Pirmą dieną darbe susipažinau su keliomis šauniomis padavėjomis, kurios papasakojo apie darbą bei supažindino su kolegomis. Viena padavėja pasakojo, kad yra pas juos toks administratorius, labai griežtas, priekabus, kuriam praktiškai neįmanoma įtikti. Tą dieną su juo nesusipažinau, nes jis tuo metu atostogavo. Padirbėjus savaitę, iš kitų kolegų taip pat daug teko išgirsti apie jį – griežtąjį administratorių. Jau darėsi įdomu sužinoti kas jis, pasirodo jis dirbs mano pamainoje! Na ką gi, jei jau „nesugyvensim“, susirasiu kitą darbą...
Praėjus dar savaitei visi darbuotojai turėjo susirinkti anksti ryte ir sutvarkyti visą restoraną. Jis, kaip jam įprasta, gerokai vėlavo, tad įsisukusi į darbus net nepastebėjau, kada jis atvyko. Už nugaros išgirdau „Labas!“, atsisukau, o ten su plačia šypsena ir ištiesta ranka stovėjo griežtasis administratorius!
Pirmiausia pagalvojau – oho, nėra jis toks griežtas, kaip kad visi pasakojo, nes su tokia šypsena žmonės tiesiog negali būti pikti… Tą dieną dirbome kartu, jis gražiai su manimi elgėsi, mokė įvairių padavėjos darbo subtilybių…
Taigi ėjo dienos, savaitės, su juo visada bendravome draugiškai, daug juokavome, niekada nesipykdavome.
Parašė man meilės laišką, iškvepino kvepalais ir pasirašė kolegos vardu.
Vieną dieną jis sugalvojo, kad reikia mane „supiršti“ su kitu kolega. Parašė man meilės laišką, iškvepino kvepalais ir pasirašė kolegos vardu. Kitą dieną vėl radau jo rašytą raštelį, kuriame buvo parašyta: „tu man labai patinki, vos tik pamatęs iškart supratau, kad tu mano vienintelė“, bet vėlgi pasirašė kolegos vardu.
Jis pradėjo mane erzinti, maniau, kad jo pokštas visai nevykęs, nes tas kolega, kurio vardu buvo pasirašoma, apie tai nieko nežinojo (beje, kolega taip pat gavo „meilės laišką“, pasirašytą nuo manęs). Po tokių juokelių pradėjome mažiau bendrauti, stengiausi jį ignoruoti.
Prasidėjus mokslams, likau dirbti restorane, tačiau tik savaitgaliais, o administratorius tas dienas nedirbdavo.
Atėjo žiema. Vasario 14-oji man buvo eilinė darbo diena. Su vienu kolega ir dar keliomis kitomis kolegėmis nusprendėme, kad reikia šią dieną paminėti kaip vienišų širdžių vakarą. Taigi, tą vakarą likome nakvoti pas kolegą. Kitą rytą jos anksti išvažiavo, tad bute likome tik kolega ir aš. Į svečius užėjo mūsų griežtasis administratorius. Buvo nemalonu jį matyti.
Artėjant vasaros pradžiai, viena kolegė išeidama iš darbo nusprendė padaryti atsisveikinimo vakarėlį. Visi po darbų susirinkome kavinėje. Atėjo daug kolegų, tarp jų ir administratorius. Tą vakarą visi smagiai bendravome. Vakarėliui artėjant į pabaigą, pradėjome svarstyti, kur galima pratęsti išleistuves, tačiau visi po darbų buvo pavargę, tad nutarė važiuoti namo, tik administratorius ir dar viena kolegė nusprendė, kad reikia kažkur keliauti...
Atvažiavus į naktinį klubą, kolegė pasijautė blogai ir išvažiavo namo, likome dviese – aš ir administratorius. Užėję į vidų išgėrėme po kokteilį, pradėjome kalbėtis, jis mane apkabino ir pasakė, kad aš jam jau seniai patinku, atsiprašė už visus nevykusius pokštus, teisinosi, kad nežinojo kaip kitaip mane sudominti. Jis taip pat prisipažino, kad anąkart pamatęs mane pas kolegą pamanė: „jau niekada nebūsi mano vienintelė“.
Vasarą vėl dirbau pamainoje kartu su juo, tik šįkart ugnelės akyse buvo ne tik pas jį, bet ir pas mane. Pradėjome slapta susitikinėti, leisti vakarus kartu. Buvo smagu žaisti žaidimą „tarp mūsų niekas nevyksta“, tačiau vasarai bėgant jau nebegalėjome slėpti savo jausmų, jis pasiūlė man draugauti. Jau metai kaip esame kartu.
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
