Kitas itin svarbus žmogus šiai trijulei – močiutė Marijona, Petro mama, kuri po ankstyvos jo žmonos Raimondos mirties iš Užvenčio atvažiavo į Vilnių padėti auginti tuomet dar ikimokyklinukų anūkų. O šie metai ypatingi ir tuo, kad prieš pusmetį iš tėčio namų atskirai gyventi išėjo jaunėlis Kristijonas, dar anksčiau išsikėlė Dominykas, prieš kurį laiką į gimtinę išvažiavo močiutė.
„Keistas jausmas gyventi visiškai vienam. Teoriškai supranti, kad vaikus vis tiek reikės kada nors paleisti, bet kai tai nutinka, nebūna paprasta“, – sako Petras.
Dominykas – bioinžinierius, Kristijonas – architektas. Nė vienas sūnus nenorėjo šokti baleto?
Petras: Tai itin sudėtinga profesija ir jai reikia net ne vidutinių ir gerų, o labai labai gerų fizinių duomenų. Nė vienas tokių puikių neturėjo. Ir baisiu noru nė vienas nedegė.
Kristijonas: Šoku, bet ne visai tą... Neseniai susidomėjau lindihopu.
Petras: Ir aš tam įtakos neturėjau.
Kristijonas: Net gana skeptiškai į tai pažiūrėjo: tuo metu neturėjau darbo, tad pasiūlė pirmiau jį susirasti, paskui šokti.
Žiūrėdama į nekalbų, itin santūrų Dominyką, manau, kad jis tai tikrai niekada nešoktų...
Kristijonas: Dar visai neaišku! Sklando gandų, kad nuo kito sezono ir jis pradės.
Dominykas: Kitokių šokių neičiau šokti, o tas – geras.
Petras: Surengdavo vaikystėje jie čia pasirodymų...
Kristijonas: Tai buvo mūsų ironija: atsivedėm draugą, išsimatavom visus tėvo kostiumus, prisifotografavom.
Skaičiau, kad Kristijonas jau turi svarų profesinį įvertinimą: kartu su dviem kolegomis architektais dalyvavo britų kompanijos AC-CA architektūros konkurse ir pelnė antrąją vietą tarp daugiau kaip pusantro šimto darbų – suprojektavo kalėjimą plūdurą.
Kristijonas: Įdomu, kad visai neseniai gavome laišką iš Taivano. Parašė toks iniciatyvus savanoris, pastebėjęs, kad mūsų darbą nuplagijavo viena vietos universiteto studentė ir pristatė kaip savo...
Kristijonai, ar jaunam gabiam architektui dabar lengva rasti darbą?
Kristijonas: Jei įdedi daug pastangų ir esi to darbo vertas – taip. Priklauso ir nuo to, ko ieškai. Ar nori tik užsidirbti, ar ir tobulėti.
 |
| Žurnalo „Laima“ spalio mėnesio numeris |
Ar tėtis turėjo įtakos abiem sūnums renkantis profesijas?
Petras: Nelabai. Kristijonui daviau tik vieną patarimą. Kartą, vasarą, sūnui baigus aštuonias, vaikštinėjome, kalba pasisuko apie tai, ką jis norėtų veikti gyvenime. Buvo paminėta architektūra. Pasakiau, kad niekas visai nepasiruošęs ten nestoja – reikia mokytis piešimo. Pasiūliau lankyti J.Vienožinskio dailės mokyklą.
Man regis, esate iš tų, griežtųjų. Tėčio žodis – visada paskutinis?
Dominykas: Jis stengdavosi, bet ne visada pavykdavo.
Dovilės Štuikienės interviu su Petru Skirmantu ir jo sūnumis skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
