Tą rytą skubėjau pas sergančią draugę – kažkoks porą mėnesių pavėlavęs gripas, laužydamas kaulus ir keliomis skausmo juostomis apjuosęs galvą, laikė ją savo gniaužtuose jau keletą dienų.
Aš taip norėčiau žemuogių, – vakar į ragelį alsavo vos atpažįstamas jos balsas.
Taigi, iš pat ryto, nupirkusi puslitrį pievomis kvepiančių uogų, įlipau į troleibusą. Nežinau, ar dėl to, kad stiklainiukas nebuvo užsuktas, ar todėl, kad jį laikiau tarp delnų – troleibuse pakvipo žemuogėmis.
Koks svaiginantis vaikystės kvapas, – netikėtai pasakė šalia prisėdęs jaunuolis.
Gana patrauklus, jaunatviškai žavingas, ir OMG, kaip pasakytų mano jaunesnioji sesuo, toks romantiškas.
Važiuoju lankyti sergančios draugės, bet mielai pasidalinsiu saldžiais vaikystės prisiminimais, – tarsi apsvaigusi ištariau aš. – Ištiesk delną.
Jis šiek tiek sutriko, ištiesė delną ir aš, krestelėjusi į jį kauburėlį uogų, pridūriau: Gaila, troleibusuose neauga smilgos. Suvertos ant smilgų žemuogės daug skanesnės.
Jis nusikvatojo. Keleiviai ėmė suokalbiškai šypsotis. Ir man buvo gera – už lango švietė saulė, šalia sėdėjo svajonių vaikinas, troleibusas kvepėjo žemuogėmis ir aš, pamiršusi, kad važiuoju lankyti sergančios draugės, vis bėriau uogas tai jam, tai sau.
Simas, – netikėtai pasakė jis. – Esu Simas.
Aš – Kamilė, – pasakiau ir nustėrau, pamačiusi, kad ką tik pravažiavau savo stotelę.
Ak, tos žemuogės, – šelmiškai mirktelėjo jis. – Gal galiu sužinoti tavo telefono numerį? Norėtųsi kažkaip atsidėkoti už žemuoges ir gerą nuotaiką.
Ėmiau greitai berti skaičius, jis viena ranka laikydamas žemuoges, kita savo telefoną, ėmė juos suvedinėti.
Pavadinsiu tave Kamilė-žemuogėlė. Ar gerai?
O aš pavadinsiu tave: Simas, kuris skolingas saują žemuogių, žiupsnį geros nuotaikos ir vieną ilgą, pražiopsotą stotelę.
Abu nusišypsojome, aš išlipau, durys užsivėrė, vienas kitam viltingai pamojome, ir staiga man dingtelėjo, kad aš gerokai supainiojau savo telefono numerio skaičius. Tiesiog nesiseka man su tais skaičiais. Beje, išlipau taip greitai, kad jis juos susivedęs, nespėjo skambtelėti, kad patikrintų. Greičiausiai bus kaltas ankstyvas vasaros rytas, jaunatviškas nerūpestingumas ir, žinoma, svaiginančiai mus užbūręs žemuogių kvapas.
Jis taip ir nepaskambino, o aš visą savaitę tuo pačiu laiku ir maršrutu vis važiavau lankyti savo sergančios draugės su stiklainiuku žemuogių, vis tikėdamasi jį sutikti.
Jau kadais baigėsi žemuogių sezonas, draugė pasveiko, artėja ruduo, o aš vis tikiuosi kažkokios kitokios šios pažinties baigties. Juk kaip ne kaip, Simai, žemuogės palietė širdį.
P.s. Labai nesitikiu kažką laimėti, nes tai nėra tas tikrasis vasaros romanas, bet jei pavyktų kažką laimėti, mielai laimėjimu pasidalinsiu su tavimi, Simai. Tad, nesidrovėk, parašyk į redakciją ir, galbūt, dar pavyks patirti rudens romaną, kvepiantį rugsėjo obuoliais. O jei nieko nelaimėsiu? Tiek to, parašyk vis tiek, juk į rasotą žolę krintantys obuoliai irgi primena vaikystę.
Kamilė
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
