Pradingusi iš pramogų pasaulio. Nebendraujanti. Atsiskyrusi... Ir staiga - pasirodanti televizijos humoro šou „Nr. 1". Kad pamatysime tokio pobūdžio laidoje, iš dainininkės Vilijos Matačiūnaitės (23) galėjome mažiausiai tikėtis. „Kodėl gi, - šypteli ji. - Aš - linksmų plaučių žmogus." Pasipūtimo - nė lašo. „Kodėl žmonės tave vadina „pasikėlusia"?" - stebiuosi, o ji trūkteli pečiais: „Po dėmesio antplūdžio buvo tylos etapas..." Dabar ramybės Vilijai nebetrūksta, nes ją rado: mergina su širdies draugu išvyko iš Vilniaus ir įsikūrė kaime.
Molėtų plentu dunda mašinos, bet mes jų negirdime: sėdime spoksodamos į tvenkinį ir kitame jo krante besipliuškenančius vaikus. Ir kalbamės. Ne apie muziką ar humorą, bet apie nekilnojamąjį turtą, mat šiuo metu didžiausia Vilijos svajonė - ne popkaralienės titulas (nors gal patiktų ir jis), o nuosava sodyba su geru gabalu žemės ir miško kur nors netoli Vilniaus.
Vadinasi, butai miesto centre tavęs nevilioja?
Kažkada buvau susižavėjusi butuku Žvėryne, bet kitą dieną jį nupirko. Ir dabar nesiseka: žvalgomės sodybos, viena labai patiko - tolėliau nuo Vilniaus, bet tik du kilometrai nuo mažo miestelio su gražia bažnyčia, parduotuve ir mokykla. Nusivežėme ten tėtį, nes susijęs su statybų verslu, ir jis pasakė: taip, čia drąsiai galite pasiremontuoti ir gyventi. Deja, kiti pirkėjai sumokėjo brangiau. Kaip gaila! Turbūt nesiseka todėl, kad aš susipykusi su Dievu. Skelbime aptikau dar vieną sodybą: miške, prie ežero, bet niekas nekelia telefono ragelio. Reikės nuvažiuoti - juk turiu daug laisvo laiko.
Turi laisvo laiko? Maniau, dejuosi kaip kiekvienas normalus žmogus, kad nieko nespėji...
Tikrai turiu. Laidos filmavimai trunka neilgai. Dalyvauju tame šou, nes laikau save linksma. Tai - lyg testas sau pačiai: sužinosiu, tikrai esu linksma ar tik gerai apie save manau. Mane ten pakvietė „M-1" komanda. Pamaniau, kodėl gi ne, su ja turėtų būti smagu. Aš pripratusi prie vyriškų pokštų, nes dažniausiai būnu vyrų draugijoje. Humoro šou - ne darbas, už jį nemoka, bet duoda gerų prizų: visi komandos nariai jau gavome po penkių šimtų litų čekį grožio procedūroms atlikti.
Turbūt dainuoji ne tik humoro laidoje?
Dar dainavau renginyje „Bitėlandas" Juodkrantėje. Ir roko operoje „Prisikėlęs", kur vaidinau Mariją Magdalietę. Opera paliko labai dvasingų prisiminimų: nors, kaip minėjau, su Dievu esu susipykusi, tiesiog svaigau nuo dieviškos auros, net šiurpuliukai per kūną bėgiojo.
Kaip sekasi studijos?
Baigiau du verslo vadybos kursus Vilniaus kolegijoje. Paini istorija: baigusi mokyklą patekau į VGTU ir tuo pat metu - „Kelią į žvaigždes", taigi VGTU nuplaukė. Kitąmet įstojau į verslo vadybą VU, Neakivaizdinį skyrių: pamaniau, bus daug koncertų, tad laisvalaikiu pasimokysiu. Baigiau vieną kursą, antrame dar įstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti vokalo. Bandžiau išsilaikyti abiejose mokyklose, bet iš VU išmetė, nes turėjau skolų. Tada įstojau į verslo vadybą kolegijoje, o vokalą gydytoja liepė mesti, pasakė, kad negaliu dainuoti, nes formuojasi mazgai. Tad liko tik verslas.
Palauk palauk, ką reiškia „formuojasi mazgai"? Tu negali dainuoti?
Daug kas girdi, kad mano balsui kažkas negerai, ir iškart kala prie kryžiaus: „Ai, turbūt nuo gero gyvenimo ir linksmybių..." O kad su balso klostėmis blogai - nė nepagalvoja. Kurį laiką turiu nedainuoti, mažai kalbėti, vartoti vaistų, bet sunkiai sekasi. Kai pasijuntu atsigavusi, namie imu plyšauti: lakstau su dulkių siurbliu ir dainuoju, balsas vienumoje taip gerai skamba... Kitą dieną atsibundu - o ne, ir vėl tas pats... Sunku tylėti, nes labai norisi dainuoti.
O verslo vadyba? Ji tikrai artima tavo širdžiai?
Tai ir blogiausia - aš nežinau, ko noriu. Bandau studijuoti vadybą, nes tikiu, kad būsiu rimta moteris. Bet truputį tinginukė esu... Dauguma mano bendraklasių šiemet jau gavo universitetų diplomus, o aš, taip sakant, vis ieškau savęs. Noriu turėti gerą išsilavinimą, rimtą darbą. Kita vertus, jei tapčiau rimta moterimi, vieną dieną turbūt sugalvočiau, kad nereikia man to rimtumo, ir viską mesčiau.
Iš kokių lėšų gyveni dabar?
Dirbu interneto parduotuvėje keke.lt, prisidėjau prie jos įkūrimo. Šiais prekybai sunkiais laikais mums sekasi gana gerai: galiu išgyventi, sumokėti už mokslą, į savo kraislerį įpilti benzino. Prisiduriu iš muzikos, bet dėl balso problemų turiu nedaug koncertų. O gal jų mažai todėl, kad dainuoju ne už mažą kainą. Ji nėra labai didelė, panaši kaip visų, ir aš ne šiaip sau tiek kainuoju - situacija dėl balso tokia, kad negaliu sau leisti kas vakarą pusdykiai dainuoti ar savaitgaliais linksminti vestuvininkų.
Tave vadina dingusia iš pramogų pasaulio, nužengusia nuo pakylos. Jautiesi pranykusi iš viešumos?
Viešumoje dorai ir nebuvau - retai lankydavausi vakarėliuose. Bet televizijoje ir renginiuose, jaučiu, manęs beveik nėra. Norėtųsi daugiau, tačiau bijau anšlago, kuris užplūdo po „Kelio į žvaigždes", - man to buvo per daug. Tik filmuose buvau mačiusi, kad žmonės vytųsi autobusą ir griebtų už rankovės, naktį lauktų prie laiptinės ir kištų lapukus pasirašyti... Todėl paskui atėjo metas, kai nieko nenorėjau, visus stūmiau nuo savęs: atsikabinkite, palikite mane ramybėje! Dabar, kai dėmesio mažai, yra beveik pats tas.
Ar radai ramybę išsikrausčiusi iš miesto ir įsikūrusi kaime?
Kaimo sodyboje gyvename nuo vasario. Ten ramu, mažai žmonių, geras oras, galima triukšmauti, niekas netrepsi virš galvos. Spengiančios tylos, tiesa, nėra - aplink kaimynai, gaidžiai gieda, karvės mūkia. Tik gaila, kad sodyba - ne mūsų. Bet jau spėjau suprasti, kad gyvenimas kaime man patinka. Kartais užsimanau nuvažiuoti į klubą ir šokti iki ryto, kad kojų nejausčiau, bet pagalvoju: o kaip grįžti? Paskui: kam man tas klubas, juk ir namie galiu visu garsu pasileisti muziką, žmonių man nereikia...
Va taip žmonės ir sulaukėja...
Aha, aš dabar laukinukė (juokiasi).
Tuoj, žiūrėk, įsitaisysi kokią karvę, imsi mušti sviestą ir slėgti sūrį...
Na, jau ne! Mokytis melžti dar netrokštu. Bet apie vištas, prisipažįstu, pradėjau galvoti! Geri padarėliai: daug nereikia, palesinai, ir tiek. Smirdukės jos truputį, bet juk galima išvalyti. Užtat kiaušinių - ir blynams, ir omletui, ir šaltibarščiams. Tą pačią vištą galima papjauti. Aišku, nemalonu, gal pavyktų kaimynų prisiprašyti, kad padėtų... Bet čia mano miestietiška prigimtis prasiveržia. Kažkada mama buvo atvežusi kaimiškos vištienos, atseit skanu. Paragavau, bet sintetinė iš prekybos centro man skanesnė. Iš kaimynų pieno irgi neperku - galiu gerti tik parduotuvinį, iš pakelio. Per ilgai, matyt, mieste užsisėdėjau.
Tai tu netikra kaimietė!
Netikra. Bet turiu savo daržą, auginu pomidorų, agurkų. Tėvai tyčiojosi, kai balandį ir ankstyvųjų, ir vėlyvųjų pomidorų sėklas tiesiai darže pasėjau: „Ką tu padarei, reikėjo anksčiau, dabar tik žiemą pomidorai užaugs..." Koks išdidus buvo džiaugsmas, kai tie pomidorai užaugo ir aš nuskyniau savo vaisių! Vienoje knygoje perskaičiau, kad prieš kišant į žemę sėklytes reikia paseilinti, tada pomidorai žinos, kokių tau medžiagų trūksta, ir užaugins.
Ši teorija labai panaši į princo Charleso, kuris kalbasi su pomidorais, kad jie geriau augtų...
Žinok, aš irgi šnekuosi... Ir su savo gėlėmis šnekuosi! Kardelius raginu: „Labas rytas, gėlytės, prašau, greičiau pražyskite!" Norėčiau, kad pražystų iki žiemos, nes lelijas pasodinau tik liepos pradžioje... Rytą, išgėrusi kavos ir pasišnekėjusi su gėlėmis, važiuoju pasivažinėti dviračiu. Ar žvejoti. Ar žaisti lauko teniso.
Neblogas gyvenimas, sakyčiau...
Gaila, Lietuvoje retai būna gražių orų. O kai lyja, sėdžiu internete ir dirbu. Iš pradžių turėjome biurą mieste ir kasdien važinėjome šešiasdešimt kilometrų į Vilniaus. Paskui pagalvojome: kam to reikia, jei darbas internetu? Prireikus galima per valandą nulėkti. Visko kaime užtenka, tik dainuoti norėčiau daugiau. Reikės nueiti pas gydytoją pažiūrėti, kaip sekasi mano mazgams. Vaistų gėriau, mažiau dainavau - gal pasitaisė?..
Kiti „Kelio į žvaigždes" dalyviai, žiūrėk, šturmuoja sceną visu pajėgumu. Bendrauji su kuo nors iš buvusių „keliečių"?
Su niekuo. Artimiausiai bendravome su Vudžiu, Rūle, Mino. Bet paskui visi susiradome antrąsias puses ir natūraliai atitolome: Vudis turi savo Sandrą, Mino - Tiną, Rūlė - vaiką. Visai kitoks jų gyvenimas.
Galėtumėte draugauti šeimomis!
Būtų sunku rasti bendrą kalbą, nes vieni labiau menininkai, kiti - komersantai. O mes - ūkininkai (juokiasi).
O kaip tu žiūri į dabartinį Seimo Pirmininką, anuomet vedusį „Kelią į žvaigždes"?
Dabar aš jo nesutinku... Bet man jis tebėra tas pats Arūnas Valinskas, kuris kažkada pasakė, kad aš jam - kaip dukra.
Ar jau nutilo kalbos apie tai, kad leisi antrąjį savo albumą?
Viskas jau paruošta - kūriniai, viršelis. Galvojome jį leisti rudenį, bet albumų pardavimas dabar sustojęs, todėl nežinome, ką daryti. Neapsimoka leisti šiaip sau, bet negi lauksi dvejus trejus metus? Aš juk nedainuosiu tuo pačiu stiliumi visą laiką - noriu eiti pirmyn. Neseniai paskambino Audrius Giržadas ir pakvietė į „Triumfo arką". Labai norėčiau, gaila, dabar negaliu - balsas neatlaikytų. Bet rėželis sąmonėje liko.
Apie laimės paieškas užsienyje nebegalvoji?
Nebe. Konkursas Latvijoje buvo nelabai vykusi nesąmonė. Siūlė dalyvauti ir Turkijos muzikiniame realybės šou, kuris truko visą vasarą, bet pamaniau - ką aš ten veiksiu? Realybės šou duonos jau atsikandau. Ieškojau laimės ir Londone, bet neradau. Grįžusi į Lietuvą supratau, kad viskas man čia gerai.
Bet pagal visus duomenis tikrai galėtum būti numeris vienas... Kas tave slopina? Tu pati?
Kokios nors aplinkybės?
Nežinau... Tų „nežinau" mano gyvenime labai daug. Kažkada sakiau: Madonna sensta, ir kas nors turės ją pakeisti. Bus kita popkaralienė - kodėl ja negalėčiau būti aš? Vaikystėje net fantazavau, kad esu Madonnos dukra, ji mane dėl kažkokių priežasčių paliko, bet dar susiras. Buvau jos koncerte Prahoje ir galvojau: kaip nuostabiai ji turi jaustis!
O kodėl negalėtum ja būti?
Namie padainuoju, pafantazuoju... Pagalvoju: norėčiau būti „faina", kad visi žiūrėtų, kaip dainuoju, kaip rengiuosi, kaip šukuojuosi. Bet paskui suprantu: aš taip negalėčiau! Taigi viena mano pusė norėtų pakeisti Madonną, o kita - kaime prie namų užsiauginti gėlių, daržovių ir kitų gėrybių. Esu priklausoma nuo muzikos, bet nežinau, ar rytoj vėl nepanorėsiu užsisklęsti savo kaime ir sakyti: atsikabinkite, nieko nenoriu matyti... O ir mano antrajai pusei Madonnos gyvenimo būdas nepatiktų. Mano zodiako ženklas - Vėžys, tad viską darau atbulai: kai manęs visiems reikia, traukiuosi, o kai nusisuka ir nueina, man vėl negerai. Matyt, dar nesubrendau. Subrendę žmonės turėtų žinoti, ko nori, ką norėtų susikurti, kol nesusilaukė vaikų.
Vis užsimeni apie vaikus. Norėtum jų turėti?
Svaigulio periodai buvo jau du. Pirmąsyk buvau keturiolikos, draugei guosdavausi: „Ką daryti, taip noriu vaikų, reikia eiti į vaikų namus, gal duos..." Paskui - dvidešimt vienų: kai pamatydavau mamą su vaiku ar besilaukiančią moterį, net apsiverkdavau. Galvodavau, kada atsiras toks žmogus, kuris norės su manimi turėti vaikų?.. Bet vėl praėjo. Dabar vaikai mane gąsdina - tokia didelė atsakomybė... Girdėjau, žmogaus charakteris keičiasi kas septynerius metus. Teks laukti, kol man sukaks dvidešimt aštuoneri.
Ne tik tavo charakteris, bet ir stilius keičiasi: buvo „kerzų" laikotarpis, paskui tapai dama. Kas tu dabar?
Kaimietė (juokiasi). Turiu patogius guminius batus, tik skaros dar nesirišu. Vaikinai iš „M-1" komandos klausinėja: „Kokia tu kaimietė, jei tavo panagės nejuodos?" Bet juk ir kaimiečiai prausiasi!
O tavo širdies reikalai taip pat dažnai kinta?
Ne! Šioje srityje esu labai pastovi. Man santuoka yra šventas dalykas: jei jau pasakei „taip", taip ir yra, kol paskutinis plaukas nuo galvos nuslinks. Norėčiau tikėti, kad ir mano draugas galvoja taip pat. Bendraujame jau dvejus metus. Viena bičiulė kažkada išbūrė, kad ištekėsiu dvidešimt ketverių - išeitų kitąmet (juokiasi). Net vestuvinę suknelę esu pasimatavusi... Važiuoti gyventi į kaimą buvo mūsų abiejų idėja - labai skaudėjo širdį, kad Vilniuje turime švaistyti pinigus buto nuomai. Dabar norėtume parduoti savo automobilius ir nusipirkti vieną varomą keturiais ratais, bet automobilių pardavimai irgi aprimę, tad kol kas nesiseka.
Beveik galiu patikėti, kad tau nieko netrūksta. Vis dėlto - ar trūksta ko nors?
Kažko trūksta... Gal kad iki šiol neturime nuosavo gyvenamojo kampelio, savo svajonių sodybos. O jei turėčiau nuosavą, turbūt sakyčiau, kad trūksta vaikų ir žiedo ant rankos... Žmogui juk niekada nebūna gerai - visuomet norisi judėti į priekį.
