Tomai, kas tau svarbiausia fotografijoje?
Profesionalumas. Ir galimybė įgyvendinti geras idėjas. Vengiu darbų, kai tau primygtinai paaiškinama, ką ir kaip daryti, ir neleidžiama daryti kitaip, improvizuoti. Statiškai nufotografuoti modelius šviesiame fone gali daug kas. Bet man patinka, kai yra idėja, kuri leidžia kurti, sugalvoti tam tikrą kontekstą, personažus.
Neseniai darėme lietuviško apatinio trikotažo prekės ženklo „About“ fotosesiją. Jo gamintojai naujai kolekcijai pasirinko Mažojo Princo temą ir leido ja įvairiai žaisti. Manau, kad kultūros bare „Kablys“ mums pavyko sukurti ir šio personažo aplankytų planetų atmosferą ir skirtinguose kontekstuose pademonstruoti apatinį ir viršutinį trikotažą.
Tavo darbe daug intymumo? Dažnai tenka fotografuoti nuogus ar beveik nuogus žmones?
Nemėgstu fotografuoti visiškai nuogo kūno. Kai nelieka paslapties, prapuola visa intriga ir seksualumas. Nebelieka galimybės siužetui, kurį norėtum perteikti nuotraukomis. Ar dažnai fotografuoju tik apatiniu trikotažu vilkinčius žmones? Ne, tikrai ne dažnai. Visų pirma, mūsų šalyje tiesiog nėra tiek profesionalių apatinio trikotažo kūrėjų, kurių gaminiai turėtų tam tikrą idėją. „About“ šiuo požiūriu yra maloni išimtis, todėl ir dirbti su šiuo projektu yra įdomu.
Pavyzdžiui, jei apatinis trikotažas buvo specialiai sukurtas aktyviam laisvalaikiui, sportui, kiek galimybių atsiranda įvairiems siužetams, interpretacijoms, veiksmui. Ne kiekvienas viršutinis drabužis apie žmogų gali papasakoti tiek daug, kiek apatinis trikotažas. Jis yra labai intymi ir svarbi mūsų aprangos dalis, nors aplinkiniams ir nematoma.
Bet juk ne kiekvienas iš mūsų gali stoti prieš objektyvą vilkėdamas tik apatiniais ir vykdyti fotografo komandas – dabar veiksmas, dabar sustink, dabar vėl judėk. Ar intymių dalykų fotografavimas iš fotografo reikalauja specialaus pasiruošimo?
Reikalauja profesionalumo. Dažniausiai tenka dirbti su modeliais, kurių toks darbas – pozuoti fotografui. Bet būna ir atvejų, kuomet fotografuojami paprasti žmonės, niekada nepozavę studijoje. Žinoma, kad vien apatiniais vilkintis toks žmogus jausis nejaukiai. O prieš jį juk ne tik fotografas, bet ir visa jo komanda, kuri rūpinasi apšvietimu, kompozicija, rekvizitais. Reikia sukurti atmosferą, kurioje visi jaustųsi patogiai. Nuolat daug dirbant to išmokstama.
O kaip reaguoji, kai tavęs prašoma paredaguoti nuotraukas, nes jose užfiksuotas žmogus sau nepatinka? Kam teiki pirmenybę – „fotošopui“ ar natūralioms priemonėms, kurios išryškina, ką reikia, ir paslepia, ko nereikia?
Žinoma, visuomet esu už natūralumą. Drabužiai, apšvietimas, kompozicija – vis tai padeda išgauti tokį vaizdą, kad jokio „fotošopo“ nebreikia. Tačiau pasitaiko, kad be redagavimo programų neišsiversi. Visi norime nuotraukose atrodyti gražiai.
Tu taip pat?
Nesivaikau madų, nesidomiu jokiomis tendencijomis, tačiau kokybė man svarbi. Visai netrokštu visą dieną jaustis nepatogiai tik dėl to, kad apsivilkau kažką netinkamo, trukdančio susikaupti. Būtų gaila ir neprofesionalu, jei nuotraukos nepavyktų.
O koks esi užvėręs savo studijos duris? Kada dar jautiesi patogiai?
Su bendraminčių kompaniją „žaisdamas karą“. Užsiimu „straikbolu“ – tai lakstymas po miškus bei laukus ir karo veiksmų imitavimas. Domiuosi karyba, tad labai smagu pravėdinti galvą su tokių pačių pomėgių turinčiais žmonėmis. Patikėkite, po geros dienos tokios veiklos būni pavargęs kaip reikiant. Užtat prašviesėja galva, kyla gerų idėjų.
