2010 04 22 buvo eilinė saulėta diena, bet tik ne mums. Rodos, tiek laiko mes gyvenome šalia ir nepastebėdavome vienas kito, bet būtent ši diena buvo skirta mums. Prie laiptinės manęs laukė draugė, ta pati, kuri tave pažinojo jau kelis mėnesius, tu tuo metu su savo draugu, kambarioku ir kolega grįžai namo ir stabtelėjai užkalbinti ją, o aš nieko nesitikėdama išbėgau iš laiptinės ir štai mūsų akys susidūrė, tu tiesiog šypsojaisi žiūrėdamas į mane, o aš vis raudau. Taip, būtent tada tu mane pakvietei, žinoma, per draugę, pas save į svečius ir kitą dieną štai aš jau lipu į penktą aukštą, žinoma man buvo nejauku, bet draugė vos ne tempte tempė mane pas tave ir dabar aš jai labai dėkinga, bet grįžtam į tą akimirką. Duris atidarei ne tu, o draugas, draugė nespėjusi nusiauti batus nuėjo su juo rūkyti, o aš stovėjau nedrąsi koridoriuje, o tu tik pamatęs mus pašokai nuo kompiuterio ir atėjai pakviesti praeiti į kambarį, ir buvai toks drąsus, kalbinai mane ir aš vis šypsojausi, nes tu vis prajuokindavai mane. Kadangi buvai drąsus pasisiūlei palydėti mane ir už tai paprašei numerio.
Nuo tos dienos mes neišskiriami, tu iki šiol sugebi mane prajuokinti, net tada kai aš būnu pikta. Jeigu jaučiuosi blogai, visada rūpiniesi manimi, net ir per lietų 21.45 val bėgi į parduotuvę atnešti man to, ko užsimanau. Visada esi švelnus ir malonus, net malonesnis nei aš. Susipykus visada sugebi panaikinti mano pyktį, o tavo šypsena džiaugiuosi vis labiau kiekvieną rytą kai tik atsikeli ir pabučiuoji mane, bei pasakai, kad myli. Ir aš tikiu, kad visi barniai ar nesklandumai jie tik stiprina mūsų santykius, o visa meilė, atsidavimas ir šiluma vis auga su kiekviena diena.
Alisa
---
Laimę ar nelaimę žmonės dažniausiai susikuria patys. (D. Lokas)
