Šiemet per „Mados infekciją“ pagalvojau: „Oho, nė vienos klupinėjančios manekenės.“ Gerai dirbate.
„Mados infekcija“ – gera patirtis naujokams, kuriuos dar neseniai mokėme vaikščioti podiumu. Kas kita – kai kurie pasauliniai dizaineriai, mėgstantys neįmanomai ilgus takelius, siaurus sijonus, su kuriais nepaeisi, ir kulniukus „žudikus“: jų keltis tokia, kad pėdą laikai beveik vertikaliai. Ir kai merginos ima klupinėti, joms gresia pertempti sausgysles; kartais modeliams kojos net purškiamos šaldomuoju skysčiu, kad sumažėtų įtampa. Todėl tie dizaineriai ima tik profesionales, turinčias vaikščiojimo patirties.
O kas prašo jaunučių, neturinčių patirties? Arba kur jų nereikia siųsti?
Kiekviena rinka turi amžiaus cenzą: Europoje – tai šešiolika, Azijoje – keturiolika metų. Naujam veidui labai sudėtinga Niujorke, kur suvažiuoja patyrę modeliai su storiausiais bookais. Kinijoje ir Taivane turime nemažai patikimų agentūrų, bet ten – didžiulis darbo krūvis. Tarkim, fotografuojamas katalogas: Milane tai būtų 60–100, o Kinijoje – 200 drabužių.
Atitinkamai reikia dirbti, yra net terminas posing – kai stovėdama prieš objektyvą per minutę padarai galybę skirtingų pozų. Jauniausias mergaites siunčiame į Tokiją: jos uždirba, įgyja patirties, papildo bookus nuotraukomis. Be to, ten labai saugu: gyvena apartamentuose, vairuotojas vežioja į kastingus, asmeninis vadybininkas pas užsakovus nuveda už rankos.
Tačiau jiems reikia lėliškų veidų, porcelianinės odos, mažų kojyčių. Mūsų partnerė iš Japonijos „Donna Models“ šiemet atsivežė į Lietuvą kurpaitę ir visoms matavo. Net juokėmės: mums dar trūko Pelenės istorijos! Kurios tilpo į tą sumažintą 40-ą, tos tilpo, o kitoms jau reiktų vežtis krūvą savos avalynės.
Jei imsime tą pasaką kaip metaforą, daug turite sėkmės istorijų?
Ievutė Palionytė štai iššovė kaip kamštis: ją atradome, kai buvo trylikos metų, o dabar, jau šešiolikos, galėjo dalyvauti Europos mados savaitėse: rodė „Balenciaga“, „Chloe“, „Jil Sander“, „Dolce & Gabbana“, „Fendi“, „Rochas“ ir pan. – padarė viską, kas tik įmanoma. Klausiu jos: „Na, ką, karūna užaugo?“ Bet Ieva žvaigždžių liga neserga, ji labai protinga mergaitė, gerai mokosi, viską spėja.
Eglė Tvirbutaitė, Giedrė Kiaulėnaitė, Ernesta Petkevičiūtė – visame pasaulyje sėkmingai dirbantys modeliai. Ir tai tik maža sąrašo dalis... Neseniai buvo atvejis: parvažiuoja į „Mados infekciją“ mergaitė iš Milano ir per kastingą jos niekas neima, dizaineriai žiūri į kitas. Tada Renata neapsikenčia, čiumpa mikrofoną: „Čia – Rasa Žukauskaitė, šių metų „Prada“ veidas!“ O Rasa, labai kukli, griebiasi už galvos: kokia gėda! Bet tada visiems jos prireikia...
Sakote, Rasa – kukli. Bet ar drovios, introvertiškos mergaitės turi šansų?
Tų introverčių – nemažai. Bet užtenka poros kelionių, kad tylenė imtų rodyti itališką temperamentą, kalbėti, gestikuliuoti, taptų superkomunikabili. Įdomu, kad uždaros mergaitės būna geriausios: jos kompleksuoja, jaučiasi negražios. Kai su Meda ieškome modelių, jos paprastai atlydi į atranką drauges, o pačios sėdi kur nors kampelyje ir mes jas vos iš ten iškrapštome. Tai labai dažnas atvejis.
Ar ir jūsų atvejis buvo toks?
Aišku, mokykloje maniau, kad esu per aukšta, baisiausiai pavydėjau draugei dailių „ūkiškų“ kojų, mūvėdavau penkerias pėdkelnes, kad tik maniškės atrodytų storesnės. Bet man viskas susiklostė pagal Freudą: anatomija nulėmė likimą. Buvau keturiolikos, kai mane Gedimino prospekte sustabdė Aksana Naujokienė: „Nori būti modelis?“ – „Nežinau.“ Nei tuo domėjausi, nei norėjau. Vėliau išaiškėjo, kad mane ir išmokyti vaikščioti sudėtinga, nes neturėjau klausos, nejaučiau ritmo. Bet to išmokstama. O kai atidarėme agentūrą, man buvo dvidešimt.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje.
