Kiekvieną rytą mano keturmetė dukra Sydney atsivelka kėdę prie savo spintos ir nuo pakabos nusitempia suknelę. Stengiuosi pasiūlyti jai ir kitų variantų: „Kodėl mums šiandien nepabandžius šortų?“ Bet Sydney yra užsispyrusi. Ir manau, kad ji nusipelno laisvės rinktis, ką vilkėti.
Mano sūnui Asheriui dveji. Aš pačiumpu šortus ir marškinėlius ir aprengiu jį, nes jam vis dar sunku apsirengti pačiam. Bet jis jau išmoko nusirengti, o dažnai tai reiškia, kad jis plėšia nuo savęs drabužius ir be perstojo šaukia „suknelė“. Jis užsiropščia ant kėdės ir trukteli vieną iš Sydney suknelių: „Šitą“.
Taigi dažniausiai mano sūnus yra apsirengęs kaip kokia nors „Disney“ princesė. Nepaisant to, kad tai visiems yra neįprasta, vilkėdamas suknelę jis atrodo gerai. Ir karštą vasaros dieną Los Andžele tai greičiausiai yra pats praktiškiausias pasirinkimas.
Anksčiau man būdavo truputį gėda, kai suknelę jis vilkėdavo viešumoje. Ir ne todėl, kad man rūpėtų žmonės, kuriems tai atrodė keista. Man būdavo gėda dėl to, nes maniau, kad žmonės pamanys, jog tai aš nusprendžiau jį taip aprengti. Tarsi į mano darbotvarkę būtų įtrauktas punktas sulaužyti visuomenės normas, arba, kaip pasakė mano draugo mama: „Norėjai dar vienos dukters?“
Buvo mano draugo dukters gimtadienis, ir prieš išeinant iš namų bandžiau įtikinti Asherį apsirengti „berniuko drabužiais“. Žinojau, kad jeigu jis pasirodys su suknele, prasidės nesibaigiantys klausimai ir smerkimas, o aš to nenorėjau.
Bet tą rytą Asheris buvo tvirtesnis nei visada. Jis labai supyko, kai aš bandžiau įkišti jo kojas į šortus. Jam protestuojant ir verkiant jo nosies turinys varvėjo jam į burną ir staiga aš supratau, kad aš kovoju už kažką, kuo pats netikiu. Verčiau savo vaiką jaustis blogai dėl kažko, ko jis neturėtų gėdytis. Ir aš lioviausi. Apkabinau jį ir atsiprašiau. Ir tada aš aprengiau jį violetine princesės suknele ir jo sesers blizgančiais batukais.
Tarp to, kaip vaikas rengiasi, ir buvimo gėjumi, nėra jokio ryšio.
Mes nuėjome į vakarėlį, ir, kaip ir nujaučiau, kai kurie žmonės juokėsi ir išsakė pastabų. Vienas man sakė: „Tau atrodo, kad tai juokinga? Čia yra vaikų. Ar nori, kad jie tai matytų?“ Kitas pasakė: „Nori, kad jis būtų gėjus?“.
O aš laikiausi ramus. Ir stengiausi jiems kuo įmanoma aiškiau paaiškinti, kad tarp to, kaip vaikas rengiasi, ir buvimo gėjumi, nėra jokio ryšio. O jeigu jis yra gėjus, tai ne todėl, kad aš jį tokiu paverčiau. Tai todėl, kad jis gėjus. Ir galbūt tai tik fazė. O galbūt ne. Bet kokiu atveju, nenoriu, kad jis dar kada nors jaustųsi negalintis savęs išreikšti dėl do, kad jo tėvai jo nepalaiko. Ir kai kurie tai suprato. O kai kurie, įstrigę religijos arba neišprusimo rėmuose, į mus žiūrėjo kreivai.
Yra pakankamai palaikančių žmonių. Pamatę mano vaikus – Sydney su ilgais plaukais ir Asherį su trumpais – sako: „Man patinka tavo dukters trumpas kirpimas“. Kai pasakau jiems, kad čia mano sūnus, jie nusišypso ir pasako: „Man patinka“. Jie taip pat atsiprašo, kad supainiojo jo lytį, bet pasakau jiems: „Neatsiprašinėkite. Jis su violetine suknele ir blizgančiais batukais – iš kur jūs galėjote žinoti?“ Žinau, kad yra tėvų, kurie susierzina, kai supainiojama jų vaikų lytis, bet aš ne iš jų.
Jeigu mano sūnus gėjus, tegu būna. Aš neturiu tam jokios kontrolės. Viskas, ką galiu padaryti, tai palaikyti jį.
Vienas mano pažįstamas gėjus penktadienio vakarą pamatė mane su vaikais ir pasakė: „Jeigu ką, būdamas mažas aš nevilkėjau jokių suknelių“, o tai iš esmės reiškia: „Nesijaudink. Tavo vaikas nėra gėjus kaip aš.“ Tas vyras, neslepiantis savo orientacijos, stengėsi mane nuraminti dėl problemos, kurios nė nėra.
Jeigu mano sūnus gėjus, tegu būna. Galbūt jis toks yra. Galbūt ne. Galbūt jis bus persirengėlis. Galbūt ne. Aš neturiu tam jokios kontrolės. Viskas, ką galiu padaryti, tai palaikyti jį.
Liūdniausia to pokalbio dalis buvo tai, kad aš sužinojau, kaip mano draugas jaučiasi būdamas gėjus. Tarsi tai būtų koks prakeiksmas.
Dažniausiai grįžtu namo anksčiau už savo žmoną, taigi kartą ruošiausi su vaikais išvesti pasivaikščioti šunį. Jie persirenginėjo įvairiais drabužiais, mano dukra su Asheriu elgėsi kaip su savo lėle – išbandė ant jo sukneles, batus, lankelius. Ir tada Sydney man pasakė, kad norėtų, jog ir aš apsivilkčiau suknelę: „O Dieve, būtų taip smagu“.
Pasakiau „ne“, bet ji nenustojo maldavusi. Pasakiau: „Žmonės iš manęs juoksis“. Ji tada pasakė: „Jeigu juoksis, pasakysiu, kad eitų šalin“. Su tuo negalėjau ginčytis, taigi įsispraudžiau į pačią tampriausią žmonos suknelę. Vedžiojome šunį savo rajone, o tai, kaip mano vaikai džiaugėsi matydami mane išėjusį iš savo komforto zonos, nustelbė gėdos jausmą.
Žmona parvažiavo namo ir mačiau dar nuo gatvės galo, kad jis išsižiojusi ir netekusi žado. Ji juokėsi. Nufotografavo mus. Ir pasakė, kad geriau jau nesuplėšyčiau jos suknelės. O tada mes visi kartu nuėjome į piceriją.
