Valdemaras Chomičius: kapitonas su totorišku užtaisu

Prisiminusi, kokį furorą Lietuvos pajūryje kadaise sukeldavo ten užklydę žymiausi šalies krepšininkai, abejoju, ar vidury sostinės ūžaujančioje picerijoje pavyks ramiai pasikalbėti su krepšinio žvaigžde Valdemaru Chomičiumi (49). Gal jį atpažinę aplinkiniai brausis artyn autografų ar gretinsis paspausti rankos? Gal per šurmulį nesusikalbėsime?
Bet ten visiškai ramu. Gal tik padavėja šypsosi maloniau nei paprastai. „Smagu grįžti į Lietuvą“, – pro staliuką juosiančias petunijas apsidairo Valdemaras. Netaria žodžio „namai“, nes turbūt sunku ir pasakyti, kur jie – gimtinėje, Rusijoje, kur darbuojasi jau devynerius metus, ar Ispanijoje, kur gyvena jo šeima. Ar nepabodo šitaip gyventi? „Betgi niekada ir nebuvo kitaip“, – šypsosi krepšinio asas, buvusių kolegų vis dar vadinamas kapitonu.

Draugystė be pavydo

Iš buvusių bendražygių, su kuriais krepšinio aikštelėje garsino Lietuvos vardą, 1982-aisiais tapo pasaulio čempionu, o 1988-aisiais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo auksą, V. Chomičius – bene pats draugiškiausias. Jokio išdidumo, atsainumo ir „labai svarbaus žmogaus“ išraiškos. Legendiniai rusų krepšininkai, pasakodami, kas juos sieja su Lietuva, vieną iš pirmųjų būtinai pamini Valdemarą. „Aš nepavydus, – pasvarstęs pagaliau atranda savybę, kuri, jo manymu, labiausiai padeda išsaugoti ilgalaikę draugystę. – Neskaičiuoju, ką turi Sabonis ar Marčiulionis. Nezirziu, kodėl taip pasisekė Tarakanovui, dabar vadovaujančiam Rusijos rinktinei, ir nesijuokiu iš kukliau susiklosčiusio Tkačenkos gyvenimo. Susitikę susėdame ir kalbamės per visą naktį kaip kadaise. Man gerai, kai kitiems sekasi. Manau, žmogus labiausiai tobulėja tada, kai išmoksta džiaugtis artimo sėkme ir dalytis tuo, ką turi. Skambios frazės? Ne, sakau tai nuoširdžiai.“

Ir pačiam Valdemarui sekasi. Jam niekada neteko sėdėti be darbo. Gana ilgai žaidęs krepšinį Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, treniravęs Lietuvos komandas, 1999-aisiais V. Chomičius atsidūrė Rusijoje. Šešerius metus dirbo Permėje, keletą mėnesių – Maskvoje, o dabar jau ketvirtus – Tatarstano sostinėje Kazanėje, kur šiuo metu treniruoja „Uniks 2“ komandą. Kažkada buvo pasiryžęs imtis verslo – vienas pirmųjų Kaune įkūrė kooperatyvą, gamino sportines šlepetes. Bet krepšinis padiktavo savo taisykles, prekybai laiko nebeliko, o ir poreikio nebuvo. „Gerai gyventi galima ir iš krepšinio“, – šypteli treneris.

Malkas kapoja pats

Dar neseniai Kazanės „Uniks“ buvo beveik lietuviška komanda: be V. Chomičiaus, krepšininkus treniravo Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas, komandoje žaidė Saulius Štombergas, broliai Lavrinovičiai. „Tie metai buvo labai geri. Savi yra savi, kad ir koks žodis išsprūstų – supras, – atsidūsta Valdemaras. – Tačiau pernai Štombergas baigė karjerą, Darjušui pamaišė trauma, Kšyštofas pasirašė sutartį su italais... Šiemet nebeliko ir lietuvių trenerių – tik aš.“
Kazanės klubo išnuomotame trijų aukštų name V. Chomičius gyvena vienas. Kiek nustebina pareiškęs, kad ir valgį ruošia, ir namus tvarko pats. „Pereiti kambarius su dulkių siurbliu – juokų darbas, kaip ir nuvalyti langus. Tai darau greitai, – pasakoja. – Ilgėliau tenka padirbėti, kai gatvėje reikia nukasti sniegą ar sunkvežimis atveža malkų. Pirmą kartą jų užsisakęs tikėjausi, kad atveš pliauskų, kurias tereikės sukrauti į krūvą ir jaukiai kūrenti židinį. Bet atvežė septynis kubus tokių rąstigalių, kad rankomis neapglėbsi... Ką darysi – čiupau kirvį ir kapojau kaip koks Celentano.“

Vyną jis mėgsta labiau nei vietiniams įprastą degtinę, o puodai ir keptuvės legendinio krepšininko nė kiek negąsdina – galėtų duoti per šonus kiekvienai prakutusiai šeimininkei. „Mano virtuvėje dažniausiai – „lietuvių dienos“, – dalijasi patirtimi. – O kai sugalvoju atiduoti duoklę tenykštėms tradicijoms, vietiniai manęs kažkodėl nesupranta. Avienos kauliukus mielai kramto, bet kai sykį susikviečiau totorius ir iškepiau totorišką bifšteksą, jie pareiškė, kad nevalgo žalios mėsos! Tyliai pasvarsčiau, kodėl tada tas bifšteksas vadinamas totorišku, ir pasigardžiuodamas suvalgiau pats.“
Laisvalaikį lietuvis neretai leidžia vienas, nes kai kurie jo pomėgiai skiriasi nuo aplinkiniams įprastų. „Pavyzdžiui, man patinka teatras. Mačiau turbūt visus čia sukurtus spektaklius, – pasakoja. – Mėgstu kiną. Nueinu vienas ir pažiūriu. Ar rusaitės nekimba? Ne, tai tik įvaizdis, esą rusės bėgioja paskui kiekvieną vyrą.“

Sporto klubas treneriui – toks pat įprastas kaip rytinis puodelis kavos. „Jei nesportuočiau, būtų sunku išlaikyti formą. Dar, neduok Dieve, storėti imčiau, – atvirauja. – Amžius vis dėlto daro savo.“ Tiesą sakant, neatrodo. Žiemą automobilyje jis vežiojasi slides ir slidinėja net tuomet, kai oro temperatūra nukrinta žemiau kaip 20 laipsnių, o vasarą dažnai išsiruošia paplaukioti ir panardyti.
Daugelyje šalių gyvenęs V. Chomičius neskuba Kazanės vadinti niūria provincija, kur nėra ką veikti. „Puikus miestas, gražios apylinkės, Raifos vienuolynas, kuriame net tokiems nepavyzdingiems katalikams kaip aš kyla noras melstis, – vardija. – O iš Lietuvos atvykusius svečius pirmiausia vežčiau nusimaudyti į Žydrąjį ežerą. Ten žiemą vasarą vandens temperatūra ta pati – apie penkis laipsnius.“ Vadinasi, jame maudytis gali tik ruoniai? „Ne, visi žmonės, – nuginčija sportininkas. – Tame vandenyje ištirpusi visa Mendelejevo lentelė, jis idealiai tinka grūdintis.“ Pačiam Valdemarui ledinis vanduo ir iki Kazanės nebuvo naujiena: yra tekę nardyti eketėje, kalnų upėje, jūroje žiemą. Tačiau pirmą kartą įšokus į Žydrąjį ežerą, įspūdis buvo visai kitoks. „Keisčiausia, kad nesutraukė kojų. Pabuvęs vandenyje keliolika sekundžių, išlipęs iš vidaus tiesiog degiau, – energingai dėsto. – Tas ežeras – oho, su kokiu užtaisu.“

Pasibaigus šiųmečiam krepšinio sezonui, užtaiso paveiktas lietuvis nepatingėjo prie Žydrojo ežero nusivežti visos savo komandos. „Autobusas ten neprivažiavo, taigi ėjome pėsčiomis, tempdami marinuotą mėsą ir alų, – šypteli. – Maniškiai jauni, dvidešimtmečiai, bet norėjo pasirodyti esą tikri vyrai ir visi iki vieno sušoko į ledinį vandenį. Gražiai atsisveikinome iki rudens. Ateinantį sezoną komanda visiškai nepasikeis, prisidės tik vienas naujokas – Vladimiro Tkačenkos sūnus Igoris. Ne itin aukštas, truputį kampuotas, bet fiziškai stiprus. Visiems vaikinams bandau įskiepyti, kad būtų stiprūs individualiai, tačiau nežaistų po vieną, pagalvotų apie draugus, veiktų kaip komanda.“
Kas krepšinyje svarbiau – talentas ar darbas? „Darbas, – nė nemirkteli treneris. – Gali būti talentingas, bet be darbo nieko nepasieksi. Kai pats kadaise atsisakiau lengvosios atletikos ir nuėjau į Kauno krepšinio mokyklą pas Vladą Janiūną, supratau, kad krepšinio žaisti išvis nemoku. Viską pasiekiau tik dideliu noru ir darbu. Svarbiausia – niekada nemanyti, jog kartelė, kurią pasiekei, yra paskutinė. Stogo virš žmogaus galvos nėra: visuomet galima jį baksnoti ir lėtai stumti aukštyn.“

Automobiliu – per visą Europą

Automobiliams V. Chomičius jaučia ypatingą aistrą. Namuose Ispanijoje jis yra sukaupęs tikrą mašinų parką: atskiromis važinėja žmona Diana, 25 metų dukra Aistė ir 22-ejų Rasa. Net jaunėlė šešiolikmetė Lina ne pėsčia – vairuoja motorolerį.
„Uniks“ klubo siūlomo automobilio treneris atsisakė net nepaklausęs, koks jis. „Tikriausiai būtų davę žigulius, seną džipą ar kokį opelį, – trūkteli pečiais. – Kam jis man? Permės klubo duotą irgi naudodavau tik tada, kai lauke būdavo purvynė. O kur dėčiau savo bumerį, kol važinėčiau kokiu nors greitai gendančiu laužu? Laikyčiau garaže? Tik pažiūrėkite į šią mašiną: argi ji nusipelnė ten tūnoti?..“
Taip svarstantis treneris neapkrauna klubo techninėmis problemomis. Niekieno nestebina, kad iš Lietuvos į Ispaniją jis važinėja automobiliu, o kartais į Malagą atvairuoja netgi iš Uralo, kirsdamas kone visą Europą. Gal bijo skraidyti lėktuvais?.. „Ne, – juokiasi. – Jau tiek prisiskraidžiau... Kai neturiu laiko važiuoti, skrendu. Bet jei laiko netrūksta, su malonumu kelias paras praleidžiu automobilyje. Nuvažiuoju šimtą kilometrų, išlipu, užeinu į kavinę, pasivaikštau po kokią nors žymią vietą. Taip pamačiau daugybę Europos parkų, pilių ir kalnų. Šeima irgi mėgsta taip keliauti, laukia, kada su tėčiu leisis į pažintinę kelionę.“
Savo septintos klasės BMW greitį Valdemaras labiausiai mėgsta išbandyti Vokietijos magistralėse. Lietuvoje ir Rusijoje stengiasi susilaikyti.

Dukros neišstumia už borto

Malagą V. Chomičius vadina idealia vieta gyventi. Žydra jūra, nuolat šviečianti saulė ir kurorto atmosfera gyvenimą paverčia maloniu ir lengvu. Sode prie namų Chomičiai įsirengė krepšinio aikštelę. Už tvoros – aukštas skardis, dažnai nuo lentos atšokęs kamuolys nukrinta į apačioje esančio restorano kiemą. Sykį šeimininkas ten nuėjo susirinkti kamuolių: parsinešė penkis ar šešis. „Kartais dėl to atsipalaidavimo net kyla bėdų, – prasitaria. – Kurortinė nuotaika – apgaulinga, nes gali virsti tinginiu. Teko auklėti dukras taip, kad suvoktų, jog gyvenimas kurorte nėra tik begalinės atostogos.“
Medikės išsilavinimą turinti trenerio žmona dabar rūpinasi namais ir dukterų reikalais. Jos veiklą vyras labai vertina: „Labai užsiėmusi. Man atrodo, moteriai kur kas lengviau eiti dirbti ir pasamdyti namų tvarkytoją nei tvarkytis pačiai. Namų ruoša – bjaurus darbas, nes jis nemokamas ir jo beveik nesimato. Sykį dukros buvo įsigudrinusios svarstyti, esą mama mažiau užsiėmusi, todėl, pavyzdžiui, galėtų joms suteikti daugiau laisvo laiko. Greitai jas paprotinau: jei suskaičiuotume, ką mama nuveikia namie, išeitų, kad ji uždirba daugiau už tėtį.“

Vyriausioji Chomičių dukra Aistė kitąmet universitete baigs žurnalistikos studijas. „Vis siūlausi, kad iš manęs paimtų interviu, – šypsosi garsusis tėtis. – Su ja įdomu bendrauti, turi savo filosofiją ir gyvenimo matymo kampą. Sykį Aistė vis dėlto ryžosi ir parašė straipsnį apie tėvo ir šeimos santykius. Jį išspausdino vietos laikraštis – skyrė visą puslapį.“ Gali būti, kad Aistės mokslai neapsiribos žurnalistika, nes mergina labai gabi kalboms: moka ispanų, italų, prancūzų, dabar gilinasi į kinų kalbos subtilybes. „Dukros – lietuvės, bet ispaniškai šneka taip, kad niekas neįtaria, jog nevietinės, – pasakoja Valdemaras. – Vidurinioji Rasa studijuoja psichologiją. Lina tebesimoko mokykloje, jau linksta į tiksliuosius mokslus: nori skaičiuoti ir vadovauti.“ Ar dukros retai namie apsilankantį tėtį supažindina su pretendentais į žentus? „Be abejo, – sukrunta jis. – Raselės ir Linos draugai – ispanai, Aistės – anglas. Dukros viską man papasakoja, tarp mūsų nėra jokių paslapčių. Aš joms nenurodinėju, ką mylėti, – turi savo galvas ir draugus pasirenka pačios. Bet patarti galiu visuomet.“

Gyvenimo atskirai nuo šeimos jis neapipina graudžiais sentimentais ir nekuria iš to tragedijos: taip yra, taip buvo visada, toks profesionalių sportininkų likimas. „Suprantama, jei dvidešimt metų būtume kartu sėdėję namie, o paskui staiga reikėtų išsiskirti – būtų šokas. Bet kai susipažinome su Diana, aš nespėdavau krautis lagaminų, – prisimena. – Žaidžiant SSRS rinktinėje, per metus tekdavo dalyvauti daugiau kaip šimte varžybų. Išvykos kartais trukdavo po mėnesį. Diana studijavo universitete, turėjo savo veiklos ir... turbūt jau tada suprato, kad mūsų gyvenimas visuomet bus toks.“ Taip užaugo dukros, o Valdemaras išmoko būti geru telefoniniu tėčiu: „Kai nuvažiuoju į Ispaniją arba jos atvažiuoja pas mane, nejaučiu jokių bendravimo spragų. Manęs jos niekada neišstumia už borto.“
Dairantis į ateitį, kapitonui lyg ir galima velniškai pavydėti: sėkminga karjera, puikios dukros, malonios saulėtos dienos Ispanijoje ant jūros kranto iki pat gyvenimo pabaigos. Bet jis staiga nutraukia šią ispanišką idilę: „Gyventi ten iki senatvės neketinu. Namas liks dukroms, o mudu su žmona pasistatysime rąstinį namą prie kokio lietuviško ežero ir ten jausimės laimingi. Kada nors reikia sugrįžti namo.“