sau gyventi, kaip nori. Dėl to dabar tau skauda kojas...


Ir vis tiek nemanau, kad kam nors turėtų būti įdomu, kaip gyvenu.


Daugiau laiko praleidi Ispanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose?


Ispanijoje jaučiuosi kaip svečias, Amerika mane traukia. Ten praleidau dešimt metų, moku kalbą. Pietų Kalifornija man labai artima.


Ar vyriausioji dukra Kristė toli gyvena?


Ji - prie San Francisko. Šį pavasarį baigs Berklio universitetą. Studijuoja retoriką ir psichologiją, dar žada mokytis teisės. Galvoja apie tarptautinę teisę.


Ji - tikra amerikietė?


Vaikas beveik visą gyvenimą toje šalyje pragyveno. Kristė puikiai kalba lietuviškai, kiekvieną vasarą atvažiuoja į Lietuvą, aplanko mane Ispanijoje. Dabar jai - dvidešimt dveji.


Pažiūri į vaikus ir tik tada supranti, kad sensti...


Kūnas ir vaikai pasako (juokiasi)!


Tavo vidurinysis Augustas gal lanko krepšinį?


Ir labai nori! Žaidžia tenisą, futbolą, bet krepšinis - jo tikslas. Svajoja paspausti Jordanui ranką. Sakau jam: „Paspausi, kai po šešerių ar septynerių metų pateksi į jo organizuojamą stovyklą. Tie, kurie ten pasirodo geriausiai, važiuoja į Niujorką ir spaudžia jam ranką.“ Tik toks būdas. Juk negali važiuoti su sūnumi ir ieškoti Jordano.


Na, tau nebūtų sunku jį surasti...


Jokių problemų (juokiasi)! Tačiau tai - ne auklėjimas. Kuo gyvenime daugiau kalnelių, kuo daugiau lipimų į viršų, kuo daugiau nusileidimų, tuo geriau.


Mažajai Urtei, panašu, labiau rūpi suknelės...


Ji tokia aktyvi! Prieš porą mėnesių pradėjo daryti atsispaudimus - net išsižiojau. Pamato, kad Augustas sportuoja, ir ji nori.


Pasiilgsti jų, kai išvažiuoji?


Tai ir yra blogiausia kelionėse. Visa laimė, turime telefoną, skaipą. Taip ir kalbamės, žiūrėdami vienas į kitą. Jie mato mane, aš - juos.


Šarūnai, ar nekamuoja graužatis, kad tavo šeimos gyvenimas taip ir nesusiklostė?


Gal nebuvo lemta? Aš kitaip į visa tai žiūriu: gyvendami kartu žmonės skaudina vienas kitą, meluoja vienas kitam, bet nesiskiria, nors ranką prie širdies pridėję pasakytų, kad mieliau būtų atskirai. Visko gyvenime atsitinka, na, negali žmonės būti laimingi dėl tam tikrų dalykų - yra kaip yra. Svarbu, kad mamos prižiūri vaikus, kad aš randu su jomis bendrą kalbą, kad padedu, kiek galiu. Psichologai, žinoma, sakys: vaikui būtini abu tėvai, bet jei taip nėra...


Pamenu, mano tėtis buvo labai užimtas. Galiu ant pirštų suskaičiuoti, kiek kartų su juo ką nors veikėme tik dviese. Žmonės greiti spręsti, ypač iš šalies, o kas klausia vaiko? Gal jam labiau įstringa tie susitikimai nei trumpos akimirkos vakarais namuose, prie televizoriaus?


Galima daugiau būti su vaikais, bet tada jau reikėtų mesti visus darbus. Ar jie tai kada nors įvertins? Vaikai klauso manęs, nori bendrauti, vadinasi, viskas gerai. Vasarą, kai grįšiu, daugiau pabūsime kartu Dubingiuose.


Grįši tuojau pat, kai tik gausi apdovanojimą?


Dar dalyvausiu Kristės universiteto baigimo ceremonijoje, aplankysiu draugus ir grįšiu rūpintis verslu bei artėjančiu tradiciniu „Dubingiai open“ teniso turnyru. Kai būnu išvykęs, turiu kas prižiūri viešbutį, Krepšinio akademiją, statybų verslą. Neprivalau būti čia visą laiką, kad žinočiau, kas vyksta Lietuvoje. Šiuolaikinės komunikacijos pasaulį pavertė mažesniu, nesunku koordinuoti verslą būnant svetur. Užtat vasarą... Ne, man niekur nėra geriau nei čia, Lietuvoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt