2006 metų birželį su drauge sugalvojome paragauti emigrantų duonos ir išsiruošėme į Anglijos braškynus. Ten jau kurį laiką buvo mano pusbrolis, tad patraukėme vasarą praleisti ten. Susikrovus lagaminus manęs pusbrolis paprašė paimti vieną nedidelį siuntinį iš vieno vaikino mamos. Sutikau su sąlyga, jei siuntinys nedidelis, patikino, kad ten tik pora prieskonių pakelių. Deja, gavau didžiulį maišą ir buvau, švelniai tariant, nepatenkinta! Juk važiuoju vasaros praleist kažkur į vidurį Anglijos, man juk reikia pasipuošt ir dabar dėl to siuntinio tenka atsisakyti kelių iš daugelio suknelių.
Atvykus į savo vasaros namus iškart paklausiau kur Tas, kuriam čia „mažiuką“ siuntinį atvežiau? Po poros valandų Tas atėjo ir klausia, kuri čia man atvežė lauktuvių, o aš net neatsisukus į jį sakau: „Ten ant stalo, pasiimk“. Jis mandagiai pasako ačiū ir jau išeina, o tada atsisukus aš sakau, kad to nepakaks ir vėl nusisuku. Jo veido taip ir nemačiau – nei kaip atrodo, nei kas jis toks.
Išėjau į kiemą ir supratau, kad jis nebe „vasaros romanas“, o mano viso gyvenimo herojus.
Atėjus vakarui mes jau išsikrovėme daiktus, pasigaminome vakarienę ir staiga ateina visai simpatiškas (mano akimis) vaikinas ir pastato prieš mane vyno butelį, saldainių, ir piktai pasako, kad čia man už paslaugą, apsisuka ir išeina. Supratau, kad nelabai gražiai aš čia pasielgiau...
Žodžiu, po pirmos dienos mes vienas į kitą žiūrėdavom žiūrėdavom, kol galų gale jis mane, tiesiogine to žodžio prasme, pavogė iš kiemo, įsisodino į mašiną ir nuvažiavome (mano galva, velniai žino kur) prie jūros, po apylinkes, žodžiu, daug šnekėjome, o tada, kai grįžome, viskas rutuliojosi žaibo greičiu.
Nei aš, nei jis nebuvom įsipareigoję, tada pradėjome slapta susitikinėti, o tada aš supratau, kad greit grįšiu i Lietuvą ir jam tiesiai šviesiai rėžiau į akis, kad aš su juo tik linksmai leidžiu laiką ir tai tik vasaros romanas. Rugsėjo vidury aš grįžau i Lietuvą ir kažkaip pradėjau jo ilgėtis. Bet šnekant su juo telefonu to nesakydavau. Atvirkščiai sakiau, kad pamirštų ir neskambintų, o džiaugtųsi prisiminimais...
Ir po mėnesio jis man paskambino, paprašė susitikt. Nusijuokiau, nes jis juk užsieny ir ten ketino likt. O jis sako: „Ne, esu tavo kieme!“ (pusbrolis pasakė adresą). Tąsyk buvo gerokai po 24 valandos ir spalio mėnuo, reikėjo išeiti su juo susitikti, kad nesušaltų.
Išėjau ir supratau, kad jis nebe „vasaros romanas“, o mano viso gyvenimo herojus. Jau praėjo 7 metai nuo mūsų pažinties štai šiais metais, rugsėjo 13 d., bus 5 metai kaip esame vyras ir žmona. Turime mažą dukrytę ir esame labiau įsimylėję nei prieš septynerius metus.
DĖMESIO! Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
