Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Floristas Antanas Mažonas: „Man nesuprantama, kad vestuvių drabužiams, šukuosenai skiriamos didžiulės sumos, o puokštei – tik kas lieka“

Antanas Mažonas
Reda Mickevičiūtė / Žurnalo „Laima“ nuotr. / Antanas Mažonas
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kadaise ministerijos teisininko karjerą iškeitęs į jam įdomesnį darbą, o dar vėliau – į floristo profesiją, Antanas Mažonas daugelio liko nesuprastas. Tačiau šiandien kai kurie bičiuliai pavydi, kad jis turėjo drąsos palikti šiltą bei užtikrintą vietelę ir pasirinko tai, ko troško širdis.

Prieš keletą metų pradėjęs dirbti Klaipėdoje, tetos gėlių salone, Antanas baigė daugybę floristikos kursų, mokėsi tarptautinėje šveicaro Peterio Hesso mokykloje, ruošiančioje profesionalius floristus dizainerius. Apsistojęs Kaune ir su partneriais įkūręs floristikos saloną „Floristai ant ribos“, jis sako, kad yra pasirengęs savo patarimais padėti daugeliui mūsų, neišprusėlių, suvokti pagrindinius gėlių etiketo principus, nes gėlių teikimo kultūra Lietuvoje gerokai atsilieka nuo beveik visų Europos šalių...

Kas jums, kaip floristui, labiausiai bado akis?

Pavyzdys: tuokiasi viena garsi moteris. Suknelė – dizainerio meno kūrinys, šukuosena, makiažas, manikiūras – nuostabūs, automobilis – pribloškiantis, pokylio vieta – žavinga. Ir rankose – siaubo puokštė. Man rodos, turtingi ir įtakingi žmonės negali tokią dieną rankose laikyti tiesiog surištų gėlių netvarkingais kotais, bet kaip sukomponuotų, neturinčių formos, nederančių prie suknelės ir įvaizdžio. Mes nuotakos išsiklausinėjame apie jos suknelės spalvą, siluetą, siuvinėjimus, šukuoseną, papuošalus, batelius, pirštinaites, įvertiname ūgį ir figūrą, visų vestuvių tematiką. Ir tada pradedame kurti puokštę.

Man nelabai suprantama, kad drabužiams, makiažui, šukuosenai skiriamos didžiulės sumos, o puokštei ar puošybai – tik kas lieka. Juk niekas savo mersedesų pogrindiniuose garažuose netaiso ir 30 metrų brangaus siuvinėto šifono neneša kaimynei Bronei, kad pasiūtų suknelę... Profesionalumas siejamas su kokybe daugumoje gyvenimo sričių, bet ne floristikoje – tokia kol kas mūsų realybė.

Man atrodo, gėlės Lietuvoje apskritai nelabai vertinamos. Tik kaip privalomas priedas – ne daugiau.

Be abejo – geriausių Europos floristų darbai parduodami už milijonus, ten floristika vertinama kaip menas. Net kaimynai latviai floristikos lygiu mus gerokai lenkia, todėl norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų toks supratimas. Dauguma nuotakų nesirenka profesionalų, tad vien jau pažvelgus į jaunųjų puokščių nuotraukas viename populiariame žurnale mane ima siaubas...

Kalnas kičo, daug techninių klaidų. Nuotakai nedera rinktis puokštės atvirais kotais – jie gali įplėšti ar sutepti sunkiai išvalomomis žolės dėmėmis suknelę. Akis bado ir pokyliuose dovanojamos neskoningos „šluotos“: atrodo, užvažiavo žmogus į kokią nors bazę, paprašė kuo didesnių rožių, apsuko jas celofanu ir įteikė. Su visais spygliais ant kotų ir apatiniais lapais, kuriuos reikia nukirpti... Kitą kartą toks pilietis atėjęs į saloną irgi reikalauja turgaus kainų – tai tas pats, kas iš Juozo Statkevičiaus reikalauti, kad suknelę jis pasiūtų pigiai it pažįstama siuvėja.

Viena mano pažįstama draugavo su olandu, kuris nepaliovė stebėtis, kad Lietuvoje vyrams dovanojamos gėlės. Vis tikino, kad tai mažų mažiausiai keista...

Man, kaip floristui, įdomu kurti ir moterims, ir vyrams. Puokštė vyrui, aišku, gerokai kitokia. Pirmiausia parenkamos „vyriškos“ gėlės, vyrauja kitoks stilius. Vyrams nerekomenduočiau gelsvų, rožinių, baltų atspalvių ir, aišku, gležnų gėlių – frezijų, gerberų, ramunių, tulpių.

O narcizai narcizams tiktų?

Su išlygomis... Tradicinės „vyriškos“ gėlės yra gvazdikai, amariliai, egzotiški, ekstravagantiški augalai – visos tvirtos gėlės tvirtais kotais.

Ar dažnai pradžiuginate gėlėmis artimiausius žmones?

Labai norėčiau atsakyti „taip“, tačiau šiuo metu itin daug dirbu, tad jie sulaukia tikrai per mažai mano dėmesio, o ką jau kalbėti apie dažną gėlių dovanojimą... Nepaisant to, didelis džiaugsmas yra dovanoti gėles kaip šilumos ir meilės išraišką. Tai visada ypatingas darbas, nes perteiki savo, o ne kieno kito emociją.

Visą interviu skaitykite naujame, birželio mėnesio, žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
„Laima“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt