Prieš keletą metų viešėjau Ispanijoje. Su naujai sutiktais žmonėmis ėjome pašokti į klubą. Viena prancūzaitė sutiko savo pažįstamą, kuris buvo su draugu. Abu pietiečiai, nė iš tolo nesuklysi. „Koks simpatiškas“, pamaniau. Tiesa, tasai prancūzaitės pažįstamas. O į jo draugą, kaip kad daugelis atsiųstų istorijų pasakoja, taip pat nelabai kreipiau dėmesį. Na, ir pamanykit. Toliau būtent Jis, mano dėmesio neatkreipęs vaikinas, ir sukasi įvykių centre.
Taigi, draugų ir draugių kompanijose eidavau pasilinksminti, pasišokti miesto kokteilių baruose ar klubuose. Vieno jų už reklamą atsakingas darbuotojas ir buvo šios istorijos herojus, pirmame vakarėlyje sutiktas ir man nepatikęs pietietis. Vienas kitą, žinoma, atsiminėme, pakalbėdavome susitikę. Tame kokteilių bare jis dar dirbo Lotynų Amerikos šokių mokytoju, tai pietiečiams tiesiog įaugę į kraują ir jie yra puikūs šokėjai. Mane visada žavėjo šokantys vaikinai, o dar Lotynų Amerikos šokiai! Vaikinas mane nuolat kviesdavo ateiti į jo pamokas, pasišokti, pasilinksminti. Kadangi jis manęs nedomino, o draugėms nelabai patiko tas kokteilių baras, beveik niekada ten ir neidavome. Susitikdavau jį tik atsitiktinai gatvėje ar kituose baruose. Tuo viskas ir apsiribojo. O atėjus laikui, po 5 mėnesių pati iškeliavau atgal į Lietuvą.
Taip ir nutrūko ryšiai, nebendravome, nesusirašinėjome, kol... Kol po 2 metų pertraukos sugalvojau jam parašyti.
Taip ir nutrūko ryšiai, nebendravome, nesusirašinėjome, kol... Kol po 2 metų pertraukos sugalvojau jam parašyti. Paklausiau, kaip sekasi, ar beatsimena mane. Ir ką jūs manote? Atsakymas buvo: „Taip, žinoma atsimenu, tu ta, kuri taip ir neatėjo į mano Salsos pamokas“ (juokais, žinoma). Šiek tiek pabendravome, o man, kaip žirafai (deja), į galvą toptelėjo mintis: „juk labai simpatiškas vaikinas, kodėl aš su juo nebendravau, kodėl nėjau į Jo šokių pamokas, nors ir viena, be draugių? Dabar taip norėčiau su Juo susitikti“. Viskas tuo ir baigėsi.
Dar po pusės metų įvykiai susiklostė taip, kad vėl iškeliavau į Ispaniją (istorijos kontekstas baigtas, dabar kalbama apie tą nepamirštamą 2012-ųjų vasarą). Tiesa, į kitą miestą. Nežinau, kas nutiko per tuos dvejus su puse metų, bet kai sužinojau, jog vyksiu į Ispaniją, labai norėjau su Juo susitikti, todėl pranešiau apie savo atvykimą ir Jis patikino, kad tikrai susimatysim. Įpusėjus vasarai Jis atvyko į mano miestą, mat ten turėjo reikalų dėl darbo. Susitarėme susitikti ir su Jo draugais nueiti pašokti (buvome tik keturiese, jo geriausias draugas su mergina ir mes). Labai jaudinausi, pasipuošiau, stengiausi atrodyti ypatingai puikiai, juk praėjo dveji su puse metų ir dabar noriu, kad Jis atkreiptų dėmesį į mane! Juk dabar Jis nėra nematomas ir man neįdomus vaikinas, koks buvo anksčiau...
Susitikome, pasisvečiavome Jo draugų namuose, pakalbėjome kaip seniai matėmės, Jis vėl juokais priekaištavo, kad neatėjau į jo Salsos pamokas, išsikalbėjome, jog prieš tuos dvejus su puse metų netgi gyvenome namuose, esančiuose vienas prieš kitą!
Aš vis galvojau: „Ar Jis turi merginą? Ar pajautė man simpatiją? Ar man pavyko atkreipti jo dėmesį?“ Tačiau jokių signalų neįžvelgiau. Pamaniau, turbūt turi merginą arba tiesiog jo nedominu. Galiausiai visi išėjome patrepsėti šokių aikštelėje. Jis su manimi elgėsi kaip su pažįstama (juk net nebuvome draugai), didžiąją laiko dalį prakalbėjo su savo geriausiu draugu (beje, tai tas pats vaikinas, su kuriuo Jis buvo pirmą vakarą, kai susipažinome. Būtent jo draugas man labai patiko, o į Jį aš nekreipiau jokio dėmesio).
Pabučiavo taip, kaip niekas niekada nėra bučiavęs, taip saldžiai, švelniai, bet kartu ir aistringai.
Taigi, mintyse iškėliau baltą vėliavą, susitaikiau, jog Jis nežiūri į mane kaip į merginą. Vienos dainos metu jis paėmė mane už rankos, pakvietė šokiui. Jau tada visa virpėjau, pagaliau dalyvavau privačioje Salsos pamokoje, nors ir trumpoje. Kaip minėjau, mane visada žavėjo šokti mokantys vaikinai, o dar Lotynų Amerikos šokiai ir šokau ne su bet kuo, o su Juo! Bandžiau pajausti, ar nepaskubėjau pasiduoti ir susitaikyti su tuo, kad jo nedominu. Deja, Jis neparodė nė vieno signalo, nepaglostė mano plaukų, neprispaudė manęs dar arčiau savęs, ir tai tik dar tvirčiau leido man įsitikinti, jog dabar Jis, kaip tikras profesionalas, be jokių jausmų šokdina seną pažįstamą. Pašokome vieną dainą, svaiginanti akimirka ilgai netruko...
Iškart po šokio nutarėme pakeisti vietą, išėjome į kitą klubą. O ten vėl pagrindinis Jo dėmesys buvo skiriamas geriausiam draugui, kurio seniai nematė. Bendravau su mergina, kuri buvo kartu su mumis. Vėliau Jis priėjo prie manęs, atsiprašė, jog tiek daug bendrauja su draugu, bet esą labai seniai jo nematęs ir turi daug ką papasakoti. Jau anksčiau supratusi Jo abejingumą nieko nebesitikėjau, todėl patikinau, jog viskas gerai, apsimečiau neliūdinti dėl menko Jo dėmesio. Juolab, kad ir aš pati nebuvau Jo įsimylėjusi, juk menkai tepažinojau. Tiesiog buvo atsiradusi nenumaldoma trauka.
Visi nusprendėme pakilti į šokių salę. Iš pradžių šokome bendroje kompanijoje, o vėliau Jis vėl pakvietė mane šokiui. Aš vėl sutirpau. Po suktuko Jis stipriai prisitraukdavo mane, vėliau vėl apsukdavo, vėl stipriai priglausdavo. Kai esi toli nuo Jo, jautiesi esanti realybėje, suvokianti, jog tai tėra draugiškas vakaras kartu, kai priglaudžia prie savęs – išnyksti, nebegirdi net muzikos, nejauti pati savęs...
Ir būtent tada, kai visa virpėjau prisiglaudusi prie Jo, Jis netikėtai šiek tiek atsitraukė ir mane pabučiavo. Pabučiavo taip, kaip niekas niekada nėra bučiavęs, taip saldžiai, švelniai, bet kartu ir aistringai. Tai truko dar trumpiau nei pirmasis mūsų šokis, vos keletą sekundžių, bet aš jau buvau sutirpusi bešokdama Jo glėbyje, o dabar nebeturėjau kur dėtis: žemė slydo iš po kojų, nebetilpau savyje! Tuo metu jaučiausi apsvaiginta, netekusi žado, skraidanti padebesiais, jaučiausi kaip pelenė, radusi savąjį princą, kaip pabučiuota miegančioji gražuolė. Nespėjus sugrįžti i realybę Jis pabučiavo mane dar ir dar kartą... Norėjau, kad tai tęstųsi kuo ilgiau, kad saulė nepatekėtų, kad naktis nesibaigtų ir realybė nesugrįžtų. Deja, ir naktis pasibaigė, ir mes išsiskirstėme savais keliais, bet žinodami, kad dar susitiksime mieste, kur gyvena Jis.
Kitą dieną nesupratau, kas įvyko vakar. Maniau, (o gal bijojau) kad Jam tai nieko svarbaus, o kas nesvarbu – greit pasimiršta. Tačiau kitą dieną Jis man parašė, sakė jau važiuosiąs namo, bet labai laukia manęs atvykstančios į Jo miestą, nes vėl nori mane pamatyti. Teko laukti keletą savaičių, kol radau laisvo laiko išvykti pas Jį. O tos savaitės buvo kankinantis malonumas. Vis galvojau ir jaučiau tą bučinį, išgyvenau jį vėl ir vėl. Tiksliau sakant, gyvenau tuo bučiniu ir tai man padėjo išlaukti tas keletą savaičių. Atrodė, jog Jis yra sutvertas bučiuoti mane!
Dvi savaitės. Tik tiek laiko praleidau su Juo, teko grįžti į savąjį miestą, o vėliau ir į Lietuvą. Tik dvi savaites truko mano nuostabiausias vasaros romanas. Prasidėjęs su viltimi, lydėtas nusivylimo, bet įkaitintas ypatingai svaiginančio jausmo, kuris mane užpildė. Abu žinojom, jog man grįžus į Lietuvą viskas baigsis. Abu žinojom, kad tai nebuvo meilė, tai buvo aistra. Todėl mano istorija baigiasi kaip tikras vasaros romanas, nebėra tęsinio ir laimingos pabaigos kaip pasakose ar kitose merginų pasakotose istorijose. Tačiau švelnus Jo lūpų prisilietimas mane užpildė ilgam, vis dar prisimenu tą nepakartojamą akimirką. Nesuvaldoma aistra alsavęs bučinys, išlauktas, netikėtas, manęs ieškojęs dvejus su puse metų..
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
