Jie – milijonieriai, dviejų suaugusių sūnų tėvai, dviejų mažų anūkų seneliai ir 35 įmonių įvairiose šalyse savininkai. Nepaisydami solidaus statuso, Irena ir Visvaldas Matijošaičiai kartais pasiduoda rizikingoms avantiūroms. Netgi jei jos prieštarauja sveikam protui ar medikų rekomendacijoms.
– Nuo tada, kai įkūrėte savo pirmąją įmonę „Vičiūnai“, pono Visvaldo gyvenimo tempas nė kiek nesulėtėjo. Tačiau ponia Irena neseniai pasitraukė iš verslo. Kas atsitiko?
Irena: Turiu daug problemų dėl sveikatos. Gimiau trumparegė, vaikystę atsimenu lyg migloje, nuo pirmos klasės nešiojau akinius, vėliau juos pakeitė kontaktiniai lęšiai. Regis, kokios tik įmanomos akių bėdos, visas patyriau: buvo glaukoma, katarakta, atšokusi tinklainė, ragenos opa... Man nerekomenduojama naudotis kompiuteriu, net laikraščius skaityti galiu tik radusi tinkamą apšvietimą. Anksčiau abu buvome labai aktyvūs, lekiantys, bet gyvenimas bac ir numetė mane ant grindų. Kurį laiką išgyvenau depresiją, negalėjau išsiversti be vaistų. Save įveikti sudėtingiausia, kitą pamokyti daug lengviau. Depresija – trečia pagal populiarumą po širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio. Daugybė žmonių ja serga, žudosi netgi šešiolikmečiai, nes artimieji dažnai nepastebi, kad jiems kažkas negerai. Vien dėl to, reikia apie tai kalbėti. Kiti stebisi: kokia depresija – pavaikščiok po mišką ir praeis. Nereikia blogos nuotaikos painioti su liga. Ja sergant, smegenyse nutrūksta tam tikros cheminės reakcijos, žmogus be vaistų negali savęs valdyti: jam nieko absoliučiai nesinori, viskas pasidaro nebeįdomu. Ir aš įveikiau stadiją, kai gulėdavau kelias valandas ant lovos ir tik žiūrėdavau į vieną tašką. Vėliau supratau, kad nieko nebus: reikia gyventi toliau, tvarkytis, prisitaikyti. Tik tas laikotarpis pasirodė gana ilgas.
– Kaip jaučiatės pradėjusi naują gyvenimo etapą?
Irena: Iš pradžių labai nuobodžiavau, paskui susiradau visokios veiklos. Dabar lankau jogą. Vasarą tvarkydavau kiemo teritoriją – samdomas vyrukas tik žolę nupjaudavo. Man patinka rūpintis augalais, juk esu baigusi geografiją. Kai sukiši nagus į žemę, labai įsikrauni energiškai. Valdo – kitokia natūra, jam reikia visą laiką judėti. Iki šiol nuolat ko nors prigalvoja. Sakau: kam tau tiek veiklos? Bet jis negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Tai žmogus, kurį turbūt irgi sustabdys tik pats gyvenimas – neįsivaizduoju jo, savanoriškai išeinančio į pensiją.
– Pradėję verslą ilgus metus dirbote kartu. Toks šeimos pasirinkimas turi daugiau privalumų ar trūkumų?
Irena: Tai nėra geriausias variantas, nes visada norisi vadovauti.
Visvaldas: Atsiranda žmogus, kuris gali ateiti į tavo kabinetą ir akis draskyti.
Irena: Trepsėdavau kojomis, ašaros byrėdavo, bet jis vis tiek pasakydavo, kad yra direktorius ir turiu jo klausyti.
– O kas vadovauja namie?
Visvaldas: Vyksta nuolatinis karas dėl būvio, kuris teisus, kuris viršesnis. Kas laimi – tas ir viršininkas.
Irena: Mes abu kovotojai. Jis – Avinas, aš – Vėžys su Liūto uodega. Kai manyje pratrūksta Liūtas, tuomet būna blogai. Tiesa, dabar jau esame nusišlifavę visus kampus, bet ir jaunystėje, išgyvenę drauge keliolika metų, nebuvome net dėl smulkmenos susiginčiję.
– Įmanoma įveikti Avino užsispyrimą?
Irena: Jokių šansų. Ir mano anyta buvo Avinas. Karinga moteriškė, tačiau auksinis žmogus – duok Dieve visoms tokią gauti. Aš ją labai mylėjau, buvome tapusios geriausiomis draugėmis, ji man daug padėjo, visada mane suprato. Net jeigu širdimi ir palaikydavo sūnų, man to niekada neparodydavo.
Visvaldas: Mes su mama gimę tą pačią dieną.
Irena: Avinas yra kovotojas ir idėjų generatorius. Jeigu kurią nors Valdo mintį paneigiu, jis pradeda aiškinti, kad jo nepalaikau. Bet kai moteriškai jaučiu, kad kažkas ne taip, tai ir pasakau. O jis nori, kad visoms jo idėjoms pritarčiau.
– Kaip pavyksta nesusipykti?
Irena: Jis laikosi taktikos, kuri mane nervina: pradeda po kelių minučių šypsotis lyg niekur nieko. Ir viskas baigiasi – neatlaikau. Pas mus savaitę trunkančių „nekalbadienių“ nebūna.
– 30 santuokos metų – ištisa amžinybė! Kas padeda išsaugoti santykius?
Visvaldas: Nė vienas iš mūsų nedaro tik to, ko pats nori. Jeigu aš grįžtu iš medžioklės, o Irena užsimano į šunų parodą, „įsistatau degtukus į akis“ ir važiuoju kartu. Jeigu pakviečiu ją eiti į krepšinio varžybas, Irena neatsisako. Nesvarbu, kad kažkam paroda, o kažkam rungtynės nėra didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Stengiamės visur eiti drauge.
Irena: Sykį su savo bendraamže diskutavau apie prioritetus. Ji ištekėjusi antrą kartą, o apie buvusią santuoką sakė, kad dėl skyrybų kalta tik ji. Nes, gimus vaikams, vyrui beveik nebeskirdavo dėmesio, neprieštaraudavo, kad jis eitų, kur nori, darytų, ką nori. Daug jaunų porų kartoja tą pačią klaidą. Tačiau man vyras visada buvo ne mažiau svarbus nei sūnūs. Nė vieno stengiausi neapleisti, suprasdama, kad vaikai anksčiau ar vėliau užaugs, išeis ir mes liksime dviese.
– Ponas Visvaldas yra sakęs, jog versle nereikia bijoti net ir beprotiškiausių idėjų. Ar jūsų asmeniniame gyvenime galioja ši taisyklė?
Visvaldas: Šioje srityje lyg ir nedarau beprotybių. Tiesa, vasarą Afrikoje sėdau ant motociklo, kokiu iki tol net nemokėjau važiuoti. Maniau, kad per pirmas tris dienas mirsiu. Keliavome po Etiopiją enduro motociklais, skirtais bekelei. Įveikėme 2600 km, per dieną – po 300 km. Serpantinai, akmenys, žvyras, jei palyja – molis tarsi ledas, ant jo net nepastovi... Buvau vyriausias, kartu vyko mano jaunesnis sūnus, o kiti vyrai – pačiame jėgų žydėjime. Bet persilaužiau, pripratau prie motociklo ir tada jau pats kitus raginau.
– Kas atrodė didesnė avantiūra: Visvaldo žygis motociklu per dykumą ar Irenos dalyvavimas „Žvaigždžių duetuose“?
Visvaldas: Jos avantiūra buvo labai vieša, mano – asmeniškesnė.
Irena: Valdas dėl manęs išgyveno daugiau nei aš pati, nervinosi, kas ką kalba. O aš užsidėjau savotiškus šarvus ir tos replikos nuo manęs nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo. Komentarų internete išvis neskaičiau. Man tiesiog norėjosi pamatyti televizijos virtuvę, visiškai kitokią nei verslo, kur esame įpratę suktis. Šiaip man ten patiko, visi buvo draugiški, niekas manęs nevertino kaip konkurentės, suprato, kad televizijoje karjeros nedarysiu. Iš šio projekto liko geriausi prisiminimai.
– Nors dėl nesutarimų su Ovidijumi Vyšniausku iš „Duetų“ pasitraukėte savo noru?
Irena: Tiesiog, atleidau tam žmogui. Iš pradžių su juo labai gražiai sutarėme, važinėjau į jo studiją, repetavome, o vieną dieną jis man netikėtai iškėlė tam tikras sąlygas. Manau, kiekvienas padorus žmogus būtų pasielgęs taip, kaip aš.
– Dabar iš vidaus pažįstate ir verslo, ir šou pasaulius. Kuri sritis reikalauja storesnės odos?
Irena: Abi. Kaip ne kiekvienas gali būti verslininkas, taip ir šou scenos atstovas. Niekam juk nesvarbu, ar „Žvaigždžių duetų“ dalyviai turi jėgų šypsotis scenoje, jei, tarkim, susipyko su antrąja puse arba dėl mažo vaiko naktį nemiegojo, – reikia išeiti ir atrodyti pritrenkiamai. Abiejuose pasauliuose geriausia išmokti atmesti neigiamą informaciją ir stengtis sugerti teigiamą. Po savo bėdų dėl akių pajutau, kaip pasikeičiau viduje. Todėl ir sakoma, kad lazda turi du galus, nes kai ką nors prarandi, atrandi kitų dalykų. Daug ką pradėjau matyti kitaip, išmokau žmones priimti geranoriškai, atvira širdimi. Nes tuomet tau atsiveria net ir didžiausias susiraukėlis. Nereikia ieškoti blogybių – kiekvienas žmogus turi šį tą gero.
– Kodėl daugelis tai suvokia tik nutikus kokiai nors nelaimei?
Irena: Taip yra. Gyvenimas tave sustabdo ir priverčia pamatyti, kad rudenį po kojomis krinta lapai, kad dangus žydras, kai saulė šviečia, išmoko džiaugtis, kad kaimynų kalytė atsivedė šuniukų.
– Ponas Visvaldas kurti verslą pradėjo su draugu. Ar dideli pinigai neišardė draugystės?
Visvaldas: Jis anksčiau laiko pasitraukė į pensiją, nors šiek tiek už mane jaunesnis. Tiesiog pasirinko galimybę nedirbti, pakeitė žmoną ir šalį, kurioje gyveno.
– Sakoma, nereikia nei pinigų draugams skolinti, nei bendro verslo su jais pradėti.
Visvaldas: Šiuose žodžiuose daug tiesos.
Irena: Žmogus turi būti protingas ir tvirto charakterio, kad nepradėtų tokiais ryšiais piktnaudžiauti.
Labai daug žmonių svajoja apie tokias galimybes kaip jūsų, kad, išėję į pensiją, galėtų nusipirkti namelį ten, kur šilta, ant jūros kranto, netoli kalnų...
Irena: Neįsivaizduoju, kad tiek metų sulaukę galėtume išvažiuoti, palikti draugus, gimines, vaikus... Sunku būtų svetur adaptuotis. Vičiūnuose gyvena mūsų anūkai – jau šešta karta! Mes iš tikrųjų labai prieraišūs. Be to, mums užtenka kelių dienų ramaus poilsio, paskui jau namo norisi.
Visvaldas: Ir taip ant Nemuno kranto gyvename, bet iki upės nenueiname.
Irena: Kiti ieško ramybės, o man patinka naujos pažintys, pasiilgstu žmonių, iš jų pasisemiu energijos. Valdas anksčiau nelabai jaukiai jausdavosi tarp svetimų, nors tarp draugų visada būdavo lyderis. Bet per daug metų persilaužė. O man tik duok naują kompaniją.
– Galbūt žmonės svajoja apie tai, kas jiems nepasiekiama?
Irena: Viena mano draugė sako: „Kaip aš noriu į Paryžių!“ Sakau: tai ir važiuok! O ji dūsauja: „Negaliu. Juk tuomet svajonės nebeturėsiu…“
– O apie ką jūs svajojate?
Visvaldas: Norėčiau pagaliau išsimiegoti. Mokydamasis visą laiką svajojau pamatyti Romą. Išmaliau pusę pasaulio: Japoniją, Aliaską, Islandiją, Pietų Ameriką... O į Romą pirmąkart nuvažiavau prieš ketverius metus. Iš pradžių vienai nakčiai. Po kokių trijų mėnesių pasiėmiau žmoną ir ten nuskridome specialiai.
Irena: Kiekvienas žmogus laimę suvokia skirtingai. Kol buvome jauni, turėjau keletą drabužėlių, bet jaučiausi visiškai laiminga, nes vaikai buvo sveiki, vyras šalia. Dabar skudurų pilna spinta, tik ar dėl to esu laimingesnė? Galime daug kur nuskristi, bet, tarkim, šiemet fantastiškai pasivažinėjome po Lietuvą. Mums nereikia didelės prabangos.
Pavyzdžiui, kai lankėmės Malaizijoje, mane labiausiai sužavėjo gamta. O Valdą – Singapūras. Bet jeigu staiga atsitiktų taip, kad nebegalėtume keliauti, nemanau, kad dėl to tapčiau nelaiminga. Nebent užpultų ligos, kas nors atsitiktų artimiesiems. Šiaip viskas priklauso nuo požiūrio į pasaulį, kiek iš jo reikalauji. Juk galima išmokti džiaugtis ir mažmožiais.
