Sveika, Vilma. Tavo laiškas ir papasakota istorija neleidžia man likti abejinga. Tiesiog ima pyktis, liūdesys ir užuojauta dėl to, kad tu leidi taip su tavimi elgtis. Suprantu, kad esi labai sutrikusi, tau apmaudu dėl tokio draugo elgesio su tavimi. Juk atrodo, darai viską, ką gali, nusileidi jam visose situacijose, o jis – vis tiek tave kankina. Ar judviejų santykis tau pačiai nepanašus į aukos ir kankintojo santykį? Kuo labiau auka kenčia ir nuolankiai priima kankinimus, tuo energingiau ir išradingiau kankintojas imasi darbo. Atrodo, vienas be kito šie du vaidmenys negali egzistuoti, vienas kitam jie reikalingi kaip kvadratui keturi statūs kampai.
Rašai, kad jūs dažnai pykstatės. Bet ar tu tikrai rimtai supyksti ant draugo, ar kada nors pasipriešini jam iš tikrųjų? Kita vertus, sprendžiant iš tavo laiško, anksčiau nesipykdavote. Vadinasi, arba sugebėdavai būti savimi, pasipriešinti ir neprisiimti aukos vaidmens, arba pykdavotės ir anksčiau, tik tuomet nebuvai pasiekusi tarsi kokios kritinės ribos ir tiesiog „nurydavai“ nuoskaudą. Kad ir kaip ten būtų, atrodo, jog dabar gyventi taip, kaip anksčiau, nebeturi jėgų.
Metas veikti ryžtingai
Manau, kad tau reikia ne kalbėtis, o tiesiog kitaip elgtis. Nejaugi pataikaudama, paklusdama, visada nusileisdama savo draugui, tikiesi lygiaverčio santykio ir pagarbos? Rašai, kad esi uždaryta tarp keturių sienų. Pati sau atsakyk į klausimą: kas tave uždarė? Draugas-skriaudėjas? O kur tavo pačios valia ir sprendimas? Kas tave verčia kentėti, žemintis? Kas atsitiko, kad judviejų santykiuose tu visiškai pradingai ir praradai save?
Taigi, Vilma, nustok būti auka, gyvenk savo gyvenimą: daryk tai, ką tu nori, eik ten, kur nori. Jei draugas nesugebės susitaikyti su mintimi, kad tu esi laisvas žmogus, greičiausiai teks skirtis, jei tik tu pati daugiau nebenorėsi kankintis. Ar tu jautiesi mylima savo draugo? Jei žmogus iš tikrųjų myli, jis nori, kad mylimasis nesijaustų suvaržytas, o džiaugtųsi gyvenimu. Mylintis žmogus nori ne riboti ir valdyti kitą, o gyventi su kitu ir jį mylėti.
