Prieš Pekino olimpines žaidynes disko metikas Virgilijus Alekna (36) kalbėjo apie sėkmę. Sakė, jei ji lydės, diskas skries toli. Tačiau pasikliauti vien sėkme - ne Virgilijaus būdui. Artimiausi žmonės įsiminė žodžius: „Kovosiu iki galo." Niekas jam negalėtų prikišti, kad to nepadarė. Nors bronzos medalis labiausiai nuliūdino ne kitus, o jį patį.
Iš Sidnėjaus ir Atėnų Lietuvai jis parvežė auksą. Du kartus buvo pripažintas geriausiu pasaulyje disko metiku. Vos trys centimetrai Pekine jį skyrė nuo sidabro medalio. Tuojau po paskutinio metimo Kinijoje disko metikas neslėpė nusivylimo. Daugelio sportininkų išsvajota olimpinė bronza jam buvo lygi pralaimėjimui.
Atrodo, titulų ir garbės Virgilijui - per akis. Tik jam, panašu, tai nė motais. „Jums į žurnalą netilps, kiek čia prikalbėjau", - kukliai sako, kai esame priversti baigti pokalbį. Aš turiu dar galybę klausimų, o jis - begalinį norą skubėti namo. Ten jo laukia žmona Kristina, tėčio pasiilgę sūnūs - aštuonerių Martynas ir penkerių Mykolas. Dviejų mėnesių Gabrielei tėvelio laimėjimai sporte įspūdžio nedaro. Dabar kur kas reikalingesnės stiprios jo rankos.
Garsiausiu Lietuvos sportininku vadinamas Virgilijus savo šeimai yra dėkingas. Juk ne veltui savo dosjė pomėgių skiltyje įrašė: „Būti su šeima ir draugais." Visada mielai kalbantis apie pasiekimus, jis nesižarsto asmeniškumais. Svetimiems atrodo santūrus, netgi šiek tiek uždaras. O gal toks ir turi būti tikras čempionas?
Virgilijau, juk į šį medalį nėra sudėta mažiau nei į anuos du, auksinius?
Tačiau spalva tai skiriasi...
Esate maksimalistas?
Reikia tokiu būti. Kitaip nepriversi savęs siekti pergalių.
O būna, kad reikia versti?
Kuo toliau, tuo labiau. Kartais randi pasiteisinimų, kodėl nesitreniruosi, neisi į aikštę (šypsosi).
Koks jausmas, kai užkabina medalį?
Keista, kad taip žemai stovi. Esu įpratęs stovėti aukščiau... Nuo aukščiausios pakylos reikia nusilenkti beveik iki žemės, šį kartą teko mažiau (juokiasi).
Dalyvavote Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, Atėnuose, dabar - Pekine. Galite palyginti visas šias olimpiadas?
Kad jos vienodos, tik dabar - įspūdžiai šviežiausi. Pekine daug naujų pastatų, visos sporto bazės naujos, gražios. Stadionai - tikri meno kūriniai. Nustebino išskirtinė sporto statinių architektūra.
Ar tuose išskirtiniuose pastatuose buvo patogu gyventi?
Na, buitis man pasirodė geriausia, kiek dalyvavau olimpinėse žaidynėse. Mums nieko netrūko, nors olimpinėse žaidynėse niekada nieko netrūksta.
Ar kinų virtuvėje radote sau tinkamo maisto?
Olimpiniame kaimelyje galėjai rasti, ko širdis geidžia. Ir „McDonald's", ir europietiškos virtuvės patiekalų. Nesu linkęs eksperimentuoti su maistu, valgiau tai, ką ir namuose valgyčiau - jautieną, daug daržovių.
Atlantos olimpinėse žaidynėse aukso medalis jums atiteko po to, kai priešininkas Róbertas Fazekas buvo diskvalifikuotas už dopingą. Ar Pekine jautėsi įtampa dėl dopingo?
Aš tokios įtampos niekada nejaučiu. Labai daug dopingą vartojančių sportininkų buvo išgaudyta prieš olimpiadą.
Ar galėtumėte suskaičiuoti savo treniruočių valandas?
Neįmanoma! Net jei suskaičiuočiau, jos neatspindėtų rezultato. Gali treniruotis nuo ryto iki vakaro, o pasiekimai bus prasti. Valandos - ne svarbiausias matas. Svarbu, kaip jas leidi, kokią treniruočių metodiką pasirenki, kaip pavyksta išlavinti metimo techniką.
Girdisi kalbų: jei Virgis paliks sportą, dar ilgai nebus tokio lygio disko metiko, o gal ir išvis neturėsime... Kartais pagalvojate, kad galėtumėte tapti treneriu, kuris išaugintų naujų čempionų?
Rytoj aš neišeisiu iš sporto, dar noriu pabūti (juokiasi). Lietuvoje yra jaunų, gana perspektyvių sportininkų. Jiems reikia daug dirbti, treniruotis ir galbūt nuvažiuos į olimpines žaidynes.
Kaip manote, be kokių savybių disko metikui būtų sunku tapti čempionu?
Be disciplinos. Būtina laikytis sportinio režimo, visiškai atsidėti, kad galėtum siekti tikslo. Sąžinė irgi svarbu - neapgaudinėti savęs. Užsispyrimas reikalingas. Be jo - nė iš vietos.
Kai esate toli nuo Lietuvos, jūs visi, sportininkai, atrodote tokie šalies patriotai. Ar tikrai svetimoje šalyje tas jausmas sustiprėja?
Be jokios abejonės! Visa Lietuvos delegacija gyveno draugiškai, susitikdavome, prie vieno stalo susėsdavome pietauti, vakarieniauti. Mūsų nedaug, turėjome būti drauge, kad mus pastebėtų, kad būtume stiprūs. Tai tikrai vienija.
Kokius lietuvių pasirodymus pats žiūrėjote?
Kambariuose turėjome televizorius. Per skirtingus kanalus buvo rodomos visos olimpiados varžybos. Stengiausi pažiūrėti lietuvių startus. Į varžybas eiti nesinorėjo, juk tai - papildomos emocijos. Nejučia įsitrauki, pradedi dalyvauti, o tada eikvoji energiją, kuri pačiam labai reikalinga.
Kur treniravotės prieš varžybas?
Treniruotis pradėjau vos nuskridęs. Tam buvo įrengtos atskiros treniruočių salės, stadionai.
Virgi, kiek sveria diskas?
Ne mažiau kaip du kilogramus ir penkis gramus.
Ar prieš varžybas jis pasunkėja?
Apie tai negalvoji. Naujas diskas paprastai sveria du kilogramus ir dvidešimt gramų, paskui nuo metimų apsidaužo, keletas gramų nukrinta.
Po pasirodymo Pekine pasakojote, kad pirmasis jūsų metimas buvo nesėkmingas, nes nuo rankos į delną nuvarvėjo prakaito, todėl diskas išslydo. Kinijoje buvo tikrai karšta?
Ne karšta, o tvanku. Baisi drėgmė, kūnas tuoj pat pasidengia smulkiais prakaito lašais. Valai valai, o vis bėga...
Ar nusikeikėte tąsyk, kai nepavyko?
Jau seniai nevartoju keiksmažodžių.
O kaip tada išsilieja pyktis?
Neišsilieja, stengiesi susitvardyti. Bandai susikaupti ir meti. Nesidairai aplinkui. Užsidarai savame pasaulyje ir kovoji. Ne su kitais. Su savimi pirmiausia.
Kokių lauktuvių iš Pekino parvežėte savo sūnums?
Olimpinius puodelius. Nelabai buvo laiko ir noro bėgioti po parduotuves. Kai kurios dovanos dar neišpakuotos.
Dar nespėjote išsikrauti daiktų?
Tą patį vakarą, kai grįžau, šventėme vyresniojo sūnaus Martyno gimtadienį. Didelis balius (juokiasi).
Mažoji Gabrielė pasirodė paaugusi?
Nemačiau jos beveik dvi savaites. Per tą laiką priaugo svorio, o tokiame amžiuje tai labai matyti.
