Kaip tapote vestuvių fotografu?
Viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvoje baigiau Vilniaus Dailės Akademiją. Norėdamas užsidirbti pinigų, fotografavau vestuves. Tačiau Lietuvoje nusistovėjęs požiūris, kad vestuvių fotografas – tai tarsi vestuvių muzikantas – kitaip tariant – nerimta profesija.
Todėl nusprendžiau išvažiuoti į Angliją dirbti operatoriumi, kadangi pagal specialybę esu „pusiau operatorius, pusiau fotografas“. Atvykęs į Angliją, iš vieno anglo gavau pasiūlymą pafilmuoti vestuves. Ilgai dvejojau, nes nebenorėjau grįžti vėl į tą pačią sritį, juk atvažiavau tapti Holivudo operatoriumi! Tačiau galiausiai priėmiau pasiūlymą ir nepasigailėjau. Vėl fotografavau vestuves, tik šįkart Anglijoje.
Kokių pastebėjote skirtumų tarp lietuviškų ir angliškų vestuvių?
Atkreipiau dėmesį, kad Lietuvoje vidutiniškai į vestuves susirenka trisdešimt, keturiasdešimt, daugiausiai penkiasdešimt žmonių, o jau šešiasdešimt – tai labai didelės vestuvės. O Anglijoje jaunieji į vestuves pasikviečia dvigubai daugiau žmonių – apie šimtą. Kadangi susirenka toks gausus būrys žmonių, tai primena viešą renginį – keli žmonės pažįsta kelis žmones. Tokiose vestuvėse visi labai atsargūs: bijo pajuokauti, bijo dainuoti, bijo šokti, bijo kvailai pasirodyti... Tai ganėtinai šaltos vestuvės, palyginus su tokiomis, kuriose jaunuosius supa šeimos nariai ir artimieji.
Po ceremonijos, Anglijoje – kaip ir Lietuvoje – šampano tostai ir užkandžiai. Tiesa, skiriasi vestuvinės dovanos – Lietuvoje, kaip žinome, populiaru svečiams atvykti su vokeliais ir gėlėmis, o Anglijoje svečių, nešinų gėlėmis, dar neteko matyti. Įdomu tai, kad Anglijoje įprasta prieš vestuves jauniesiems siųsti atvirutes. Tuoktuvininkai dovanas išsirenka patys, tuomet sudaro sąrašą, kurį pateikia svečiams, o šie gali „susimesti“ su kitais ir nupirkti, pavyzdžiui, norimą televizorių.
Kiek teko pastebėti, skiriasi ir šventinė dalis. Pavyzdžiui, Anglijoje visi susėda prie stalų ganėtinai anksti – apie 3-4 val., o vidurnaktį visi išsiskirsto it su žadintuvu – svečių nelieka nė kvapo. Tuo tarpu Lietuvoje 12 val. nakties – pats gazas ir vadinamasis balius dar tęsiasi antrą dieną iki pietų.
Kaip mums įprasta, Lietuvoje jaunuosius pasitinka sveteliai ir vedėjai su muzikantais, šventės metu vyksta įvairūs žaidimai, dainos, šokiai. O Anglijoje jokio vedėjo nėra, jokios muzikos, visi susėda prie stalų – mirtina tyla – tik girdisi šakučių dzingsėjimas. Visi tik valgo ir šneka, valgo ir šneka. Muzikantai ateina gerokai vėliau, apie 8 val., sušokamas jaunųjų šokis, po kurio seka ir svečių šokiai.
Man patinka, jog anglai mėgsta sakyti kalbas per vestuves: paprastai pasisako jaunikis, jaunikio tėtis, pabrolys ir jaunosios tėtis. Kiekvienas kalba maždaug po 20 min: dėkoja, verkia, žvengia, klykia ir vėl verkia... Kiti pasiruošia nuotraukas, rodo skaidres. O lietuviai, matyt, nelabai linkę daugžodžiauti, dažnai pasisako glaustai: „Ačiū visiems, labai smagu, gražios šventės“.
Anglijoje taip pat labai svarbus torto pjovimas – tai vienas svarbiausių šventės momentų. Tuo tarpu lietuviai jo labai nesureikšmina. Tiesa, tortai, nors Anglijoje ir itin išvaizdūs, tačiau Lietuvoje skanesni – akys raibsta iš skanumo. Lietuviai savo svečius taip pat žymiai gausiau vaišina maistu. Kadangi Anglijoje reikia pamaitinti 100 svečių, todėl niekas neduoda tokių kepsnių, kaip Lietuvoje. Galbūt lietuviams to reikėtų pasimokyti, tuomet galėtų į vestuves daugiau žmonių pasikviesti, bet dabar vyrauja tradicija pamaitinti visą liaudį.
Koks didžiausias iššūkis fotografuojant vestuves Anglijoje?
Anglijos bažnyčiose griežtesni reikalavimai – daug bažnyčių neleidžia fotografuoti, šiaip ne taip galima išsiprašyti filmuoti, o kitur ir tai draudžia – esą tai trukdo susikaupti, blaško religinę dvasinę atmosferą.
Lietuvoje fotosesijai jaunieji skiria apie 3 val., tą laiką praleidžiame išradingai: važiuojame prie jūros, į miškus, vaikščiojame po senamiestį, vykstame į įvairiausias vietas, kokių tik prisigalvojame. O Anglijoje jaunųjų fotosesija trunka ilgiausiai pusvalandį. Sykį pasiūliau jauniesiems nueiti pasifotografuoti į gražią medžių alėją, o šie tik numojo ranka, sakydami: „Ko mums ten eiti? Nufotografuok čia prie durų“.
Kitą kartą teko fotografuoti jaunųjų, kuriems virš 40, vestuves. Tai norėdamas gražių kadrų, pasiūliau jiems pabėgioti. O šie įsižeidė: „Kurgi mes, keturiasdešimtmečiai, bėgiosim!“. Jaunikis įsižeidęs visai nuėjo. Tai teko fotografuoti vieną jaunąją. Galiausiai šiaip ne taip išprašiau, jog leistų nufotografuoti visą šeimą. Lietuvoje dar taip nė sykio nenutiko, kad reikėtų prašyti, jog jaunieji pasibučiuotų ar susikibtų už rankų. O anglai įsiamžina stovėdami bažnyčios fone, ir jiems to užtenka. Galbūt dėl to kaltas ir amžius – lietuviai vestuves dažniausiai rengia sulaukę 25-30 metų amžiaus, o anglai – 35-40 metų.
Skiriasi anglų ir lietuvių požiūris į vestuvių fotografą. Anglai vertina tavo darbą, kita vertus, pernelyg nesureikšmina meninių fotografijų. Tiesa, Anglijoje labai graži architektūra, bažnyčios, seni namai, dvarai... paprasti žmonės gyvena vos ne dvaruose. Fotografuoji ir kaifuoji.
Kokias pastebite vestuvių tendencijas – ar jaunavedžiai iš Lietuvos priima naujoves ar vis tik labiau linkę laikytis savų tradicijų? O ar britai iš tiesų tokie konservatyvūs, kaip apie juos kalbama?
Anksčiau tekdavo dalyvauti lietuvių vestuvėse, kuriose būdavo daug tradicinių elementų, pavyzdžiui, jaunosios tradiciškai išlydimos iš namų, jaunikis, kuris eina išpirkos, ar tėvai, žegnojantys atsiklaupusius jaunuosius. Tačiau pastebėjau, kad tradicijos slopsta ir vis mažiau jaunųjų laikosi visokių lėlių vystyklų vyniojimo tradicijų. Kariamo piršlio vestuvėse jau neteko matyti. Vestuvės paprastėja.
Dar viena tendencija – laisvesnis apsirengimo stilius. Lietuvoje teko dalyvauti vienose vestuvėse, kuriose jaunasis buvo apsirėdęs raudonu kostiumu. Manau, kad Anglijoje dar 100 metų to nebus – čia ir pasireiškia britų konservatyvumas. Dar nemačiau, kad jaunikis Anglijoje dėvėtų kostiumą, tik smokingą. O Lietuvoje – laisviau. Gali pamatyti ir mėlyno švarko su baltomis kelnėmis derinį.
Įdomu tai, kad Anglijoje jau vestuvių vakarą svečiai fotografuoja ir iškart kelia nuotraukas į „Facebook“, visus „sutagina“ ir pakomentuoja „wow nice wedding!“. Lietuvoje žmonės nepuola taip greitai viešinti savo vestuvių nuotraukų. Tačiau nuotraukos jiems taip pat labai svarbios. Visi nori turėti gražesnes nuotraukas nei kiti.
Ar lietuvių imigrantai grįžta į Lietuvą vestuvėms?
Dažniausiai grįžta, nes atsieina gerokai pigiau. Tačiau susiplanuoti vestuves Lietuvoje būnant Anglijoje labai sudėtinga, nes reikia susitikti su fotografu, susitarti dėl vietos, dėl suknelės, papuošimų. Tik reikia būti atsargiam, ir nesigirti, kad esi užsienyje, nes vieni iš Anglijos į Lietuvą skambinę tuoktuvininkai pasakojo, jog jiems didesnę kainą pasakė. Yra buvę, jog ir aš, ir jaunieji susitikome Anglijoje, ir po to kartu važiavome į jų vestuves į Lietuvą.
Iš kur semiatės idėjų fotografijoms?
Viskas vyksta akimirksniu, bėgom, atsistojus pirštu nosį krapštyti nėra laiko. Turi greitai orientuotis, pagal tai, iš kur saulė šviečia, numatai, kur turi stovėti jaunieji.
Fotografuodamas mėgstu pagauti emocijas: nuoširdų juoką ar ilgesingą žvilgsnį. Lietuvoje fotosesijas kruopščiai planuojame. Pavyzdžiui, kai tuokėsi dviratininkas, tai fotosesijai panaudojome dviračius. Semiuosi įkvėpimo iš rusų fotografų, Anglijoje teko dalyvauti didžiulėse vestuvių parodose.
Teko girdėti apie jūsų surengtą garsiąją karališkosios britų poros fotosesiją – minint princo Williamo ir Kate Middleton vestuvių metines, modeliais pasirinkote lėles ir sukūrėte tikrovišką jaunųjų fotosesiją, apie kurią skelbė daugelis Lietuvos žiniasklaidos priemonių. Kokių atgarsių susilaukėte? Kaip kilo ši idėja?
Pastebėjau, kad tuokdamiesi britai neskiria daug laiko fotosesijoms. Ir susimąsčiau, kad britiškoji pora greičiausiai neturėjo progos pasimėgauti vestuvine fotosesija mieste. Todėl įsigijau progines karališkosios poros lėlės – už jas paklojau ne taip pigiai – 100 svarų. Gatvėje buvo „respects“, visi stebėjo mano fotosesiją su šypsenomis, norėjo kartu įsiamžinti. Apie tai skelbė ne tik Lietuvos, bet ir Naujosios Zelandijos, Amerikos žiniasklaida. Šių lėlių dar neišmečiau – gal ateityje įamžinsiu jas ir Lietuvoje.
Jei galėtumėte įgyvendinti pačią slapčiausią, labiausiai jaudinančią idėją – kokia ji būtų?
Būtų įdomu fotografuoti vestuves egzotinėse vietose: Italijoje, Ispanijoje ar Afrikoje, kur kitokie peizažai. Buvo metas, kai užsiėmiau vestuvių fotografavimu Kretingoje. Tai vienose vestuvėse – Palangos Gintaro muziejus, jūra, arkliai; kitose vestuvėse – Palangos Gintaro muziejus, jūra, arkliai. Taip visą vasarą. Tačiau šiuo metu fotografuoju ir Vilniuje, ir Kaune, ir Palangoje, ir Londone. Šią vasarą fotografuosiu Bostone. Ir pačiam įdomiau, kai vasarą praleidi ne toje pačioje vietoje.
