Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išgirskime brangų žmogų

Ramunė Pajuodytė-Milašienė
G.Kropio nuotr. / Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Labas, Ramune. Dar niekad nejaučiau tokių stiprių jausmų nei vienai merginai. Iš pradžių viskas buvo nuostabu: aistra liepsnojo, meilė bujojo, atrodė, ko dar žmogus gali norėti – šitokia laimė: ir požiūriai panašūs, ir pomėgiai... Pradėjus gyventi kartu, prasidėjo ir nesklandumai, įvairūs nesusipratimai, pykčiai. Paskutiniu metu nuolat jaučiu įtampą tiek iš jos, tiek savyje.

Po konfliktų sunkiai galiu užmigti, nes daug galvoju, rytais net į darbą nesinori keltis, atrodo viskas beprasmiška, apima kažkokia neviltis... o pykstamės dėl įvairių smulkmenų: dėl ne taip padėto daikto, neišplauto puodelio ar tiesiog apie ką nors diskutuojam, šnekamės apie santykius, o ji staiga įsižeidžia nuo mano visiškai nekaltos frazės, juoko, sako neva tai aš ją norėjau pažeminti, nejaučiu jai pagarbos ir pan. Man tada dar labiau pikta, nes aš visai to neturėjau omeny. Ji vis lygina mane su buvusiais, sako, kad niekas su ja taip grubiai ir šaltai nesielgė, o aš tada atgal – kad nei viena mano buvusioji taip nereaguodavo į mano lengvą ironiją ir jokios šilumos joms netrūkdavo. Tada jau prasideda tikras pragaras, ji nebesišneka, užsidaro, aš taip pat tada atsiriboju. Ramune, ar mes dar turim šansų, nes jau darosi nebeįmanoma gyventi kartu – kiekvieną dieną pykčiai, rietenos, įtampa. Sunku taip gyvent toliau, ir ar įmanoma? Artūras.

Sveikas, Artūrai. Žmonės gyvena visaip ir, tiesą sakant, kartais dar baisiau nei tu aprašei savo santykius su drauge: jie mušasi, skiriasi, po to vėl taikosi, mylisi ir vėl viskas iš naujo. Žinoma, tai nėra sektinas pavyzdys. Tačiau be konfliktų, pykčių gyventi taip pat nelabai įmanoma, juk visi mes žmonės, turintys ydų, jautrių, silpnų vietų ir pan. Jei pora niekad nesipyksta, tuomet kyla klausimas, gal jie abejingi vienas kitam, nesvarbūs, nerūpi. Kada mes supykstame? Paprastai tada, kai kitas pasako ar padaro ką nors nemalonaus mums arba atvirkščiai, nepasako, nepadaro kažko, ko tikimės iš jo ar jos. Mes įsižeidžiame, įsiskaudiname. Taigi už pykčio, apmaudo dažniausiai slypi skausmas, įsižeidimas.

Bandysiu pakomentuoti tavo situaciją, Artūrai, ir atsakyti tau į klausimą. Suprantu, tikrai sunku, kai draugė tokia jautri ir pažeidžiama. Greičiausiai jos savivertė nėra labai aukšta, galbūt ji net turi gilių vaikystės traumų, žaizdų, galbūt draugė reikalauja iš tavęs neįmanomo – atstoti jai tėvą ir motiną, nors tu gali būti jai tik vyras. Visgi draugės mes nepakeisime, galų gale, aš jos nepažįstu, beje, kaip ir tavęs, tačiau turiu tavo laišką. Taigi, Artūrai, mes galime kažką daryti tik su tavo reagavimu, požiūriu.

Nepriimk to kaip kaltinimo, bet kodėl tu, žinodamas, kad draugė taip jautriai reaguoja į pašaipą, ironiją, ją erzini?Nepriimk to kaip kaltinimo, bet kodėl tu, žinodamas, kad draugė taip jautriai reaguoja į pašaipą, ironiją, ją erzini? Kodėl įsitrauki į tas kvailas diskusijas? Nejaugi taip sunku pakeisti pokalbio temą ir nukreipti dėmesį kitur? Galų gale, galima tiesiog atsiprašyti draugės, pasakyti, kad tu nenorėjai jos įžeisti, įskaudinti, o tu reaguoji, elgiesi atvirkščiai – tik dar labiau supyksti, susierzini, dar daugiau nemalonių žodžių jai pasakai. Ko gero, tau sunku kitaip reaguoti, ar ne? Ar dabar matai savo indėlį į jūsų konfliktus?

Tavo draugė yra tau labai artimas žmogus, mergina, kuriai, pats rašai, jauti tokius stiprius jausmus, kokių nei vienai ankstesnei merginai nesi jautęs. Galbūt tu myli savo draugę, net laišką į „15min“ man parašei! Taigi, tau ji labai svarbi, brangi, ar ne? Santykiuose niekada nėra atsakinga tik viena kuri nors pusė. Greičiausiai įtampa būtų mažesnė, jeigu tu pats jos nepalaikytum ir, kaip sakoma, neįpiltum žibalo į ugnį.

Jūs su drauge, ko gero, keliate vienas kitam nemažus reikalavimus, turite daug lūkesčių vienas kitam. Tai visiškai natūralu, taip elgiasi nemažai žmonių, galų gale, mergina/vaikinas yra ne bet kas, o išskirtinis žmogus. Taigi, ko tu tikiesi iš savo draugės, kokie yra slapčiausi tavo lūkesčiai, Kas tave taip erzina joje, kodėl tau vis norisi ją pašiepti?

Pastebėk, kada tu „išsiprovokuoji“, prarandi pusiausvyrą: po kokių jos žodžių, elgesio? Kas „paleidžia“ visą tą artileriją ir kovą? Kas panašiai elgėsi su tavimi kaip draugė, su kuo tu jauteisi panašiai kaip su ja, t.y. suirzęs, pasipiktinęs, įskaudintas, įžeistas? Ar tau pažįstami šie jausmai: skausmas, beviltiškumas, neviltis? Iš kur tai ateina, kada tu dar tai patyrei? Taigi, Artūrai, bandyk pasigilinti į save: koks yra tavo indėlis į jūsų įtampą, ką tu galėtum daryti kitaip, kad jos nebūtų, ar ji būtų mažesnė? Jei tau nepavyks to suprasti vienam, gali nueiti pasikalbėti, pasikonsultuoti su psichologu. Tikrai turėtų palengvėti.

Prieš Kalėdas, net jei esi ne krikščionis, paprastai norisi susitaikyti, pradėti viską naujai, pasitikti šventes taikiai, be nuoskaudų ir pykčio. Pabandyk nebeįsitraukti į ginčus, pasikalbėk su drauge, pasidalink, kaip tu jautiesi, kai ji vienaip ar kitaip elgiasi, tik jokiu būdu nekaltindamas jos, tik išsakyk savo jausmus. Tuomet galima tikėtis mažiau gynybiškumo iš kito žmogaus. Pasistenk išgirsti, kaip jaučiasi ir ką galvoja mergina. Tiesiog klausykis ir nepertrauk jos, be vertinimų, gynybos. Įsiklausyk į žmogų, kuris yra tau labai brangus. Įsiklausyk į jos jausmus, išsakyk savuosius, ir jūs tikrai turėsite šansą. Gražių, šiltų, jaukių ir taikių tau Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt