Kai prieš kurį laiką planavome susitikti, atsiuntėte liūdną žinutę: „Po koncerto visiškai neprakalbu, dingo balsas.“ Paskui buvo keli mėnesiai tylos. Bijojote, kad balsas negrįš?
Išgyvenimai buvo sudėtingi ir buvo rimtų problemų su balsu. Beveik pusmetį neišlindau iš ligoninių. Bet juk niekas nenutinka veltui, todėl buvau priversta per tą pauzę pagalvoti, kad poilsio ir laiko atžvilgiu verta investuoti į save. Apsiraminau, pradėjau rūpintis savimi. Aš jau tokia – gyvenu dėl kitų, o tada supratau, kad reikia gyventi sau. Per tą tylos laikotarpį išsivaliau, tai tapo mano atradimų etapu.
Anksčiau nemaniau, kad galiu būti viena. Bet dabar labai pamėgau, nes tai vienintelė proga, kai gali save susirinkti iš naujo.
Supratau, kiek daug ir be reikalo žmonės šneka ir dar labai daug keikiasi. Pastebėjau, kad ta pusė metų vienatvės leido man sustoti ir giliau paanalizuoti save. Anksčiau nemaniau, kad galiu būti viena. Bet dabar labai pamėgau, nes tai vienintelė proga, kai gali save susirinkti iš naujo.
O baisu buvo todėl, kad niekada nemaniau, jog man gali taip atsitikti: juk esu jauna, stipri, gyvybinga, galiu nesirūpinti, valgiau ar ne, miegojau ar ne. Nebenoriu būti destruktyvi sau. O paskui supranti, kad kaip kvailai beskambėtų, tau jau nebe aštuoniolika.
O, taip. Visi dvidešimt šešeri...
Nenoriu kalbėti kaip sena boba, bet tai jaučiu. Jei tik šiek tiek trūksta miego, jei laiku nepavalgau ar valgau nekokybišką maistą, ar dėl ko nors stipriai išgyvenu – iškart sveikata sušlubuoja. Jei po trijų didelių, emociškai sunkių koncertų dar nueisi į keturis vakarėlius ir grįši namo paryčiais, atsigauti bus sunku. Juo labiau jei tie vakarėliai – ne su draugais, o pusiau draugais, kurie į akis šypsosi, gerinasi, bet išties nežinai, ką galvoja, tik jauti, kad atima iš tavęs energiją...
Bet juk negyvenate žvaigždiško gyvenimo? Neinate bet kur, kad tik jus pamatytų ir nufotografuotų.
Einu tik į draugų vakarėlius svarbiomis jiems progomis, kai noriu juos pasveikinti, pavyzdžiui, išleidus knygą ar dėl kokios kitos smagios priežasties. Arba į kokius kulinarinius šou, nes man tai patinka. Arba į tokius, kurie susiję su socialinėmis problemomis ir jaučiu, kad mano buvimas ten bus naudingas. Jei man ir patinka būti žinomai, tai tik dėl to, kad mano veidas gali padėti skleisti kokią nors svarbią žinią.
Apie socialinius projektus žmonės dažniausiai susimąsto nugyvenę pusę amžiaus.
Taip man ir mama sako. Ai, bet kaip čia viskas keistai skamba, esą jau kokia aš anksti subrendusi, sąmoninga, neinu bet kur, nebendrauju su bet kuo! Aš juk sveika jauna moteris, kuri mėgsta pašėlti ir gero vyno išgerti! Nemėgstu superteigiamų žmonių, nes netikiu, kad taip būna, todėl ir savęs nenoriu pateikti kaip dorybių įsikūnijimo. Nesu aš gera... Na, gerai, pati mano žmogiškoji esmė yra gera, bet turiu savyje daug pasiutimo!
Manau, kad žmonės save apvagia, jei neišgyvena tikrų jausmų, neklysta ir nekrečia kvailysčių. Bet aš turiu tam tikrus prioritetus, suprantu, kas man svarbu. Tai atėjo iš šeimos. Man buvo diegiamos tikros vertybės, augau tarp žmonių, kuriems buvo įprasta rūpintis kitais, ir tai perėmiau. Man natūralu, kad kiekvienas žinomas žmogus turėtų save išnaudoti geriems tikslams, kokiai nors žiniai nešti, o ne bereikšmiams skandalams ir savireklamai. Nenoriu būti apkalbų objektas šiaip sau.
Na, bet kurį laiką ir žiniasklaidoje buvote pateikiama kaip sudaužytos širdies kankinė. Antraštės rėkte rėkė, kad širdies kančių patyrusi Jazzu nebetiki meile ir gydosi tą savo žaizdotą širdį. Gydosi gydosi ir išsigydyti negali.
Kaip man tai nusibodo! Kas kaip norėjo mane pateikti, taip ir pateikė: kaip be priežasties verkšlenančią trapią mergelę, kokia visai nesu. Tad dabar sakau: mano širdis rami, o sparnai dideli! Kūrybai tai netrukdo: labai daug pastaruoju laiku prikūriau. Esu normalus žmogus, patiriantis nuosmukių ir pakilimų, o kas buvo, tas buvo.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje.
