Vaikystėje buvau auginamas „šiltnamio salygomis“ ir dabar beveik su niekuo nebendrauju, neturiu gerų draugų, o daugiausiai bendrauju su mama. Seniau bandžiau lankytis pas psichologą, bet nepavyko bendrauti su kažkuo svetimu. Dabar labai noriu susipažinti su mergina, kad patirčiau, ką reiškia draugauti, mylėtis. Kasdien apie tai galvoju, tai niekaip neišeina iš galvos. Vis dažniau mąstau apie savižudybę. Internete radau merginą, kuri norėtų pamėginti su manimi susipažinti. Iš vienos pusės noriu užmegzti pažintį, pradėti rimtai draugauti, nors ji tam ir neatrodo tinkama. Kita vertus, noriu draugauti tik iki tol, kol jis sutiks pasimylėti, bet bijau, kad tam tektų paaukoti daug pastangų ir laiko. Visa tai būtų be reikalo, nes vėliau vargu ar likčiau su ja draugauti. Dėl dvejonių nesiryžtu susipažinti ir jaučiuosi nelaimingas. Rimantas, 24 m.
Mielas Rimantai, veikiausiai dabar skaitai šias eilutes ir širsti, kad, priešingai tavo prašymui, į tavo laišką atsakau viešai. Atsiprašau, bet taip elgiuosi turėdama labai svarių priežasčių. Juk visų pirma tu parašei man laišką, vadinasi, skaitei ankstesnius straipsnelius, „gavai“ kažką iš kitų žmonių klausimų ir mano atsakymų, o pats nenori „duoti“ net tiek mažai – pasidalinti savo gyvenimo problemomis. Atsiriboji nuo žmonių, bandai išvengti bent kiek asmeniškesnio bendravimo, saugiai tūnai savo slėptuvėje, bet tavo laiškas šaukte šaukia noru bendrauti, pralaužti savo kruopščiai pasistatytas užtvaras ir įtvirtinimus. Gali pykti, bet negali nesutikti, kad abu dalykai kartu neįmanomi: turi arba likti savo saugiame pogrindyje, arba išlįsti į dienos šviesą ir pradėti bendrauti su kitais. Pyktis, beje, ne visada yra vien neigiama emocija, kartais jis gali padėti atsiverti, priversti pralaužti savo vienatvės ir uždarumo kiautą. Pagaliau, gal verta pyktelėti ant savęs: už tai, kad tūnai pasislėpęs nuo gyvenimo, kad svajoji mylėtis su mergina, bet nenori įdėti pastangų pažinti kitą žmogų.
Padaryk gera kitam
Tikrai tikiu, kad kyla mintys apie savižudybę, kai galvoji vien apie save ir susitelki tik į savo bėdas. Vis dėlto gyvenimą reikia gyventi – kasdien keltis, spręsti kokias nors iškilusias kliūtis, bendrauti, susidurti su kitais žmonėmis, su įvairiomis situacijomis, priimti kitus žmones su jų džiaugsmais ir rūpesčiais. Gal tuomet tau neatrodys, kad tik tave užgriuvo neišsprendžiamos problemos? Suprantu, kad tikrai baisoka atsiskirti nuo mamos ir išeiti iš „šiltnamio“, bet tik įėjęs į tą savo baimę, nuo jos gali išsivaduoti. Ar turi pakankamai drąsos, ryžto ir pykčio daryti tai, ko labiausiai bijai ir vengi – eiti į išorę ir nusišypsoti tau patikusioms merginoms. Užtenka tūnoti savo kiaute, graužtis ir galvoti apie savižudybę. Pirmyn, „drąsiau, drambly“, kaip sakė vienas herojus iš animacinio filmuko. Padaryk ką nors dėl tau patikusios, o geriausiai, dėl nepatikusios merginos: pasakyk jai ką nors gražaus, rask, kas joje yra gero, padėk jai ką nors padaryti, kas jai pačiai yra sunku. Tuomet tikrai nebejausi, kad gyvenimas eina pro šalį, o tu, izoliuotas, tik stebintis jį iš šalies – tiesiog darysi kažką dėl kito, ir atsiras tas reikalingumo, dalyvavimo, džiaugsmo, prasmės jausmas.
Jei vis dėlto keistis ir bendrauti vienam tau pernelyg baisu ir sunku, pabandyk dar kartą kreiptis į psichologą, ne visada iš pirmo karto pavyksta, tam reikia subręsti, o ir psichologo asmenybė labai svarbi. Gal tau pasiseks ir ateisi pas tokį, kuris sugebės tave prakalbinti, atverti, su kuriuo pasijusi saugiau ir galėsi atsipalaiduoti. Beje, kartais tam prireikia ir kelių, o kartais keliolika susitikimų, turėk kantrybės. Sėkmės!
