Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Adomo: vyro išdavystė, dvi knygos ir naujos pradžios stebuklai

Jurga Adomo
Redos Mickevičiūtės/„Laimos“ nuotr. / Jurga Adomo
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Visi sėkmingos karjeros požymiai: Dailės akademijos magistras, darbas prestižinėje kompanijoje, sava firma, dėstytojavimas. Daugelis taip ir nugyvena gyvenimą, užgniauždamos gėlą, kad trūksta tikros laimės ir tikrų jausmų. Jurga Adomo (Lukoševičienė) skaudžias savo patirtis išdėstė dviejose knygose ir pagaliau rado tai, ko ieškojo.

Pirmoje knygoje „AŠ + MB = AŠ“ Jurga išdrįso aprašyti skaudžią savo istoriją, kurią moterys linkusios slėpti, – kad aštuonerius metus gyveno apgaudinėjama ir tikėjo beviltiškomis iliuzijomis. Tiesa buvo tokia tikra ir negailestinga, kad ne vienai skaitytojai buvo lyg vadovėlis, kaip išsipainioti iš niekur nevedančių santykių.

Šįmet išleistą knygą „AŠ – MB = NAUJA PRADŽIA“ vienos skaito kaip romaną su laiminga pabaiga, kitos – vėlgi lyg mokymo priemonę, kaip pagaliau rasti meilę, laimę ir palaimą. Kad tai jai pasisekė, matosi iš tolo: Jurga švyti, it sidabro dulkėmis nubarstyta, šalia – vyras Rytis ir septynių mėnesių dukrelė Marija.

Kurį laiką dirbote kūrybos direktore reklamos agentūroje. Veikla buvo prie širdies?

Tuo metu man norėjosi iššūkių, įvairovės, troškau save išreikšti, nuolat laksčiau, organizavau, rūpinausi... Tai atrodė super – geriau ir būti negalėjo. Bet viduje jaučiau nuolatinį didelį stresą.

Mes augome auklėjamos taip, kad būtume konkurentės vyrams, o tada energijos kitam, moteriškajam, gyvenimui lieka mažai arba išvis nelieka. 

O kas jo nejaučia? Visiems tai atrodo normalu: karjera, gyvenimo tempas, atsakomybė.

Taip, aš atitikau standartinį karjeros moters įvaizdį. Visą dvasinį diskomfortą nurašydavau tam, kad tiesiog pervargstu, netinkamai maitinuosi. 

Karjera klostėsi sklandžiai. O kaip asmeninis gyvenimas?

Turėjau daug standartinių moteriškų iliuzijų, kad egzistuoja TAS vienintelis man skirtas žmogus, kad turiu jį kažkaip atpažinti. Čia mūsų visuomenės suformuota iliuzija: atpažink ir griebk, kol kita nepastvėrė. Jei būtume augusios kitoje kultūroje, gal tiesiog ramiai lauktume, ugdytume geros žmonos ir geros motinos savybes, ir tam „skirtam vyrui“ net nebūtų jokių šansų neatsirasti šalia. Mes augome auklėjamos taip, kad būtume konkurentės vyrams: juk reikia konkuruoti su jais ir karjeros srityje, o tada energijos kitam, moteriškajam, gyvenimui lieka mažai arba išvis nelieka. 

Jauna moteris kartais ima panikuoti, kai draugės viena po kitos teka, gimdo, o ji vis dar viena. 

Tuo gyvenimo laikotarpiu jaučiausi kaip hiena – turėjau ką nors sumedžioti. Pirmoji, trumpai trukusi, mano santuoka buvo desperatiškas mėginimas atitikti sėkmės lydimos moters įvaizdį: šalia turėjo būti ir vyras. Na, buvo žmogus, regis, buvo ir trauka, ir meilė – ilgai nemąsčiau. Prasimušė mano racionalioji aš, kuri tikino, kad viskas bus gerai, – juk reikia šeimos. 

Daug moterų nesiskiria, nes bijo skyrybų kaip pralaimėjimo, kitos gi po skyrybų bijo net iš namų išeiti – nesinori jaustis auka, sulaukti užuojautos ir klausimų. Kaip buvo jums?

Rūpinausi tuo sėkmingos moters įvaizdžiu taip stipriai ir su tokiu įkarščiu, kad būčiau tuometiniam vyrui viską atleidusi ir jį vėl priėmusi, kad tik nelikčiau viena. Bet likimas viską nukirto vienu kirčiu – buvęs vyras nepaliko jokių iliuzijų: jis pareiškė, kad myli kitą moterį, ir išvažiavo gyventi į kitą šalį. 

Po gyvenimiškų katastrofų kiekviena pereina savo pragarą ir kiekviena savaip gydosi...

Nebuvo labai sunku. Gal šiek tiek – finansiškai. Aišku, dviese lengviau, juolab tuomet aš ir mokiausi, ir dirbau, bet susitvarkiau. Įsijungė mano racionalumas ir pamaniau, kad karūną vėl reikia išdidžiai ant galvos nešioti. Kas, kad šiek tiek pakrypo ant šono, – nieko, pasitaisysiu. Ir susirasiu visiškai priešingą vyrą, geresnį. 

Ir taip atsirado MB, kurį knygoje šifruojate kaip Mėlynbarzdį? Impozantiškas, galantiškas, moterų dėmesį traukiantis verslininkas.

Taip, kur tik mes pasirodydavome, jausdavau pavydžius moterų žvilgsnius. 

Apie tokius vyrus kalbama, kad jie visoms, o ne vienai. Savisaugos instinktas jums nieko nesakė?

Kai tik susipažinome, šmėstelėjo mintis, kad toks vyras turbūt kiekviename mieste turi po moterį. Bet nustūmiau ją į šalį – norėjau būti su karūna... Tada gyvenau Vilniuje, o tai miestas toms, su karūnomis... Kaune ar nedideliame miestelyje jos mažiau kam rūpi. 

Visą interviu skaitykite sausio mėnesio žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalo „Laima“ sausio mėnesio numeris
Viršelis/Žurnalo „Laima“ sausio mėnesio numeris
„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt