Aš žiauriai pavargdavau per dieną su vaiku ir namų ūkiu, nuolat neišsimiegodavau, o vakare, išmaudžius ir užmigdžius vaikelį, jau nebebūdavo jėgų. Ilgainiui vis dažniau pradėjome pyktis su vyru, namuose nuolat tvyro įtampa. Dabar vaikas jau pradėjo lankyti darželį, aš turiu daugiau laiko sau, vyras dirba mažiau, tad kaip ir nebėra jokių kliūčių, bet ir toliau gyvename beveik be sekso. Kartą, mums besivaidijant, stipriai įžeidžiau savo vyrą. Išrėkiau, kad seksas rečiau nei Kalėdos, kad aš užakau kaip upelė. Tai ką pasakiau, nedovanotina, nors ir tiesa. Neseniai po ilgo laiko mes vėl bandėme mylėtis. Nieko neišėjo, jam sutriko erekcija. Aš bandžiau ramintis, o po to karto vėl štilis. Jaučiu, kad ir vyras, ir aš norime mylėtis, bet atpratome vienas nuo kito, atsirado kažkokia baimė. Ar dar galima kaip nors atitaisyti padėtį? Renata.
Sveika, Renata. Gimus vaikeliui, gyvenimas neretai apsiverčia aukštyn kojomis ir tai, kas anksčiau atrodė labai svarbu, tampa mažiau svarbu ar nereikšminga. Nemaža dalis moterų, maitinančių krūtimi, sako, kad jų seksualinis poreikis stipriai sumažėja ar net išnyksta, pavyzdžiui, viena moteris vaizdingai pasakė, jog ji „negali pasidalinti per pusę“. Nusivariusi nuo kojų, nepailsėjusi moteris dažnai negali galvoti apie nieką kitą tik miegą. Sumažėjęs seksualinis potraukis, kai lakstai per tris darbus, taip pat yra visiškai natūralus.
Žinoma, nenuostabu, jog dažniau pradėjote pyktis, nesutarti su vyru. Jūs atitolote – jis atsidūrė savo vyriškame pasaulyje, jūs – savo – namų ir vaiko auginimo kasdienybėje. Atsirado spraga jūsų intymioje gyvenimo sferoje. Seksualinis poreikis niekur neišnyko, greičiausiai jums abiem visą tą laiką trūko intymumo, apsikabinimų, tik to iš pradžių neįsisąmoninote.
Vyras neturi jausti spaudimo nei iš jūsų, nei iš savęs, kad jis turi susijaudinti ir privalo jus lytiškai patenkinti. Jūs taip pat nieko neprivalote.Savo vyrą gal ir tikrai įžeidėte, bet ko gi žmogus nepasakai supykęs. Visi mes įširdę ar jausdami nuoskaudą, kartais pasakome tai, ko net negalvojame, ir po to, žinoma, gailimės, jaučiamės kalti. Pykčio metu būname apvaldyti neigiamų emocijų ir nenumatome pasekmių. Kita vertus, nieko tragiška ir neatitaisoma jūs nepasakėte savo vyrui, tiesiog išliejote ilgai kauptą įtampą, apmaudą.Ir tikrai visa tai atleistina. Netiesa, kad jūsų poelgis nedovanotinas – nieko nėra tokio, ko neįmanoma būtų atleisti, net jei tai beveik mirtina nuodėmė. Pirmiausia ir svarbiausia, atleiskite pati sau, nustokite save smerkti, plakti, muštis į krūtinę, kokia bloga žmona esate savo vyrui.
Neišsakytos nuoskaudos, apmaudas, pyktis, kaltė visada kelia įtampą. Jums svarbu pasidalinti savo jausmais su vyru, atsiprašyti jo, atleisti ir pabandyti prakalbinti savo vyrą. Tik išsakę savo jausmus vienas kitam ir atsipalaidavę, galėsite vėl mėgautis seksualiniu gyvenimu. Kai pagerės jūsų emocinis ryšys, „prisipratinsite“ vienas prie kito iš naujo, seksas pats savaime susitvarkys. Svarbiausia, kad nepranyko trauka, pati rašote, kad jaučiate, kad abu norite mylėtis, tik atsirado siena.
Iš pradžių siūlau net nekelti sau tokio tikslo, kad jums iškart turi pavykti pasimylėti, pabandykite nureikšminti patį lytinį aktą, erekciją, orgazmą. Vyras neturi jausti spaudimo nei iš jūsų, nei iš savęs, kad jis turi susijaudinti ir privalo jus lytiškai patenkinti. Jūs taip pat nieko neprivalote. Tiesiog pasidžiaukite vienas kito fiziniu artumu, lieskite, glamonėkite, bučiuokite vienas kitą kurį laiką. Galite net sąmoningai vengti lytinio akto. Vėliau atsipalaidavę savaime pradėsite mylėtis. Svarbiausia tikėkite, kad jums anksčiau ar vėliau pavyks pasimylėti. Tikėjimas visada persiduoda ir kitam, taigi, vyras tą tikrai pajus. Sėkmės!
