Po skyrybų liksiu tuose pačiuose namuose su abiem vaikais, vyras gyvens kitur. Man neduoda ramybės tik viena – kaip elgtis, kad skyrybos mažiau pažeistų vaikus. Kol kas jiems nieko nesakėme, bet manau, jie nujaučia... Kaip vaikams viską pasakyti? Ar sakyti tiesą? Kaip juos gali paveikti tai, kad jie kartais pagyvens pas tėvą, nes norėčiau taip pat turėti asmeninį gyvenimą, o galbūt ateityje net sukurti kitą šeimą. Renata, 34 m.
Sveika, Renata. Skyrybos visada yra be galo skausmingas ir sunkus išgyvenimas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Psichinė trauma vaikams bet kuriuo atveju yra neišvengiama, tačiau ji gali būti mažesnė, jei skyrybos ir pranešimas apie jas vaikams vyktų mažiausiai juos skaudinant ir padedant jiems įveikti šį likimo smūgį... Jei jūs nusprendėte, kad jūsų santykiai su vyru tikrai nebeturi ateities, jūs nebetikite galimybe atleisti ir gyventi toliau, žinoma, kad neverta delsti.
Vaikams būtinai reikėtų aiškiai pasakyti, kad jūs su tėveliu skiriatės. Vaikai turi žinoti esmę, bet jiems nebūtina žinoti detalių: kita moteris/kitas vyras bei kitos „smulkmenos“ yra ne jų reikalas, tai yra suaugusiųjų pasaulis, jūsų abiejų su vyru asmeninis dalykas, jūsų atsakomybė, jūsų „dramos“, o ne vaikų problema. Vaikų akyse jokiu būdu negalima kaip nors juodinti, smerkti savo sutuoktinio/-ės, pvz: „Tavo tėvelis prisidirbo, susirado jaunesnę meilužę“, „Tu nusivažiuosi kaip ir tavo motina“ ir panašiai. Svarbu nepamiršti, kad vaikams tai girdėti yra labai skaudu, nes jiems yra brangūs ir reikalingi abu tėvai.
Kada viską pasakyti, priklauso nuo vaikų amžiaus. Vyresni vaikai, paaugliai, gali numatyti įvykius, kurie vyks po mėnesio ar kelių, tuo tarpu jaunesniems vaikams (ikimokyklinio amžiaus) reiktų pranešti likus savaitei-dviem iki reikšmingų pasikeitimų. Geriausia, jei pasakytumėte apie tai vaikams kartu su vyru. Vaikams yra saugiau, kai jie mato, kad net ir tokiu sunkiu metu kaip skyrybos, jų tėvai gali sutarti. Toks tėvų elgesys suteikia vaikams viltį, kad ateityje tėvai bendraus tarpusavyje, rūpinsis jais kartu.
Geriausia, jei pasakytumėte apie tai vaikams kartu su vyru. Vaikams yra saugiau, kai jie mato, kad net ir tokiu sunkiu metu kaip skyrybos, jų tėvai gali sutarti.
Kita vertus, svarbu nekurstyti vaikų lūkesčių, kad kada nors vėl būsite visi kartu. Galima pabrėžti, kad skirtis nusprendėte rimtai, tačiau viską darysite kartu jų gerovės labui. Būtinai pasakykite, kad vaikai dėl tokio sprendimo yra nekalti, net jei jums atrodo, kad jie taip nemano. Vaikai labai dažnai linkę atsakomybę už tėvų skyrybas prisiimti sau. Neretai vaikai mano, kad jeigu jie būtų geresni, paklusnesni, šaunesni, -esni, jų tėvai tikrai nesiskirtų. Vaikai ilgainiui turi suprasti, kad jie nieko negali padaryti, kad priverstų savo tėvus pakeisti sprendimą.
Pasiruoškite priimti įvairiausius vaikų jausmus: pyktį, liūdesį, išgąstį, kurie šiuo atveju gali būti labai stiprūs. Emocinės reakcijos gali būti ir kitokios: užsidarymas, tyla, atsiribojimas, šaltis – tai taipogi yra jausmai, nors ir netiesioginiai. Leiskite savo vaikams reikšti savo jausmus taip, kaip jie sugeba: leiskite jiems tylėti, verkti ar šaukti, klausinėti jūsų to, kas jiems rūpi. Jei vaikas užsidaro labai ilgam, bandykite jį prakalbinti ir paskatinkite išreikšti jausmus.
Smulkiai paaiškinkite, kaip dabar pasikeis vaikų gyvenimas: su kuo jie gyvens, kur gyvens tėvelis ir kur gyvensite jūs su vaikais, ar jūs matysitės su vyru, ar vaikai lankys tą patį darželį/būrelį (beje, geriau, jog pastarieji nesikeistų, nes ir taip tampa nestabilus jų gyvenimas). Pasikalbėkite su vaikais apie visus momentus ir praėjus daugiau laiko.
Taigi, svarbu pasakyti vaikams, kad ir po skyrybų jų gyvenime dalyvausite abu, garantuokite jiems, kad jų niekada nepaliksite. Jokiu būdu neprovokuokite vaikų palaikyti savo pusę, nes sunkiausiai skyrybos išgyvenamos tuomet, kai vaikams reikia pasirinkti kurį nors iš tėvų ir jaustis kaltiems, kad jie myli abu. Taigi sudarykite vaikams galimybę bendrauti su jumis abiem, nesijaučiant dėl to blogai.
Vaikams geriau dveji namai, nei reti pasimatymai
Manau, labai puiku, Renata, kad jūs neatsižadate savo asmeninio gyvenimo: vaikai bus laimingi matydami laimingą savo mamą, be to, jiems svarbu suprasti, kad ir ji turi savo asmeninį gyvenimą, ne tik juos. Patiems vaikams yra reikšminga, kad ir po skyrybų jie praleistų pakankamai laiko tiek su mama, tiek su tėvu. Kartais manoma, jog buvimas tai pas vieną, tai pas kitą tėvą vaikams kelia per daug painiavos. Tai ne visai tiesa. Vaikai ilgainiui prisitaiko, kad jie turi dvejus namus. Jiems yra svarbiausia, kad jų tėvai tarpusavyje toliau bendrautų, nesipyktų. Juos labiau skaudintų reti pasimatymai, nei nepatogumai, iškylantys dėl keliavimo iš vienų namų į kitus. Taigi reikėtų, kad jūs su vyru ir toliau bendrautumėte kaip vaikų tėvai, kartu aptartumėte vaikų poreikius, jausmus, norus, planus.
Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ką jaučiate vienas kitam, turite sugebėti iškelti vaikų interesus aukščiau savo vienokių ar kitokių jausmų, galimų nuoskaudų. Priešingai nei daugelis mano, tėvai gali bendradarbiauti tarpusavyje net jei jie nemėgsta vienas kito ar yra įsižeidę ir tai, kad jie nesugebėjo sutarti kaip partneriai, nereiškia, kad jie nesugebės sutarti kaip tėvai. Tuomet jūsų vaikai turės mažiau tiek emocinių, tiek socialinių problemų, kurios paprastai atsiranda po tėvų skyrybų.
Stiprybės jums, Renata, ir ištvermės!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
