Dabar, kai supratau, kad esu visiškai pribrendęs tėvystei, užsiminiau žmonai apie vaikus, tačiau ji pasakė, kad šiuo metu ji nenori, nors jokių objektyvių tam priežasčių, regis, nėra. Abu baigėm mokslus, sėkmingai dirbam, turim savo būstą. Ji sako, kad nori dar pagyventi sau. Bet kažkaip nelogiška, pradžioj tas „sau pagyventi“ nebuvo svarbus, o dabar kažkodėl tapo reikšmingas. Kaip man suprasti ją? Ir kaip įkalbėt ją turėti vaiką? Rimas.
Sveikas, Rimai. Ieškoti logikos ir racionalaus paaiškinimo čia galbūt nereikėtų. Vaikeliui atsirasti svarbus jausmas, poreikis, troškimas, noras, o šių dalykų nesuplanuosi, dirbtinai nesukonstruosi. Poreikiai laikui bėgant keičiasi. Žmona juk nepasakė, kad ji išvis nenori turėti vaikų, bet šiuo metu ji, matyt, nejaučia to gyvybinio impulso, o ir tada, kai dar draugavote, neaišku, kiek tas jos noras buvo sąmoningai išjaustas. Beje, neretai taip ir atsitinka, kad tada, kai mūsų dideliam norui, svajonei išsipildyti, rodos, jau niekas nebetrukdo, atsiranda vidinių kliūčių ir mes atsitraukiam, pradedam abejoti, ar tikrai to norim, atsiranda pasikeitimo baimė, kad kažko teks atsisakyti, paaukoti. Motinystė ir tėvystė yra didžiulis džiaugsmas, palaima, bet kartu ir rimtas iššūkis, išbandymas. Juk vaiko gimimas, auginimas reikalauja daug kantrybės ir didžiulio atsidavimo. Dėl to labai svarbu, kad abu tėvai tikrai labai norėtų vaikelio, tada ir tas atsisakymas nėra toks jau sunkus. Įsivaizduok, jei ji nori dar gyventi dėl savęs, o vaikelis prabunda dešimtis kartų per naktį ir verkia, nori valgyti, prašo dėmesio, nuraminimo. Kaip manai, kaip ji jaustųsi ir kas atsitiktų tarp jūsų? Turbūt net nesinori apie tai ir galvoti.
Taigi žmonos atsitraukimas šiuo atveju gali reikšti labai sąmoningą ir atsakingą jos norą nuspręsti ir pasiryžti tapti mama. Iš kitos pusės, žmonos abejonės gali būti susijusios ne tik su ja pačia, bet ir su jūsų santykiais, kiek jūs mylite vienas kitą. Galbūt žmona nėra tikra, kiek tu jai padėsi rūpintis vaikeliu, ar tu visada būsi šalia, kai to reikės. Iš tikrųjų, Rimai, ar esi pasirengęs keltis naktį, jei vaikas verks, važiuoti vaistų į budinčią vaistinę, jei jis sirgs, atsisakyti seksualinių džiaugsmų, jei žmona bus pavargusi ar tiesiog pamiršusi tave, nes visas jos pasaulis bent jau kurį laiką taps mažylis? Jei visi tavo atsakymai yra „taip“, tau belieka išlaukti.
Manau, tau svarbu parodyti pagarbą žmonos abejonėms, priimti jas ir neskubinti savo žmonos jokiais įtikinėjimais, net jei tu pats labai nori vaikelio. Taip pat šioj situacijoj gali padėti paprasčiausias tavo rūpinimasis ja, globojimas. Tuomet moteris žino, kad taip pat bus rūpinamasi ir jos kūdikiu. O tada žiūrėk, vieną dieną pati prašneks apie vaikelį.
