Mitas: žmonės, kurie kalba apie savižudybę, siekia tik dėmesio.
Tiesa: Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, išgyvena stiprų emocinį ar fizinį skausmą ir visada bando ieškoti pagalbos.
Kaip rodo statistika, apie 80 procentų savižudžių prieš imdamiesi veiksmų iš pradžių siuntė kitiems užuominų.
Vieni žmonės apie savižudybę kalba specifiškai ir nesuprantamai, kiti gali kalbėti apie tokius jausmus kaip beviltiškumas ar bejėgiškumas.
Sutikę tokį žmogų, visada jų kalbą vertinkite rimtai, nepraleiskite visko pro ausis.
Mitas: žmonės, linkę į savižudybę, daug mąsto apie mirtį.
Tiesa: žmonės, siekiantys baigti gyvenimą, vienodai trokšta gyventi ir mirti. Tokiems žmonėms reikia padėti rasti išeitį, parodyti kitą kelią, sumažinti koncentravimąsi į neigiamus jausmus.
Mitas: jei žmogus bandė žudytis, jis nesustos.
Žmonės, kurie galvojo apie savižudybę ar bandė nusižudyti, nebūtinai visą gyvenimą tik tai ir darys. Nors jie kritinėmis akimirkomis gali nuolat galvoti apie savižudybę, sulaukę pagalbos galės tokius momentus pergyventi.
Mitas: pagerėjusi savižudžio savijauta – ženklas, kad krizė jau baigėsi.
Tiesa: nors žmonės, kurie galvojo ar bandė žudytis, nebūtinai į savižudybę linkę visą laiką, šeimos nariai turi išlikti budrūs, kad žmogus nebandytų po daryti dar kartą.
Manoma, jog žmonės, bandę nusižudyti, yra emociškai ir fiziškai pavargę, todėl gali neturėti jėgų bandyti tai daryti dar kartą. Tačiau svarbu stebėti, ar asmuo vis dar nori rinktis mirtį, kai atsigauna.
Mitas: savižudybės kelią dažniausia renkasi vargšai.
Tiesa: pražūtingos mintys gali aplankyti bet kokio statuso, bet kokio amžiaus ar lyties žmogų.
