Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gruzijos ambasadorė Lietuvoje Khatuna Salukvadze: apie gruzinų Kalėdas, tamadas ir vyną

Khatuna Salukvadze
Gedmanto Kropio/„Laimos“ nuotr. / Khatuna Salukvadze
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Madam ambasadore“ į ją, matyt, kreipiasi žmonės, kurie žino tik tiek, kad Khatuna Salukvadze – Gruzijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje. Tačiau pabendravusi su ja kelias minutes pamiršti, kad kalbi su ypatinga persona. Ponia Salukvadze daug nuveikė, kad gruzinai ir lietuviai draugautų, bet tai – ne vien darbai. Pati ambasadorė – tokia, kad skatina simpatiją savo tautai.

Smagiai apsipirkau jūsų paviljone per Kalėdų labdaros mugę. Ką nors iš ten buvusių skanumynų gaminote pati? 

Gruzinų firminį patiekalą, kuris daromas tik kartą metuose, ir ta tradicija nesikeičia šimtmečius. Tai Kalėdų saldumynas gozinakis iš medaus ir graikinių riešutų. Jo skonis – ypatingas ir pagaminti jį nėra paprasta. Turėjau skambinti mamai, kad primintų gerą receptą.

Gruziniškos Kalėdos skiriasi nuo lietuviškų ar angliškų?

Pradėti reiktų nuo to, kad Gruzijoje labai gilios krikščionybės tradicijos, jos siekia IV amžių. Tai viena seniausių Europos krikščioniškų šalių. Mūsų Ortodoksų bažnyčia turi kitą kalendorių, kuris nuo įprasto skiriasi pora savaičių, todėl Kalėdas švenčiame sausio 7 d. Bet tai tik dėl kalendoriaus, o šventės esmė ir dvasia nesikeičia. Įvairiose šalies vietose – įvairios tradicijos.

Kalėdų medis yra ne eglė: jis daromas iš ilgų plonyčių medžio drožlių, kurioms susigarbanojus būna taip gražu, kad tas baltas medelis net niekuo nepuošiamas.

Tarkim, Vakarų Gruzijoje, Gurijoje, iš kur aš kilusi, Kalėdų medis yra ne eglė: jis daromas iš ilgų plonyčių medžio drožlių, kurioms susigarbanojus būna taip gražu, kad tas baltas medelis net niekuo nepuošiamas.

Tačiau yra ir tokių papročių, kurie galioja visai šaliai. Gruzijos bažnyčios patriarchas visų prašo Kalėdų vakarą, vidurnaktį lange uždegti žvakę, kad Jėzus ateitų į namus, – tai tarsi kvietimo ženklas. Būna nepaprastai gražu.

Dar vienas įdomus momentas: Gruzijoje labai svarbu, koks žmogus pirmasis įkels koją į namus naujų metų rytą. Tikima, kad jis (vadinamas „mekvle“) gali atnešti laimę arba užtraukti nelaimę, todėl dažnai iš anksto susitariama, kas bus tas pirmasis.

Kita Kalėdų tradicija – svetingumas. Visi atveria duris, kad bet kas galėtų užeiti, kiekvienas žmogus iš gatvės, kad būtų kuo daugiau svečių. Padengiamas didžiausias stalas ir jis per šventes negali ištuštėti. Maistas neturi baigtis: vos tik pasimato lėkštės dugnas, ją keičia kita, pripildyta. Gruzinai mėgsta puotauti, ilgai sėdėti prie stalo, gerti daug vyno. Kiekvienas stalas turi tamadą, tostų skelbėją. 

Kur rasti tiek tamadų? Juk pareigos – ne iš lengvųjų?

Juo gali būti ir moteris, bet pareigos – tikrai sunkios: išgerti 4–5 litrus vyno, valdyti padėtį prie stalo ir dar skelbti tostus, kurie – labai prasmingi. Tamada visada skiriamas, jis visada iš pradžių branginasi: „Ne, ne, ne, negaliu, man tai per didelė garbė.“; galiausiai, ilgai maldavus, sutinka…

Tamada gali būti ir moteris, bet pareigos – tikrai sunkios: išgerti 4–5 litrus vyno, valdyti padėtį prie stalo ir dar skelbti tostus, kurie – labai prasmingi.

Gruzinams vyno gėrimas – dvasinis dalykas. Šv. Nina, reali jauna moteris, Gruzijoje skleidusi krikščionybę, turėjo kryžių iš vynmedžio. Ši šventoji – figūra, kurioje sueina religija ir tautos pagarba vynui.

Todėl ir mūsų tostai ne buitiniai, o filosofiniai – ypač per Kalėdas. Jie žmones įtraukia į pokalbius apie tėvynę, taiką, tuos, kurių nebėra, apie meilę, draugystę. Nors puotos trunka daug valandų, jų organizacija gruzinų užstalės tradicijai suteikia unikalumo.

Jūsų CV – įspūdingas ir ilgas. Ką jame išskirtumėte, kokie karjeros žingsniai jums buvo svarbiausi? 

Svarbiausią turbūt žengiau jaunystėje: nutariau būti drąsi ir studijuoti užsienyje. Išvykau tik su nedideliu lagaminėliu, anuomet nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei skaipo, o kelionė iš Gruzijos į Londoną trukdavo dvi dienas, nes tekdavo skristi „per aplinkui“. Išvis buvo neaišku, kuo tai baigsis. Kai esi jauna, niekas nebaido: ne per daug galvoji apie tai. Bet dabar, kai pati turiu dukrą, manau, kad mano mamai reikėjo daug drąsos, kad vaiką išleistų nežinia kur ir net negalėtų jam paskambinti.

Tėvams pasisekė tik vienu atžvilgiu: visoms savo studijoms gaudavau stipendijas, jie už mane nemokėjo, o ir nebūtų turėję tokių pinigų... Niekada nesigailėjau išvykusi.

Užsienis praplėtė akiratį, parodė pasaulį iš įvairių perspektyvų; studijos Anglijoje ir Amerikoje, darbas Johno Hopkinso universitete, buvimas NATO mokslinės draugijos nare keitė mano karjerą. Iš pradžių ji buvo akademinė, vėliau – diplomatinė. Manau, tai gera jungtis – akademinis darbas ir politika.

Visą interviu skaitykite naujausiame sausio mėnesio žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ sausio mėnesio numeris
Viršelis/Žurnalo „Laima“ sausio mėnesio numeris

 

„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt